I. Makaraitytė. Feisbukas ne tik rinkimus pralaimėjo. Derybas taip pat

Turiu, sako, Ramūno Karbauskio numerį. Liberalas Eugenijus Gentvilas. Jau ramus. Ką, jam skambinti? Nesupratau, skambinti R.Karbauskiui? O ką aš jam turėčiau pasakyti?

Nei iki rinkimų asmeniškai E. Gentvilas kalbėjosi su R.Karbauskiu, kurio bendras Povilas Urbšys pasėjo įtarimų, kad galbūt teisėsauga po rinkimų imsis viso Liberalų sąjūdžio, nei po rinkimų. Kam to reikia?

Iš tiesų, kam kalbėtis asmeniškai, jei yra feisbukas? Tiesa, E. Gentvilas tikrai ne iš tų, priklausomų nuo feisbuko įrašų. Bet jis - ir ne partijos pirmininkas. Šis, bėgiodamas tarp susitikimų, mat, darbotvarkė, anot patarėjo, kiekvieną dieną būna tiesiog perkrauta, vis pasidalija pastebėjimais apie Vilniaus ir Lietuvos politikos aktualijas.

Tokiame tarpelyje tarp susitikimų Gabrielius Landsbergis iš R. Šimašiaus per feisbuką gavo, kad gal jau ačiū, mūsų už rankos vedžioti nereikia ir į koaliciją su valstiečiais nenorim ir neisim. O R.Šimašius lygiai tokiu pat būdu, per feisbuką, sužinojo, kad jiems, liberalams, reikėtų pabūti kol kas ramiai.

Gal eiliškumą būsiu supainiojusi, bet nelengva sugaudyti visus politinių lyderių minčių vingius ir įkvėpimus. Atrodo, kad vos tik jie ateina – ir gaunasi postas.

Feisbukas yra nuostabus išradimas. Ypač žurnalistams. Darbą palengvina šimtą penkiasdešimt kartų.

Randi tokį pikantišką politikų pasikalbėjimą kaip tarp G.Landsbergio ir R.Šimašiaus, o jei darbas – su grožio pasauliu, tai kurios nors iš Lietuvos ikonų įrašą – ir straipsniukas jau yra. Copy paste, plius keletas fotografijų. Dar jei žurnalistas gudresnis, paskaito komentarus po įrašu – feisbuke jie dažniausiai nėra anoniminiai, būna, dar koks vienas kitas žymesnis asmuo visai į temą pasisako. Ir jau ne tik žinutę turim – visą apžvalginį straipsnį. Nei tau derinti su kuo, nei skambinti, nei klausti, nei įrašyti, nei paskui perklausyti.

Vis dėlto kai vyksta koalicijų dėlionė, kokią naudą neša vieši galimų partnerių liberalų ir konservatorių vienas kito pasiuntimai velniop? Kam reikia po kiekvieno pasikalbėjimo už uždarų durų feisbuke stenografuoti, apie ką buvo kalbėta? Viešų pareiškimų, kuriuos, dažniausiai remdamasi feisbuko įrašais, ištransliuodavo žiniasklaida, ypač iš konservatorių stovyklos, buvo kasdien po kelis. Su kuo jie derėsis, su kuo ne, kas jiems priimtina, kas ne.

Psichologai apie tai, kad feisbukas sukuria bendravimo jausmą, tačiau jis iškreiptas ir vienpusis, šneka nuo pat jo atsiradimo. Privačių žmonių problemas apčiuoti sunkiau, bet mūsiškiai feisbuko politikai jau spėjo sukurti iškreiptą politikos supratimą.

Dabar jau žinom.

Feisbukas nelaimi rinkimų. Feisbukas nesukuria koalicijos. Ir feisbukas neskaidrina politikos. Anaiptol.

E.Gentvilas sako, kad vieninteliai, kurie tiesiogiai kalbėjo su R.Karbauskiu, ne tik su S.Skverneliu, asmeniškai, akis į akį kalbėjosi ir nesitaškė komentarais po pokalbių, buvo socialdemokratai. Jie ir susitarė. Purkštauja dešinieji, vėlgi per feisbuką, kad socdemai neturi vertybių, kad jiems tinka viskas, ką siūlo valstiečiai, kad jiems reikia viso labo Susisiekimo ministerijos ir jiems bus gerai. Svarbu, kad valdžioje.

Jūs čia apie ką taip, apie socialdemokratus? Apie vienus labiausiai patyrusių politikų Lietuvoje, kurie išgyveno ir R.Pakso, ir A.Paulausko, ir V.Uspakicho bangas. Dabar dar viena – valstiečių. Taip, ūmesnė, taip, gudresnė, bet, kitaip nei bet kurioje kitoje partijoje, socialdemokratų bičiulių vidinės kovos verda giliai ir svetimam jų nepažinti, net jei baisiai smagu stebėti, kokia įtampa tvyro tarp Algirdo Butkevičiaus ir Gedimino Kirkilo. Bet socdemai neturi feisbuko priklausomybės, todėl jų įkvėpimai ir įtampa postais nevirsta. Ir žiniasklaidos dykai nemaitina. Užtat dabar derasi su valstiečiais, stebi juos iš vidaus, mato iš arti jų silpnas vietas ir ima iš jų tai, ką dabar gali paimti ir planuoja ateitį.

Kalbėtis akis į akį nėra nomenklatūrinis palikimas. Juo labiau, kad apie slaptus susitikimus tarp jo, R.Šimašiaus ir R.Karbauskio dėl koalicijos šiomis dienomis prabilo ir G.Landsbergis.

Bet tada dar sunkiau suprasti, kodėl G.Landsbergis viešai pageidavo derybų su S.Skverneliu, kai jau tarėsi su R. Karbauskiu?

Vienos koalicijos gimsta, kitos miršta. Bet štai tokia feisbukinė politika mums, rinkėjams, tik šio proceso stebėtojams, sudaro įspūdį, kad su mumis bendraujama, kad taip politika skaidrinama ir politikai atsiskaito mūsų akivaizdoje. Bet tai tik įspūdis. Nes feisbukas yra tik platforma. Ir ji veikia viena kryptimi. O ne taip, kaip turėtų vykti tarp politikų ir rinkėjų – abiem.

Feisbukas suteikia tiek viešumo ir skaidrumo, kiek gali suteikti pareiškimų politika. Iš esmės žmonės girdi tik pareiškimus ir pozicijas, o negali užduoti klausimų, per feisbuką nevyksta polemika ir diskusijos, o žiniasklaida naudojama kaip politinių žaidimų aikštelė. Tačiau žurnalistai nėra renkami, jie nėra politikai, jie nemoka jais būti ir jie tikrai neturėtų dirbti politikų tarnaitėmis, šiems kurpiant koalicijų planus.

Socdemai neturi feisbuko priklausomybės, todėl jų įkvėpimai ir įtampa postais nevirsta. Ir žiniasklaidos dykai nemaitina. Užtat dabar derasi su valstiečiais, stebi juos iš vidaus, mato iš arti jų silpnas vietas ir ima iš jų tai, ką dabar gali paimti ir planuoja ateitį.

Ką tikrai turi daryti žurnalistai, tai stebėti, kas vyksta, ir kelti klausimus. Tai jų duona, to juos moko. Bet kai politika persikelia į feisbuką, vis dažniau tenka išgirsti atsakymą iš tų pačių feisbuke įrašus vieną po kitą kepančių politikų: o ką dar kalbėti, juk viskas parašyta feisbuke.

O feisbukas?...Feisbukas yra labai patogus tiems, kurie nori viešumo ir skaidrumo imitacijos. Juk tu negali paklausti, perklausti, pasitikslinti, tu nematai žmogaus emocijų, o tas, kuris parašė, nesijaučia įsipareigojęs reaguoti į tavo klausimą. Tačiau jis visuomet turi puikų argumentą kritikams – juk jūs viską žinote, mes atviri.