I. Makaraitytė. Nomenklatūrinis jaunimėlis: jums nekyla klausimas, iš ko jie gyvena?

 (744)
Prieš kokius trejus metus netyčia susidūrę ant vienos kavinės slenksčio su buvusiu bendramoksliu ir aptarę politines aktualijas, netikėtai perėjome prie ištakų – kaip išvis politika atsirado mūsų gyvenime? Pradėjome lyginti, kuo skyrėsi jo, įtakingo sovietinės nomenklatūros vaiko, ir mano, tiesiog sovietmečio inteligentų vaiko, gyvenimai.
© DELFI / Andrius Ufartas

Šnekos būta įdomios, apie tai, pavyzdžiui, kiek kartų iki kol griuvo sienos teko ragauti bananų. Bananas sovietmečiu buvo politika. Naujausiais laikais politika yra ir buvo Algirdas Brazauskas. Negavę vaikystėje bananų į A. Brazauską žiūri priešiškiau nei jų gavę. Netikit?

Mes ilgai dėliojom skirtingas perspektyvas ir išsiskyrėme sutarę, kad galbūt reiktų parašyti skirtingų lietuviškų – nomenklatūrinės ir paprastos – vaikysčių patirtis. Kaip augo nomenklatūros vaikai. Kaip augo visi kiti. Ir kas iš jų išaugo.

Būtent dabar yra tas laikas, kai į politiką ateina lūžio kartos vaikai. Ir nomenklatūros vaikai taip pat.
Mano bičiulis turėjo ir turi galvoje daugiau košės nei garbėtroškos, todėl įkalbinėjimams eiti į politiką, nes užnugaris jau garantuotas, nepasidavė ir didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo dirba versle. Bet jam buvo garantuota politinė karjera, arba bent jau sistema ją žadėjo ir turėjo pagrindą. Jam nebūtų reikėję niekuo rūpintis. Tik savo įvaizdžiu ir tuo, ką kalbėti.

Bananas sovietmečiu buvo politika. Naujausiais laikais politika yra ir buvo Algirdas Brazauskas. Negavę vaikystėje bananų į A. Brazauską žiūri priešiškiau nei jų gavę. Netikit?
Indrė Makaraitytė

Tačiau ne visi nomenklatūros vaikai tokie atsparūs. Ar čia sutapimas, kad daugiausiai jaunųjų nomenklatūros vaikų yra tarp socialdemokratų? Trys iš keturių kandidatų į socdemų ministerijas, kurioms jie, kaip partija, turi įtakos, yra nomenklatūros vaikai. Ar sutapimas, kad du daugiausiai galimybių turėję tapti nauju partijos pirmininku, paties socdemų vado Algirdo Butkevičiaus žodžiais, taip pat buvo nomenklatūros vaikai? Juras Požela, dabar jau amžiną atilsį. Todėl apie jį daugiau – nė žodžio. Ir Mindaugas Sinkevičius – įtakingo socdemo, anksčiau – LDDP veikėjo, o dar anksčiau – ir visas pakopas nuo komjaunimo iki partijos perėjusio Rimanto Sinkevičiaus sūnus. Ar sutapimas, kad kai socdemų partijos senbuviai skaudžiai pralošė rinkimus, ir kai aplinka skatina leisti veikti jaunimui, skleidžiasi naujasis nomenklatūros žiedas?

Viskas sutvarkyta šių vaikų gyvenimuose. Baigęs politinę karjerą Teisingumo ministerijoje prie socdemų valdžios, kad neliktų be nieko Julius Pagojus ir jo politinis stogas Juozas Bernatonis susiveikia sočią tarnybą valstybinėje tarnyboje. Gandas, kad J. Pagojus ir jo mentorius J. Bernatonis gali būti giminės – ne iš priešų stovyklos. Apie tai kalba patys socialdemokratai, ypač – jaunieji. Juk jie mato ir analizuoja, ko reikia Lietuvoje sparčiai karjerai. Ir renkasi, kas yra svarbiau – protas, idėjos ar ryšiai ir politinis stogas. Ir mes žinom, kas laimi.

Mus stebina, kad L. Kukuraitis neišgali uždirbti ir išlaikyti šeimos vienas pats, bet nekyla klausimas, iš ko ir kodėl taip gerai gyvena nė 40 nesulaukę socdemų nomenklatūros žiedai. Sąmoningas pasirinkimas dirbti su nuo visuomenės atskirtaisiais reiškia, kad turtų nesukaupsi. Bet juk tai – jokia vertybė. Atvirkščiai. Esi lūzeris, kad neuždirbi.
Indrė Makaraitytė

Jie, naujoji nomenklatūra, žino, kaip veikia sistema. Tau nėra nė trisdešimties, bet jau vairuoji „Lexus“. Pripūtęs į alkotesterį, skambini pagalbos. Tą pagalbą susiveiki operatyviau nei bet kuris kitas mirtingasis, nes nuo vaikystės žinai sistemą. Ir sistema veikia.

Taip pat žinai, kuris hobis yra labiausiai tinkamas žmogui, kuris eina į didžiąją politiką ir žino, kaip tai daryti iš tėvo pavyzdžio. Mindaugas Sinkevičius savo biografijoje rašo, kad jam patinka skaityti knygas. Bet lygiai taip pat labai patinka medžioklė.

Kaip ir A. Butkevičius ar J. Bernatonis, jaunoji nomenklatūra žino, kad politikas be žiniasklaidos užnugario – lengvas grobis. Ir todėl turi kanalus. M. Sinkevičiui užsitikrinti kanalą padėjo tėvo ministerijos vadovaujami „Lietuvos geležinkeliai“, kurie dosniai parėmė „Lietuvos ryto“ krepšinio komandą. O J. Pagojus greičiausiai irgi tikėjosi išsisukti per savo sesers vyrą Algirdą Kumžą, kuris yra „Lietuvos ryto“ valdybos narys. O buvo kažkada ir G. Vainausko pavaduotoju.

Dar yra partija, kuriai dirbta. J. Pagojus partijoje yra Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko pavaduotojas. Anot šaltinių, jis buvo tas, kuris įtikinėjo bičiulius nesvarstyti Vijūnėlės skandalo sūkurin patekusių Druskininkų mero Ričardo Malinausko ir premjero A. Butkevičiaus.

Iš J. Pagojaus ir J. Bernatonio komentarų atrodo, kad net ir tada, kai kilo pasipiktinimas, kai J. Pagojaus pavardė buvo išbraukta iš ministrų, jie galvoja tapę priešų ir sutapusių aplinkybių aukomis. Niekuo daugiau.

Tai kas toksai šioje milžinų paunksnėje yra tos pačios Vyriausybės ministras Linas Kukuraitis? Rastas Sauliaus Skvernelio į vietą, kurios atsisakė nomenklatūrinio jaunimo kadrų šiai ministerijai vadovauti pritrūkęs A. Butkevičius.

Kvailelis penkių vaikų tėvas, kliedintis apie tai, kad jis sąmoningai atsisakė prabangos?

Iš J. Pagojaus ir J. Bernatonio komentarų atrodo, kad net ir tada, kai kilo pasipiktinimas, kai J. Pagojaus pavardė buvo išbraukta iš ministrų, jie galvoja tapę priešų ir sutapusių aplinkybių aukomis. Niekuo daugiau.
Indrė Makaraitytė

L. Kukuraičio, paskirtojo Socialinės apsaugos ir darbo ministro, nuoširdus prisipažinimas, kad jis neuždirba tiek, kad galėtų išlaikyti šeimą vienas, sukėlė bangą komentarų. Jo senas ir neužsivedantis automobilis taip nesiderina prie Vilniaus Gedimino prospekto peizažo, jog žmonės pradėjo gūžčioti pečiais, ar bus pajėgus užsidirbti pakankamai negebantis ministras gerai vadovauti ministerijai.

Ir kalba L. Kukuraitis ne kaip politikas. Nežada didinti pensijų, o leidžia sau nerasti atsakymo į klausimus, į kuriuos atsakymo neturi.

Po interneto erdvę sklando klipukas, kaip Suomijos ministrė per atostogas remontuoja senas mokyklas. Tai L. Kukuraitis yra toks, kokį galima filmuoti ir rodyti kitoms šalims. Jis rūpinasi benamiais. Jis pažįsta visus Vilniaus benamius. Įvilkus į politkorektiškumo marškinius, L. Kukuraitis dirba su žmonėmis atskirtyje, bet jei kada buvote atklydęs prie „Carito“ valgyklos, žinote, ką reiškia toji atskirtis ir su kuo ji valgoma.

Ir dėl to L. Kukuraičiui bus labai sunku šioje Vyriausybėje, nes tam, kad tavo balsas būtų stiprus ir sprendimai atsirastų, neužtenka vien jautrios širdies ir supratimo, kaip turi atrodyti teisingesnė visuomenė.

Galbūt lengvinanti aplinkybė šioje Vyriausybėje yra toji, kad visi ministrai – iš kažkur. Beveik nė vienas neturi stipraus ryšio su partija ir, kas turbūt nemažiau svarbu – nesijaučia skolingi jai ar R. Karbauskiui už tapimą ministru. Bet visų kitų ministrų, kurie nebuvo sistemos žmonės, pasakojimai apie didžiausius iššūkius atsiremdavo į tai, kad politinio svorio trūkumas dažnai nulemdavo, kad tavo klausimas ir tavoji ministerija nebuvo vertinama kaip svarbi.

Rokas Masiulis sako, kad jis, deleguotas Darbo partijos, be užnugario Seime, atvirkščiai, Seimo sodemų taršomas į kairę į dešinę, būtų neišsilaikęs Energetikos ministro poste, jei ne A. Butkevičius. Šį savo ruožtu palaikyti R. Masiulį visada skatino pati prezidentė, nes R. Masiulis buvo paskirtas Suskystintų dujų terminalui užbaigti. Lygiai tokį patį Prezidentės užnugarį R. Masiulis turės ir naujojoje Vyriausybėje, nes jo tikslas – Susisiekimo ministerijos klano išardymas.

Bet ką turi padaryti L. Kukuraitis, kad už jį mūru stotų prezidentė?

Bet net ir čia ne taip sunku bus L. Kukuraičiui, kaip su mumis, su visuomene.

Mus stebina, kad L. Kukuraitis neišgali uždirbti ir išlaikyti šeimos vienas pats, bet nekyla klausimas, iš ko ir kodėl taip gerai gyvena nė 40 nesulaukę socdemų nomenklatūros žiedai. Sąmoningas pasirinkimas dirbti su nuo visuomenės atskirtaisiais reiškia, kad turtų nesukaupsi. Bet juk tai – jokia vertybė. Atvirkščiai. Esi lūzeris, kad neuždirbi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Mums reikia daugiau ginklų, ne mažiau (157)

Tragedijos pasipylė Lietuvoje viena po kitos, kaip blogos televizijos laidos, kurios dauginasi ir veisiasi prodiuserinėse kompanijose, kaip negražūs triušiai.

S. Jurkevičius. Trys pagrindinės Lietuvos švietimo sistemos problemos (355)

Šiandieniniame Lietuvos švietime būtų galima išskirti tris pagrindines problemas, kurios išreiškia visos sistemos būklę. Pirmoji problema, kuri vis labiau tampa grėsminga šalies ateičiai, yra blogėjanti mokymo(si) kokybė.

K. Jovaišas. „Swedbank“: šiame žodyje nėra raidės „w“? (276)

Kodėl „Swedbank“ ciniškai ignoruoja Lietuvos įstatymus, viešai rašydamas savo pavadinime tą nelemtą raidę, kuri šalyje yra paskelbta už įstatymo ribų? Kodėl aš priverstas kęsti agresyvią svetimybių invaziją, skaitydamas „Apie demokratiją Amerikoje“ – knygą, kurios viršelyje nurodytas jos autorius Alexis de Tocqueville? Argi čia nėra „X“ ir „Q“ – dviejų svetimos abėcėlės raidžių, kurios begėdiškai laužo lietuvių kalbos skaistybės įžadus?

E. Lucasas: padėtis Baltarusijoje kaista (177)

Stebėtojai iš šalies nelinkę skirti daug dėmesio Baltarusijai. Po nepriklausomybės paskelbimo šis valstybė beveik visą laiką stagnavo, vykdė represinę politiką ir palaikė neskaidrius, pataikūniškus santykius su Rusija, retkarčiais paįvairinamus menkai įtikinamo flirto su Vakarais. Vis dėlto dabar padėtis kaista, o NATO ir kiti kaimynai pradeda nerimauti.

R. Bogdanas. Laiškas, kuris pradės „Brexit“ (22)

Didžiosios Britanijos premjerės šeštadienį nebuvo Kapitolijaus rūmuose, kur susirinkę 27 ES valstybių vadovai paminėjo Europos ekonominę bendriją įsteigusios Romos sutarties 60-metį. Trečiadienį Europos Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas gaus oficialų trumpą laišką iš Londono, kad Jungtinė karalystė traukiasi iš ES.