Vis dėlto, nustatyti rašytinės Vilniaus istorijos pradžią yra sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Minėtame laiške Gediminas teigė, jau prieš dvejus metus pastatęs Vilniuje bažnyčią pranciškonams, tad gal rašytinės Vilniaus istorijos pradžia reikėtų laikyti ne 1323-uosius, o 1321-uosius?

Antra vertus, tobulėjant archeologinių tyrimų metodikai, pirmojo rašytinio paminėjimo svarba mažėja. Ankstyviausių Žemutinės pilies pastatų statybai panaudotų rastų dendrochronologinė analizė rodo, kad šie rastai buvo kertami XIII a. 8-ajame dešimtmetyje.

Kasinėjant Gedimino kalno papėdę, Neries pusėje buvo rastas sluoksnis su didelių medienos kiekių apdorojimo žymėmis. Ši mediena neabejotinai buvo panaudota, statant pilį dabartiniame Gedimino kalne. Šaltiniai liudija, kad pirmoji Aukštutinė Vilniaus pilis išties buvo medinė. Mūrinę pilį, kurios liekanas matome šiandien, pastatė Vytautas Didysis, tikriausiai po 1419 m. gaisro.

Betgi grįžkime prie pirmosios – medinės – Vilniaus pilies. Pagal įsimaišiusius keramikos radinius minėtąjį medienos atliekų sluoksnį archeologas dr. Gediminas Vaitkevičius datavo paskutiniaisiais XIII a. dešimtmečiais. Kitaip tariant, pirmoji Vilniaus pilis buvo pastatyta arba paskutiniaisiais Traidenio valdymo metais, arba po 1285 m., kai valdžią perėmė vadinamoji Stulpų giminė.

Gediminas tuo metu geriausiu atveju tebuvo vaikas, taigi kyla klausimas: ar galim jį laikyti Vilniaus įkūrėju? O gal legendoje apie tauro medžioklę ir po jos susapnuotą geležinį vilką nėra nė krislelio tiesos?.. Neskubėkime daryti išvadų.

Pirma, šią legendą XVI a. užfiksavę Lietuvos metraščiai nėmaž neteigia, kad Gediminas statė Aukštutinę pilį. Atvirkščiai! Pasak jų, pirmasis į Neries ir Vilnelės santaką dėmesį atkreipė tūlas kunigaikštis Šventaragis, kuris prisakė šioje vietoje sudeginti jo palaikus, ir kad paskui čia būtų deginami visi vėlesni Lietuvos valdovai bei garbingiausieji bajorai.

Faktai liudija, kad paprotys deginti kunigaikščių palaikus Šventaragio slėnyje tikrai egzistavo. Deja, Lietuvos metraščių legendinėje dalyje tiek painiavos, kad nei apie šio papročio atsiradimo laiką, nei apie jo kūrėją nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma. Kai kurios užuominos leistų laikyti Šventaragį maždaug XII-XIII a. veikėju, nors istorikams jis, matyt, taip ir liks labiau mitinė figūra.

Religijotyrininkai linkę sieti Šventaragio veiklą su mirusiųjų deginimo papročio išplitimu Lietuvoje V-VI amžiuje. Vis dėlto, legendoje aiškiai sakoma, kad Lietuvos didžiūnai buvo deginami ir iki Šventaragio, tik ne vienoje vietoje, o ten kur kas numirdavo. Šventaragis įsteigė tik bendrą diduomenės nekropolį. Tačiau šis steiginys turėjo būti nepaprastai svarbus. Pagoniškoje Lietuvoje mirusieji buvo gerbiami neką mažiau, negu dievai. Vėlinės mūsų protėviams buvo bene pati reikšmingiausia šventė. Taigi, deginant iškiliausių Lietuvos žmonių palaikus viename ugniakure, tarpusavyje rietis linkusiems didžiūnams buvo nuolat primenama, kad jie yra viena šeima, ir kad juos jungia ta pati žemė. Kitaip tariant, Šventaragio slėnis laidavo Lietuvos vienybę.

Ilgainiui šalia jo išaugo pilis ir papilio gyvenvietė, o paskui šioje šventoje vietoje po medžioklės apsinakvojo Gediminas...

Paprastai tą medžioklę įsivaizduojame vykus kažkur pirmykščio miško gūdumoje, bet iš tikrųjų legenda nė kiek nesikerta su archeologiniais duomenimis. Šaltinių liudijimu viduramžių Lietuvoje medžioklės vykdavusios būtent šalia gyvenviečių. Žvėris į reikiamą vietą suvarydavo varovai. Kartais juos tiesiog sugaudavo ir gyvus pristatydavo į stovyklas, kur būdavo rengiama kažkas panašaus į koridą. XVI a. LDK poetas Mikalojus Husovianas savo „Giesmėje apie Stumbrą...“ rašė, kad šitaip būdavo skatinamas lietuvių karingumas ir tobulinami ginklo valdymo įgūdžiai.

Tačiau stovyklose arba gyvenvietėse rengiamos parodomosios medžioklės galėjo turėti ir kitą – būtent ritualinį – aspektą. Vienintelis amžininkų aprašytas lietuviškas aukojimo ritualas, Kęstučio atliktas 1351 m., sudarant taiką su Vengrijos karaliumi, turėjo akivaizdžių medžioklės ar tiksliau žmogaus ir žvėries dvikovos elementų: aukojamas jautis buvo nukautas, sviedžiant peilį. Religijotyrininkai jau seniai iškėlė mintį, kad Gediminas neatsitiktinai surengė tauro medžioklę Vilnelės pakrantėse ir neatsitiktinai apsinakvojo ten, kur buvo deginami jo pirmtakų palaikai. Tai turėjo būti aukojimas, laukiant apreiškimo.

Ar apreiškimas Gediminą iš tiesų aplankė? Kaip žinome, jis susapnavo geležinį vilką, staugiantį šimtu vilkų. Žynys Lizdeika šį sapną išaiškino kaip ženklą, kad čia stovėsianti sostinė, o jos garsas sklisiąs po visą pasaulį. Vis dėlto, sapnas įdomus. Paprastai naktyje staugiantis vilkas simbolizuoja vienatvę, o Gediminas iš tiesų galėjo jaustis vienišas. Ir jis pats, ir jo pirmtakas Vytenis siekė normalizuoti santykius su krikščioniškuoju pasauliu. Deja, jiems teko susidurti su nesupratinu ir abejingumu. „Mūsų protėviai ... atvėrė jums žemę, – rašė Gediminas Hanzos miestų piliečiams 1323 m. gegužės 26 d. – Bet nė šuo ... [nesulojo], kad padėkotų...“ Tokioje situacijoje bet kam norėtųsi staugti vilku! Tad kas žino, – gal Lizdeika pasiūlė Gediminui statyti naują sostinę, gelbėdamas jį nuo nevilties?..

Kaip bebūtų, Gediminas padarė viską, kad įgyvendintų Lizdeikos pranašystę. Žemutinės pilies ankstyviausių mūrų rostverko dendrochronologinis datavimas patvirtina, kad šie mūrai statyti jo laikais. Taigi, būtent Gedimino valia Šventaragio slėnis virto Vilniumi. Be to, kaip žinome, 1323 m. sausio 25 dš Gediminas parašė Vilnių visame krikščioniškame pasaulyje garsinantį laišką, prašydamas kiekviename mieste šį laišką nurašyti ir nuorašą prisegti prie bažnyčios durų. Faktai taip tiksliai papildo ir pratęsia legendą, kad darosi sunku suabejoti jos patikimumu.

Taigi, nors Gediminas ir nepastatė pirmosios pilies Neries ir Vilnelės santakoje, jį neabejotinai galima laikyti mūsų sostinės kūrėju. Mat, talkinant Lizdeikai, Gediminas sukūrė Vilnių ne tik kaip miestą, bet ir kaip idėją. Jeigu anksčiau valdovo rezidavimo vieta keisdavosi, priklausomai nuo aplinkybių, tai po Gedimino Vilnius tapo amžinu ir nekintamu mūsų valstybės centru – išaugusiu ant žemės, kurią buvo patręšę iškiliausių Lietuvos žmonių pelenai, ir palaimintu aukštesniųjų jėgų.

Kaip galime spręsti iš Gedimino laiškų, jis norėjo, kad Vilnius būtų atviras miestas, svetingai priimantis naujus žmones ir naujas idėjas. Bet podraug savo kultūrinių sluoksnių gelmėje jis turėjo saugoti Lietuvos vienybę ir valstybingumą. Vilnius per amžius vykdė savo užduotį: jis buvo savas miestas žydams, lenkams, baltarusiams, na, o mums, lietuviams – visų atgimimo sąjūdžių lopšys! Taigi, minėdami rašytinės Vilniaus istorijos pradžią, pagerbkime mūsų sostinės kūrėjus. Šiandien 15.00 val. atneškime gėlių prie paminklo Gediminui, ar bent neužmirškime jo priesakų.