Aišku, netruko prasidėti kaltųjų paieškos. Andrius Kubilius, buvęs premjeras rėžė A.Butkevičiui, kad tas pralošė bylą, kai lenkai tokią pačią laimėjo. Tas atšovė atgal, kad viskas nuo pradžių buvo blogai. Tada A.Kubilius dar paburnojo.
Bet Stokholmo arbitražo pralaimėjimas yra didžiulis niuksas Lietuvai. Tai – „Gazpromo“ pergalė, nes, kaip sako Arvydas Sekmokas, buvęs Energetikos ministras, Lietuvai nepavyko įtikinti, kad Rusija savo dujų milžinę naudojo politiniams tikslams ir dujų kaina regione priklausė nuo paklusnumo ir nuolankumo laipsnio.
Jei Lietuva ją pralaimėtų, ji pralaimėtų ne Rusijos, o Prancūzijos kompanijai. Ir tai būtų labai blogas signalas investuotojams, kurio nekompensuotų nei naujas Darbo kodeksas, nei kiti užkalbėjimai.
„Veolios“ pavadinimas daug kam greičiausiai nieko nesako, bet ji valdo „Vilniaus energiją“. Tiesa, prancūziškojo elemento „Vilniaus energijoje“ nėra daug, nes realiai „Vilniaus energija“ nuo pat pradžių yra valdoma Lietuvoje pasirinktų partnerių „Icor“, kurios vienas akcininkas – Andrius Janukonis yra „Vilniaus energijos“ valdybos narys, o kitas akcininkas - Linas Samuolis – „Vilniaus energijos“ prezidentas.
Valstybės institucijos turi įtarimų, kad „Vilniaus energija“ apgaudinėjo vartotojus ir per daug metų šie už šilumą gerokai permokėjo. Milijonai, kuriuos galėjo sutaupyti vartotojai, galimai nusėdo ir „Icor“, ir Veolios“ kišenėse.
Norite valstybės institucijų ir vartotojų prievartavimo pavyzdžių? Jų yra daugiau nei reikia.
Štai taip padirbėjęs tuščiame kabinete po kelių dienų Nerijus Jasinskas iš Energetikos ministerijos pasitraukė savo noru. Metus jis triūsė įmonėje, kuri per akcininkus neturi tiesioginių sąsajų su „Vilniaus energija“. Tačiau dar po metų nusėdo ne kur nors kitur, o pas tuos, kuriems, įtariama, ir dirbo tuo metu, kai gaudavo atlyginimą iš Energetikos ministerijos – „Vilniaus energijoje“.
Kalbama, kad neįprastų priemonių prieš N.Jasinską teko imtis, kai buvo aptikta, jog jis visus duomenis, susijusius su šilumos ūkio reikalais, kaupiamus Energetikos ministerijoje, siuntėsi į savo asmeninę pašto dėžutę. Atkirtus specialistą nuo duomenų bazės, šiam neliko jokios motyvacijos dirbti toliau.
Ar N. Jasinsko renkama informacija Energetikos ministerijoje iš jo asmeninės pašto dėžutės keliavo tiesiai A. Janukoniui ir L.Samuoliui? Galima tik spėlioti. Bet kuriuo atveju jis šiems verslininkams greičiausiai buvo labai naudingas, nes „Vilniaus energijos“ vadovai jam durų neužvėrė.
„Vilniaus energija“ dar palankesnė ir dosnesnė esą buvo skandalingajai buvusiai Energetikos vicepministrei Žydrūnei Juodkienei. Prieš 2013 m. pavasarį tapdama viceministre, deleguota, beje, Darbo partijos ir palaiminta Viktoro Uspaskicho, kalbama, kad Ž. Juodkienė iš „Vilniaus energijos“ pasitraukė gavusi solidžią išeitinę kompensaciją. Pasitraukus buvusiam Energetikos ministrui Jaroslavui Neverovičiui, iš pareigų, pradirbusi maždaug pusantrų metų, pasitraukė iš Ž.Juodkienė. Ministeriją ji paliko ir sugrįžo dirbti ten, iš kur ir atėjusi – į „Vilniaus energiją“.
Informacijos, neretai ir slaptos, kuria disponavo Ž. Juodkienė kaip viceministrė, esą gaudavo ne tik jos darbdaviai „Vilniaus energijoje“, bet ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. A. Zuokas, šaltinių duomenimis, yra kartą išsidavęs, kad apie šilumos ūkio plėtros planus, kuriuos vystė viena valstybės energetikos įmonių, žinojo kur kas daugiau konfidencialios informacijos, nei jam priklausė.
Tai yra tik kelios istorijos, kiek gali sau leisti viena verslo įmonė. Kiek panašių pavyzdžių dar buvo ir yra, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybėje ar kitose Lietuvos savivaldybėse, kuriose šilumos ūkius kontroliuoja „Litesko“, taip pat priklausanti prancūzų „Veolia“, dabar nesuskaičiuoja net ir pasikeitę institucijų vadovai.
Kaip vadinti tokius po „Veolia“ vėliava dirbančių „Vilniaus energijos“ vadovų veiksmus, kai į valstybės institucijas pasinaudojant politinės įtakos svertais yra pasodinami žmonės vogti informacijai? Kas tai? Netyčinis interesų konfliktas ar sąmoningas politinės įtakos pirkimas?
Kad ir kaip mes tai pavadinsime, įrodyti „Veolios“ partnerių Lietuvoje klastą reikia visiškai nieko bendra nei su Lietuva, nei su šiomis įmonėmis neturintiems arbitrams. O jie skaito sausus skaičius, vadovaujasi faktais ir neturi „pojūčio“ jausmo, kad girdi, šie akiplėšos netgi prieš FNTT pradėjo iki tol Lietuvoje nematytą bauginimą. Mat L.Samuolis teismui apskundė dvi FNTT pareigūnes dėl esą melagingos bei jo garbę ir orumą žeminančios FNTT išvados – vieno svarbiausių dokumentų „Vilniaus energijos“ baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėjant teisiamųjų suole su L.Samuoliu sėdi „Icor“ veidas Andrius Janukonis. Taip pat ir buvęs tuomet tad „Dalkia“ atstovas „Vilniaus energijoje“ Jeane'as Sacreste'as.
Kas sustatė suinteresuotus žmones į svarbias pozicijas? Kas, sakote, buvo Ž. Juodkienė? Viceministrė? Bet juk ją skiria ministras. O virš ministro yra premjeras. Kas premeras? Algirdas Butkevičius. Ar jūs norite įrodyti, kad „Vilniaus energija“ įkišo žmones jums nieko nežinant?
Tai jau panašu į pasakojimus iš fantastikos srities.
O pažiūrėjus apskritai, tai nėra tik apie „Vilniaus energiją“ ir „Veolia“. Kai kuriems šie verslininkai yra velnio išperos, kitiems – kiti. Šie priėjo prie vienų, kiti – prie kitų, treti – prie trečių. Bet priėjo. Ir tai reiškia, kad, pirma, politikai, o iš paskos – ir valstybės institucijos yra neįgalios atsispirti verslininkų spaudimui. Šie neturi jokių skrupulų ir važiuoja buldozeriu. Ir štai jums, politikai, arbitražo byla.
Apsitverti stop juosta nuo protestuojančių studentų lengva. Bet pabandyk gi tu pastatyti sieną nuo viliojančio didelių pinigų kvapo. Oi kaip nelengva, o gal ir neįmanoma.