I. Makaraitytė. Kur dingsta pinigai, skirti mūsų vaikams

Galiu labai atsakingai palyginti dvi įstaigas. Vaikų lopšelį darželį ir mokyklą. Jos abi – ne privačios. Valdiškos. Abi centre. Aplinka ta pati, galima sakyti, net lankytojai – kone tie patys. Bet tai – du skirtingi pasauliai.

Mano vyresnysis sūnus neturėjo jokio noro kartu su visais sportuoti, dainuoti, o Kalėdų Senį stebėdavo iš kampo palei sieną, saugiai pasislėpęs už manęs. Kelis metus, kol jo draugai žaidė kamuoliais ar brazdeno vaikiškais muzikos instumentais, jis tiesiog prasėdėjo ant suoliuko. Bet nebuvo nė karto, kad mano vaiką kas nors per prievartą verstų jungtis prie kolektyvo. Ir vieną dieną noras dalyvauti atėjo ir jis buvo toks netikėtas, kad išvertė mus visus iš kojų. Eilinio valdiško darželio auklėtojos kantrybės ir jautrumo vaiko poreikiams turėjo gal net ir daugiau nei aš, vaiko mama.

Kai kiekvieną rytą dabar į tą patį darželį ateina jaunesnioji dukra, ją pasitinka šypsenos, apkabinimai, ji pasijunta pati gražiausia ir nuostabiausia pasaulio princesė ir vos tik įžengusi į grupę dažniausiai net pamiršta su manimi atsisveikinti.

Šiame darželyje vaikai minko tikrą tešlą ir kepa tikrus sausainius. Kai tradiciškai kasmet į darželį ateina dėdė derlius – šios šventės man visad kelia ironišką šypseną – šventei „dirba“ ne tėvai su rinkliavom ar savoms derliaus gerybėm, o viso darželio vaikai. Paskutinįsyk vieni vaikai bulves skuto, kiti tarkavo, treti pjaustė moliugą, o ketvirti trynė daržoves. O vakare vaišino tėvus.
Žinoma, nėra įstaigų, kuriose nėra problemų, bet dar nebuvo taip, kad neišklausytų ar kad paliktų nežinioje.

Prieš pat rugsėjį nauji suolai iš klasės buvo išnešti. O tėvams pasakyta, kad naujų suolų ši klasė negaus, nes su direktore nebuvo suderinta sienų spalva ir baldus tėvai pirko iš „Ikea“, o ne iš mokyklinių standartinių baldų tiekėjo, žinoma, gerokai brangesnio nei „Ikea“. Ir kurį, žinoma, primygtinai rekomendavo direktorė.

Indrė Makaraitytė

Ši įstaiga nebuvo elitinis darželis. Ir turbūt iki šiol ji nėra prestižinė. Nes kai prieš aštuonerius metus ieškojau vaikui darželio ir į tokį, nuo sovietmečio laikomą vienu labiausiai prestižinių, nuėjau apsidairyti, jo direktorė pažiūrėjo į mane ir pasakė: „na, jau žurnalistų tai pas mane nebus“.
Darželis, į kurį mūsų nepriėmė, iki šiol, net prie naujos, centralizuotos vaikų priėmimo į darželius, tvarkos, renkasi vaikus pagal tėvų pareigas ir kišenės storį ir skirsto tėvus pagal jų galimybes prisidėti prie darželio gerovės. Mūsų darželyje, tuo tarpu, esu mokėjusi gal tik porą kartų. Bet per keletą metų vadovė sugebėjo atnaujinti darželio žaidimų aikšteles, ten vasarą žydi gėlės sodelyje, o žiemą – ant langų ir darželis nėra bomžų poilsio vieta, šunų vežiojimo ar automoilių stovėjimo aikštelė.

Štai taip laisva Lietuva pirmyn eina, tokiais žingsniais!

Ir tada, po tokios viltingos pažinties su valdiškomis ugdymo įstaigomis, pirmojoje mokykloje mano tuomet būsimasis pirmokas gavo nudrengtą kabinetą, tokio pat baisumo, kokiame ir aš dar mokiausi. Išgrįstą keramikinėm plytelėm, apkabinėtą sovietiniais kartoniniais, dulkių prisisiurbusiais plakatais ir mokytojo stalu, kuris primena tribūną. Net jei laikausi požiūrio, kad jei yra noras, mokymuisi išskirtinių sąlygų nereikia, o geras mokytojas yra geras ir daržinėje ar sporto salėje, tas kabinetas buvo baisus. Ir tokį patį baisiausią visada skiria pirmokams, nes kabinetus remontuoja ne mokykla, o pirmokų tėvai – ketveriems metams į priekį. Čia mažiausiai. Tiesa, kad neatrodytų, jog viskas vyksta tik už tėvų pinigus, mokykla pažadėjo už klasės remontą naujus suolus.

Vaikų lavinimo kokybė priklauso ne nuo pinigų kiekio, kuris yra skiriamas švietimui. O nuo švietimo įstaigų vadovų sugebėjimo ar nesugebėjimo pasinaudoti racionaliausiai tuo, kas yra skiriama.

Indrė Makaraitytė

Susimetė tėvai pinigų, aktyvieji ėmėsi planavimo, ir sovietinio kabineto veidas pasikeitė. Jis, nors ir kuklus, bet žaismingas.

Bet prieš pat rugsėjį nauji suolai iš klasės buvo išnešti. O tėvams pasakyta, kad naujų suolų ši klasė negaus, nes su direktore nebuvo suderinta sienų spalva ir baldus tėvai pirko iš „Ikea“, o ne iš mokyklinių standartinių baldų tiekėjo, žinoma, gerokai brangesnio nei „Ikea“. Ir kurį, žinoma, primygtinai rekomendavo direktorė.

Jūs, laisvoj Lietuvoj gyvendami ir jos pasiekimais džiaugdamiesi, ir savo laisvoj Lietuvoj gimusį vaiką leisdamas į laisvos Lietuvos mokyklą tuo galėtumėt patikėti iš pirmo karto?

Ne. Bet antras kartas įtikino labai greitai. Direktorė į ilgas kalbas nesileido. „Jei nepatinka kas nors, susirenkat savo vaikus ir viso gero“, – tarė ji. Mes susirinkom daiktus ir grįžom į savo kabinetą be naujų suolų.

Turbūt suprantate, kad suolai ir kabineto baldai nebuvo ir nėra vienintelė problema mokykloje. Joje nuolat keičiasi mokytojai, užsilieka tikrai ne geriausi, o tie, kurie arčiausiai direktorės kūno. Gal ir nereikėtų reikalauti, kad į mokyklą, kaip ir į darželį, karts nuo karto atkeliautų dėdės derliai su moliūgų sriubos puodais, bet vaikų tėvai yra mokyklos vadovės priešai, o ne bendruomenės nariai.
Kodėl šis palyginimas yra toks aktualus ir esminis šiandien?

Todėl, kad bent šiuo atveju tai yra įrodymas, kiek daug vaikų lavinimo kokybė priklauso ne nuo pinigų kiekio, kuris yra skiriamas švietimui. O nuo švietimo įstaigų vadovų sugebėjimo ar nesugebėjimo pasinaudoti racionaliausiai tuo, kas yra skiriama. Užtenka pasiklausyti vos kelias minutes, kaip Seime yra svarstomas biudžetas, kad susidarytumei įspūdį, jog su švietimu susijusiai veiklai: doktorantų stipendijoms, mokytojų atlyginimams, atskirų švietimo įstaigų remontui ar bibliotekų jose įrengimui yra prašinėjama ir išnaudojamos visos įmanomos galimybės. Melioratorių lobistai jau seniai nusileidžia švietimiečiams.

Mokyklos direktorė, kuri buvo nepatenkinta sienų spalva, šiandien yra nušalinta nuo pareigų, kaip ir dar kelių Vilniaus įstaigų vadovai. Tiesa, kol kas laikinai. „Elitinio“ darželio vadovė, perkėlusi sovietinę sistemą į laisvą Lietuvą, dar dirba ir žvejoja įtakingus tėvus, kurdama elitinio darželio, kuriame nėra snarglinų kito socialinio sluoksnio vaikų, įvaizdį. Kaip ir dirba daugybė kitų švietimo įstaigų vadovų, kurie neturėtų užimti šių pareigų. Tarp jų ir Marijampolės Mokolų mokyklos vadovas, kuris įtariamas pakėlęs ranką prieš mergaitę ir kurios artimieji regi, kaip visomis išgalėmis socialdemokratai bando skandalą užglaistyti.

Palyginimas tarp puikiai besitvarkančio darželio vadovės ir savo pareigų svarbos neįvertinančios mokyklos direktorės yra aktualus todėl, kad banga, kilusi Vilniuje prieš Kalėdas, kai buvo priversti pasitraukti keli įstaigų vadovai – atsitiktinumas, o ne taisyklė.

Vadovavimo terminas ir vadovų rotacija yra vienas iš įrankių, bet net ir didžiuosiuose miestuose, jau nekalbant apie mažesniuosius ir rajonų savivaldybes, kiekvienas įstaigos vadovas, geras jis ar nekoks, turi susikūręs savo stogų sistemą ir reikia prisidaryti labai rimtų problemų, kad tas stogas sugriūtų. Pavyzdžiui, kad sukiltų mokyklos vaikai ar kad iš fondo pinigai netikėtai atsirastų privačioje sąskaitoje ir Vilniaus savivaldybėje netektų turėtos įtakos Darbo partija, kurios atstovai pasirodydavo mokyklos šventėje.

O jei vieną statytinį dėl vadovų rotacijos taisyklės keičia kitas statytinis, ar yra didelis skirtumas?
Iš lietuviškos patirties matyti, kad stogus centrinėje valdžioje neša greičiau nei apačioje, bet ugdymas, deja, vyksta ne Vyrausybės koridoriuose, kad ir kokią stebuklingą švietimo reformą šiandien ji kuria. O pinigų stogų sistemai niekada nebus gana.