I.Baranauskienė. Durbės mūšis – primiršta šlovės diena

 (443)
Liepos pradžia visuomet verčia prisiminti Lietuvos istoriją: Liepos 6-ąją pažymime Mindaugo karūnaciją, 15-ąją – Žalgirio mūšį. Tačiau šių dviejų datų šešėlyje slepiasi dar vienas išskirtinės reikšmės įvykis: 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvijoje) žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos.
Fragmentas: batalinė drobė „Durbės mūšis“.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šis mūšis – tai ne šiaip antroji pagal reikšmę pergalė prieš kryžiuočius, savo mąstais nusileidžianti tik Žalgiriui. Tai pergalė, perbraižiusi Žemaitijos, o ir visos Lietuvos žemėlapį. Tai lūžio momentas, nulėmęs visą tolesnę mūsų istoriją. Ar mes tai suprantame?..

XIII a. viduryje Vokiečių ordinas buvo per žingsnį nuo galutinės pergalės. 1230 m. įsikūręs Pavyslyje ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Šiaulių mūšyje sutriuškintą Kalavijuočių ordiną ir tokiu būdu įgijo plačias valdas Livonijoje.

1248 m. Lietuvoje pratrūkęs vidaus karas atvedė į jo glėbį iš pradžių Mindaugo konkurentą jo brolėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užrašė Vokiečių ordinui didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines jotvingių žemes bei Nadruvą. Netrukus šiuos užrašymus papildė ir Skalva bei Sėla.

Taigi Vokiečių ordinas galėjo sveikinti save. Pavojingiausia priešininkė Lietuva 1251–1253 m. buvo suskaldyta, pakrikštyta ir neutralizuota. Iš kitų baltų genčių rimčiau kovoti pajėgė tik Semba, bet 1255 m. pradžioje su Čekijos karaliaus Otokaro pagalba ją taip pat pavyko palaužti. Baltų tarpe įsivyravo kapituliacinės nuotaikos. Pavyzdžiui, Vėluvos pilį, kurią nadruviai su jotvingiais paskubomis pastatė savo žemėms pridengti, dar tais pačiais metais Vokiečių ordinui išdavė pati įgula. Ir štai tokiomis aplinkybėmis žemaičiai perėjo į kontrpuolimą!

Mindaugui taip pat teko nutraukti bendradarbiavimą su Vokiečių ordinu, podraug atsisakant ir krikščionybės. Tai galima laikyti viena iš kontraversiškiausių Durbės ir kitų žemaičių pergalių pasekmių, nes Lietuva žengė atgal į krikščioniškojo pasaulio užribį, pasmerkdama save ilgam ir sekinančiam karui. Vis dėlto buvo atkurtas valstybės vientisumas.
Inga Baranauskienė

Jų žygis į Kuršą 1256 m. pirmojoje pusėje išties atrodo neįtikėtinai. Žemaičiai buvo demoralizuoti Lietuvos vidaus karų: iš pradžių jie rėmė Tautvilą, kuris buvo jų kunigaikščio Vykinto sesers sūnus, vėliau persimetė į Mindaugo pusę, bet buvo jo iškeisti į karūną. Atrodytų, po tokių peripetijų žemaičiai turėjo jaustis visiškai sugniužę ir nusivylę savimi, bet ne! Jų tarpe atsirado lyderis, kuriam pavyko ne tik pakelti savo gentainius kovai, bet ir pasiūlyti prasmingą tos kovos programą.

Apie jį žinome labai mažai, faktiškai tik vardą – Algminas, vis dėlto nesuklysime jį pavadinę vienu iš mūsų istorijos didvyrių. Ir ne tik todėl, kad jis sukūrė prielaidas laimėti iš esmės jau pralaimėtą karą – Algminas sugebėjo išsaugoti tikėjimą Lietuva. Jis nekovojo prieš Mindaugą – jis kovojo, kad Mindaugas pakeistų politiką. O tam reikėjo įrodyti, kad kryžiuočiai nėra neįveikiami.

Pirmasis Algmino žygis į Kuršą buvo sėkmingas. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas žemaičių taip pat neišgąsdino. 1257 m. pradžioje jie vėl puolė ir prie Klaipėdos sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Žuvo 12 Ordino riterių, pats magistras buvo sužeistas ir vos ne vos sugebėjo prasimušti į pilį. Po šio mūšio buvo sudarytos paliaubos dvejiems metams. Jeigu tikėti Eiliuotąja Livonijos kronika, kryžiuočiai vylėsi, kad žemaičių lyderiai paseks Mindaugo pavyzdžiu – matyt, buvo planuojama juos papirkti ar kitaip suvilioti. Tačiau Algminas nepasidavė pagundai.

Pasibaigus paliauboms, 1259 m. rudenį žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą. Kryžiuočių pajėgos iš Klaipėdos ir Kuldygos komtūrijų pavijo juos prie Skuodo, bet žemaičiams vėl pavyko juos sutriuškinti. Žuvo 33 Ordino riteriai.

Kitas žemaičių žygis taip pat pasibaigė sėkmingai: nors Livonijos magistras juos mėgino persekioti, žemaičiai susekė priešą ir, paskubomis atsitraukę, sugebėjo grįžti namo be nuostolių.

Tokios sėkmės įkvėpta sukilo Žiemgala, o Vokiečių ordinas buvo priverstas keisti taktiką. Užuot niokojęs nepaklusnias žemes, jis nusprendė statytis čia pilis. Taip Žiemgaloje priešais Tervetės tvirtovę iškilo Duobės pilis, o Karšuvoje – Šv. Jurgio pilis. Kadangi statybas dengė stiprios Ordino pajėgos, žemaičiams nepavyko jų sutrukdyti. Nepavyko sugriauti ir pastatytų pilių – XIII a. tai buvo nuolatinė problema. Vis dėlto išeitis buvo rasta: Šv. Jurgio pilis buvo blokuota, šalia pastačius savo tvirtovę.

Kryžiuočių įgulos padėtis komplikavosi, atsargos išseko, todėl 1260 m. vasarą jungtinės Ordino pajėgos iš Livonijos ir Prūsijos susirinko Klaipėdoje, ketindamos žygiuoti jai į pagalbą. Bet tuo metu atėjo žinia apie eilinį žemaičių įsiveržimą į Kuršą. Kryžiuočiai pakeitė planus ir leidosi jų vytis. Turėdami gausią kariuomenę, jie tikėjosi sėkmės, bet neįvertino vieno dalyko. Kuršiai, sudarę ženklią šios kariuomenės dalį, nutarė pasekti žemgalių pavyzdžiu ir prisidėti prie žemaičių. Kai liepos 13 d. kariuomenės susitiko prie Durbės ežero, jie vieningai paliko mūšio lauką, paskui save patraukdami ir estus. Tokiu būdu ordino kariuomenė pakriko ir buvo visiškai sutriuškinta. Žuvo 150 riterių su Livonijos magistru ir Prūsijos maršalu priešakyje.

Žinia apie žemaičių pergalę sukrėtė visą Pabaltijį. Šv. Jurgio ir Duobės pilys buvo paskubomis apleistos. Prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. Kuršiai į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Tiesa, Vokiečių ordinui netrukus pavyko užimti Dzintarę, kurioje, keršijant už sukilimą, buvo išžudyti ne tik vyrai, bet ir paaugliai nuo 11 metų. Bet 1261 m. žemaičiai dar kartą sumušė kryžiuočius prie Lielvardės. Po šito sukilo netgi Saremos sala.

Mindaugui taip pat teko nutraukti bendradarbiavimą su Vokiečių ordinu, podraug atsisakant ir krikščionybės. Tai galima laikyti viena iš kontraversiškiausių Durbės ir kitų žemaičių pergalių pasekmių, nes Lietuva žengė atgal į krikščioniškojo pasaulio užribį, pasmerkdama save ilgam ir sekinančiam karui. Vis dėlto buvo atkurtas valstybės vientisumas. Buvo pasiekti reikšmingi teritoriniai laimėjimai – Durbės mūšio atšvaitą regime net dabartiniame Lietuvos žemėlapyje, nes tai, kad buvo išsaugota Užnemunė, o geras trečdalis Kuršo nuo Rietavo iki Palangos įsiliejo į Žemaitijos sudėtį, yra tiesioginė šios pergalės išdava. Tad ar verta sielotis dėl pražuvusios Mindaugo karūnos? Durbės mūšis mums davė daug daugiau – visų pirma, pasitikėjimą savim ir žinojimą, kad kartais valia ir ryžtas įmanomais paverčia netgi neįmanomus dalykus.

Ir vis dėlto, mūsų visų gėdai, liepos 13-oji nėra įtraukta į atmintinų dienų sąrašą. Kitąmet ruošiamasi pažymėti 600-ąsias Žalgirio mūšio metines, tuo tarpu apie 750-ąjį Durbės mūšio jubiliejų kol kas beveik nekalbama. O juk tai taip prasminga – dvi sukaktys, tarsi įrėminančios ketvirtį tūkstantmečio trukusį mūsų istorijos tarpsnį!..

Nereikia jokių papildomų programų, jokių papildomų lėšų, tad norisi tikėti, kad Durbės mūšio jubiliejus nepraeis nepaminėtas valstybiniu lygiu. O jeigu ne, bevasarodami Palangoje arba Šventojoje, atraskime laiko pavažiuoti į kaimyninę Latviją ir padėti gėlių prie kuklaus paminklėlio Durbės miestelyje, Liepojos rajone.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Karvė to nesupras, o lietuvis ir kariamas pripranta (163)

Kažkelintą kartą persuki laikrodį viena valanda. Karvė to nesupranta, kaip sakė iškilus valstietis. O lietuvis prie visko – ir kariamas, ir prie interesus supainiojusio Kėvišo pripranta. Antai valdžia kėsinasi į piliečių privačiai kauptas pensijas. Sako: tik su gerąja fėja „Sodra“ – ir laimėj, ir nelaimėj! Piliečiai senjorai atitaria: atimti ir „Sodrai“ atiduoti!

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (512)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.

Sekmadienio Evangelija. Gimęs aklas (254)

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (159)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (74)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.