Ir aš mokslo metų pradžios laukiu tik todėl, kad pagaliau baigsis trys mėnesiai vaikų tąsymo iš vietos į vietą, kur yra nors vienas suaugęs. Retas tėvas ar mama gali atostogauti visą vasarą, o maniškis dar per mažas, kad vienas liktų namie kiaurą dieną. Galų gale, ko vertos atostogos, kai smurgsojimą prie televizoriaus keičia planšetė ir atvirkščiai?
Tačiau nuo rugsėjo pirmos dienos mes vėl panirsime į mokyklinį stresą. Nors visaip stengiuosi jo išvengti, žiūrėti į viską ramiai, netgi sąmoningai nekreipti dėmesio, bet sistema stresą generuoja savaime.
Uniformą jau nupirkau. Priešmokyklinį stresą paskirsčius pamėnesiui, jis kiek sumažėjo.
Bet mokyklinio streso taip lengvai iš vieno mėnesio į kitą neperkelsi. Tai neįmanoma, nes jis – kasdienis.
Kad tokių nervingų vakarų būtų mažiau, aš jam skambinėju dieną po kelis kartus ir vis primenu apie pamokas. „Mama, gerai gerai, vėliau, kai pailsėsiu“, – koks kitoks gali būti vaiko atsakymas į nuolatinius motinos priminimus? Kai jis ūgtels, greičiausiai dieną net nekels ragelio, nes puikiai žinos, kad tokiu metu skambinu priminti apie namų darbus.
Per keletą mėnesių įtampa dėl neatliktų namų darbų vakarais būna tokia, kad vos prisiminęs, jog vėl kažko nepadarė, mano vaikas jau puola į ašaras. Bet jas nusišluostom ir abu toliau raitom sakinius prancūziškai.
Žinote, kas labiausiai nuvilia? Kad lygiai prieš trisdešimt metų aš patyriau tą patį. Jei netyčia ką nors pamiršdavau, kokį sąsiuvinį ar pieštuką, bėgdavau namo uždususi per pertrauką, kad tik negaučiau pastabos. Ir siaubingai bijodavau neparuošti namų darbų. Neužsirišti juostelės. Neužsisiūti ant uniformos kalnieriukų. Nes viską, ką užmiršdavau, lydėdavo pastabos.
Bet aš mokiusi sovietmečiu. Mano vaikas – nepriklausomoje Lietuvoje. Už tai, kad vaikas atėjo į mokyklą nepasirišęs kaklaraiščio, niekas pastabų nerašo, bet streso iš mokyklos niekas neišgyvendino.
Ir galvą guldau, kad panašių išgyvenimų patiria kone kiekvienas moksleivio tėtis ar mama. Jei ne dėl neparuoštų namų darbų, tai bent dėl to, kad vėlų vakarą vaikas pasako, kad rytoj reikia į mokyklą atsinešti plastilino arba dar ko nors, ko namie nėra ir ko rytoj ryte negalėsi nupirkti, nes ryte reikia būti darbe.
Ir ne tik šias dvi – sovietinę ir Lietuvos sistemas galiu palyginti.
Galiu palyginti, ir kaip vaikas mokosi ir ką išmoksta, kai mokosi kitaip.
Dvejus metus kalęs prancūzų kalbą savo mokykloje, jis iki šiol negali pasakyti sklandaus sakinio ir be mano pagalbos namų darbų atlikti jam dažniausiai nepavyksta. Bet užteko metų, kad jis pasimokytų anglų kalbos privačiame būrelyje, ir jau drąsiai bando ja susikalbėti ir nesidrovi ne taip ištarti žodį ar paklausti, ko nežino. Taip, anglų kalbos mūsų gyvenime daugiau, bet abi kalbas mokytis jis pradėjo nuo nulio. Ir, kitaip nei į prancūzų kalbą mokykloje, į anglų kalbos būrelį jis eina su džiaugsmu vieną kartą per savaitę. Tai būna gale savaitės, po visų pamokų ir kitų užsiėmimų ir praleidžia ten nei daug nei mažai – tris valandas.
Programavimo būreliui jis aukoja net savo laisvadienį ir nesu girdėjusi, kad norėtų ilgiau pamiegoti. Ir net jei niekas neužduoda jokių namų darbų, grįžęs jis kartais ilgiausiai gyvena tuo, ko tądien išmoko.
Deja, šie būreliai brangūs. O pigūs būreliai (esame išbandę daug ir visokių) dažniausiai yra skirti ne vaikams, o mokytojams, kad šie prisidurtų prie vargano atlyginimo vieną kitą eurą.
O visai šalia Suomijos pradinukai savo mokyklose, valstybinėse, ne privačiose, patiria mokymosi džiaugsmą kasdien, o ne tik tada, kai jų tėvai susimoka už mokslą arba už ne pagal lietuviškas metodikas organizuojamus būrelius.
Užsieniečiai, pagyvenę Suomijoje ir leidę bent pusmečiui vaikus į suomių mokyklas, pradeda ieškoti galimybių, kaip likti toje šalyje, nes nei jų vaikas, nei jie iš mokyklos nepatyrė jokio streso. O vaikų mokymasis ne tik malonus, bet ir efektyvus.
Vaikai mokosi per žaidimus, jie daug laiko praleidžia lauke, mokytojai, jei iškrito pirmas sniegas arba pagaliau po mėnesio ūkanų iš pilko dangaus išlindo saulė, be jokių sąžinės ir metodinių graužačių keičia tvarkaraščius ir pamokas praleidžia lauke. Ten nėra kastrimestrinių ar baigiamųjų testų, nes vaikai yra įvertinami kasdien profesionalių mokytojų ir ruošia labai mažai arba visai neruošia namų darbų.
Suomijos edukologai yra vieni profesionaliausių pasaulyje. Mokytojus gerbia ir šis darbas nėra paskutinis eilėje, kurį norėtų dirbti Suomijos mokyklą baigęs vaikas. Ir Suomijos švietimo sistema yra viena pažangiausių pasaulyje.
Aš tuo tikiu, nes nemanau, kad mano vaikas daug išmoksta stebeilydamas buku žvilgsniu į nuobodžias pratybas, kurios skiriasi nuo tų, kurias aš pildžiau, labiausiai formatu – dabartinės yra gerokai didesnės ir sunkesnės.
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė sako, kad, žinot, visi dokumentai, visi teisės aktai mūsuose yra tokie pat kaip ir Suomijoje.
Ne, nepasigirdo. Taip ir sakė. Ir aš pagalvojau – nieko sau. Tai gal mūsų švietimo sistema bus tokia, kaip suomių?
Bet, sako ministrė, trūksta susikalbėjimo, sutarimo, kaip įgyvendinti tuos dokumentus.
Va štai ir priėjom. Ir ministrė, kad ir ką apie ją manytumėm, šiuokart yra visiškai teisi. Galima priimti stebuklingus įstatymus, bet jie neveikia, jei nėra, kas juos vykdo. Juk dėl akių gali balsuoti už bet ką, bet paskui paskirti mokyklos direktoriumi savo draugą ar giminę. Tas mokyklos direktorius gers kavutę savo kabinete tik su savo draugėmis mokytojomis, kurios gaus didesnį krūvį nei tos, kurios prie kavutės nekviečiamos. Ir taip toliau, ir taip toliau. Ir pasaka be galo. Ir nežinau, nuo kurio galo pradėti, kad nutrauktum užburtą ratą.
Kad aš nežinau, tai nieko keisto. Bet kur pasiūlymai? Liberalų, konservatorių, socdemų pagaliau? Juk visi prunkščia į delną pasirodžius A. Pitrėnienei, bet kas vietoje jos?
O vietoje jos, po rinkimų, bus įprastai – darysim kaip Suomijoje, bet išeis kaip visada.