Pusei Lietuvos plaukai pasišiaušė, kai Eligijus Masiulis buvo nutvertas už rankos su esą žymėtais pingais iš Raimondo Kurlianskio. Kiek mažiau plaukų pasikėlė, kai STT atėjo pas darbietį Vytautą Gapšį. Ateis dar pas ką nors, nuostabos bus dar mažiau, bet postringavimų apie kyšininkus – jūros vandenynai.
O tada turbūt visi darsyk važiuos į Laisvės pikniką, nes juk reikia kitų akyse pasitvirtinti, kad jau mes – tai tikrai laisvi. Nes mes, o ypač konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pinigų tikrai neimtumėm.
Bet pinigai yra toks subtilus dalykas. Vos keli eurai, sumokėti už pietus, priverčia lėkštę su bulvių koše išlaižyti, nė kąsnio nepalikti. Būrelių ir programų vaikams koordinatoriai sako, kad iš tėvų išprašęs tik porą eurų, vaikas lengvai būrelio nepraleidžia – juk tėvai klausia, ar lanko. O į nemokamą dažnai ir neateina.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos populiarumo augimą „sustiprina R. Karbauskio sėkmingi darbai tėvonijoje. Tas pasitikėjimas yra paremtas realiais darbais“.
Šį konkretų sakinį apie Saulių Skvernelį prisiviliojusios partijos kylančius reitingus pasakė konkretus ekspertas. Bet nesvarbu jo pavardė. Dažnai ekspertai labai universaliai komentuoja reitingus: už gerus darbus – kyla, už blogus - krenta.
Tik dabar šis vertinimas nuskambėjo visai kitaip, ir jis nėra nekaltas papostringavimas.
Kas buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su R. Karbauskiu prieš pusę metų? Jei ne S. Skvernelis, apie R. Karbauskį būtume šnekėję lygiai taip pat ir tiek pat, kiek lig šiol. Ir kas, po galais, yra tie geri R.Karbauskio darbai, S. Skvernelio populiarumo iškelti į nacionalinį lygmenį ir kalami į lietuvio sąmonę kaip koks kalafioras prekybininkų kare dėl kainų?
R. Karbauskis geras vyras ir dėl kitko. Lietuvis lietuviškame kaime Karbauskio krašte atranda trečią alternatyvą iš jam likusių dviejų – nusigerti arba emigruoti. Taip sako ekspertai. Mat R. Karbauskis duoda darbo. Darbas, žinoma, pas R. Karbauskį, nes jo latifundijoje yra vienas stambus ūkininkas – jis pats ir daug bežemių, dirbančių jo bendrovėse. Bet latifundija išstumia ūkininkus. Latifundija kuria didžiulę takoskyrą tarp savininko ir dirbančiųjų.
Ar tai geriau nei geriantis kaimas? Niekam, net didžiausiems autoritarams, nepatinka geriantys žmonės, nes galiausiai nebelieka, kas dirba. Ar tai alternatyva emigracijai? Taip, turbūt alternatyva. Kol kas. Bet ar tikrai žmonių įbaudžiavinimas moderniomis priemonėmis yra geras darbas?
Ir štai jums dar vienas klausimas – kodėl net latifundijoje dirbantis žmogus negalėtų sau leisti nueiti į koncertą ne nemokamai, o nusipirkęs bilietą? Už savo uždirbtus pinigus.
Iki šių klausimų niekas neturi laiko prisikasti, nes „geri darbai“ netrunka tapti geradarių rinkimine priemone.
Galbūt visai atmesti varianto, jog R. Karbauskis filantropija užsiima vedinas geros širdies, siekio susitvarkyti savo aplinką ir sukurti ją malonią gyventi žmonėms, negalima. Gal tikrai jis kūrė Naisius kaip savo vaikystės svajonių kaimą. Deja, bet tokių kaip jis Lietuvoje tikrai ne vienas. Ir žmonių pirkimo „gerais darbais“ tradicija tiesiog klesti. Ji niekam akių nebebado. Net ir ekspertams.
Viktoras Uspaskichas savo aukso laikais iš dangaus nemokamai mėtydavo ledus. Žmonės net skėčius į šventę nešdavosi, kad jų daugiau sugaudytų. Jis buvo geras vyras. Visi vyrai, kurie duoda pinigų, yra geri vyrai.
Antanas Guoga irgi turi savo Naisius, tik vadinasi jie kitaip – Anupriškėmis, kur žmonės atvažiuoja pasivaikščioti ir giria gerą vyrą už jo gerus darbus. Eis į naujovišką A. Guogos funduotą Pilaitės bažnyčią melstis, irgi geru žodžiu minės. Ir apskritai A. Guoga už savo populiarumą tarp visiškai neliberalių rinkėjų, kurie balsavo už liberalus, nes ten buvo A. Guoga, turėtų būti dėkingas Editai Mildažytei ir jos „Bėdų turgui“, nes jame išpirko kone visas Lietuvos bėdžių bėdas. Ir išsipirko savo įvaizdį ir populiarumą.
Šie ir daug kitų Lietuvoje mainais už savo nemokamus gerus darbus iš tikrųjų nusiperka iš žmonių jų politinę įtaką. Už ledų porciją. Už nemokamą bardų koncertą. Tik Uspaskichas, Guoga ir Karbauskis nesismulkina iki vieno mero posto ar Seimo nario mandatėlio – kai tavo kišenėje yra ar bus pusė Vyriausybės, nebereikia savo prakaituotuose delnuose gniaužyti 106 tūkstančių ir eiti pas politiką su prašymu, nes už tavo paties durų formuojasi ilga interesantų eilutė.
Viskas puikiai veikia, uždaras ratas niekada neatsiveria, vieną geradarį keičia kitas, nes per daugiau nei du dešimtmečius mes, lietuviai, niekaip į galvą neįsikalame vienos esminės gyvenimo taisyklės – nieko nemokamo šioje žemėje nėra.
Taip kaip? Gal dabar jau ir tie E. Masiulio šimtai tūkstančių ne taip nagus svilina? Visame šiame kontekste tai yra toks lašas jūroje, kad net nejauku kažkaip.