I. Makaraitytė. Dundukų Lietuva. Tik kas dundukai: mes ar jie?

Viskas gerai. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas įvyko, Valstybės saugumo departamentas išslaptino dalį medžiagos. Kraupinasi žmonės, skaitydami, kokį tinklą vijo „Rosatomas“ čia, Lietuvoje, pasinaudodamas Ignalinos AE uždarymu, „Nukem“ įklampintais Europos Sąjungos milijonais ir buvusios Ignalinos AE vadovybės atliktu vilkinimo darbu.

Ir skaito, ką lengva ranka Aleksandras Mertenas, vienas „Rosatomo“ vadų, rašė savo viršininkui 2012 m.: „Rezoliucija dėl Visagino bus normali (atominei energetikai – taip, projektui su „Hitachi“ – ne). Tai tiek trumpai. Smulkmenas pateiksiu susitikimo metu“.

Čia toks normalus vaizdas A. Mertenui susidarė po eilinio susitikimo su Mindaugu Basčiu. Socialdemokratu. M. Bastys savo ruožtu irgi tvirtina, kad čia normalu. Normalūs dalykiniai susitikimai.

Dažnai būna, kad išviešintuose VSD ar STT dokumentuose būna netikslumų, planuojami susitikimai „užskaitomi“ kaip įvykę, kartais ne visai tiksliai interpretuojama, kai vienkartiniai susitikimai yra paverčiami visu politiniu procesu, o suiteresuotos pusės noras, šiuo atveju – Rusijos tarnybų ar režimo, paverčiamas realybe kitai pusei to net nežinant. Bet šiuo atveju, net ir įvertinus klaidų galimybę, vaizdas yra gana aiškus. Daugiau nei aiškus, kai viskas vyksta ne vieną dieną, ne savaitę, net ne metus, o keletą metų.

Socialdemokratai, tiksliau, jų vardu kalbantis J.s Olekas tvirtina, kad M. Basčio susitikimuose su žmonėmis, kurie siejami su Rusijos specialiosios tarnybomis, taip pat nieko ypatingo nemato. Sako, komiteto išvadose vienaskaita labai greitai pavirto į daugiskaitą. Ir net kai M. Bastys apsiėmė tarpininkauti, kad su J. Kostinu ir su A. Mertenu susitiktų socialdemokratų pirmininkas ir tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius, čia nieko ypatingai blogo.

Indrė Makaraitytė

Ir vis dėlto kai kas, tiksliau, daug kas šiandien netiki, kad žmonėms gali susidaryti aiškus vaizdas.
Ne tik M. Basčiui čia viskas normalu. M. Bastys teigia nežinojęs, prieš keletą metų saugumiečių perspėtas, ką daro blogai. Ir tokio fakto – perspėjimo – neprisimenąs. M. Basčiui kiekvienas susitikimas su labai jo gerbiamu Jevgenijumi Kostinu ar Aleksandru Mertenu, vienu iš „Rosatomo“ vadovų, ar kitais buvo viso labo dalykiniai susitikimai, kad būtų parodyta derama pagarba rusams ir kad šie nepaliktų Lietuvos vienos su Ignalinos atomine.

Socialdemokratai, tiksliau, jų vardu kalbantis Juozas Olekas tvirtina, kad M. Basčio susitikimuose su žmonėmis, kurie siejami su Rusijos specialiosios tarnybomis, taip pat nieko ypatingo nemato. Sako, komiteto išvadose vienaskaita labai greitai pavirto į daugiskaitą. Ir net kai M. Bastys apsiėmė tarpininkauti, kad su J. Kostinu ir su A. Mertenu susitiktų socialdemokratų pirmininkas ir tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius, čia nieko ypatingai blogo.

Ir ne tik J. Olekas nemato valstybės išdavystės kontūrų.

Algirdas Butkevičius, buvęs premjeras, taip pat. M. Basčio įtaka čia – nereikšminga, sako jis. Jis neturėjo tokios informacijos, kad M. Bastys būtų atstovavęs „Rosatom“ ir iš tos informacijos, kurią jis turėjo, tai jis nematąs, kad M. Bastys būtų dirbęs prieš valstybę. Jis taip pat neprisimena, kad M. Bastys būtų jį prašęs susitikti su Aleksandu Mertenu ir J. Kostinu. Ir jis neprisimena, ar yra kada matęs A. Merteną ir ar šis buvęs susitikime su juo viešint Ignalinos AE. Susitikime, dėl kurio, kaip matyti iš VSD medžiagos, M. Bastys nėrėsi iš kailio.

O kai nieko neprisimena buvęs premjeras A. Butkevičius, jis susinervuoja. „Man jau tie žaidimai iš dalies atsibodo“, – sako jis žurnalistams.

Ir nuo jo neatsilieka buvęs Seimo Pirmininkas darbietis Vydas Gedvilas. Jis jau nebe politikas ir komentuoti niekam nieko neprivalo. Netgi paaiškinti, kokiu pagrindu jis samprotavo, ar A. Mertenas ir „Rosatomas“ būtų gailestingi ir imtųsi statyti Visagino atominę elektrinę. Nes juk Lietuva tik „Hitachi“ pasakė „ne“, o ne visai atominei energetikai.

Visi šie žmonės, šie politikai – M. Bastys, V. Gedvilas, J. Olekas ir kiti jų bendrapartiečiai buvo prie valdžios vairo, kai Baltarusijoje išdygo „Rosatomo“ statoma Astravo atominė elektrinė. A. Butkevičius visus šiuos žmones vienijo, jis buvo ne tik M. Basčio partijos pirmininkas, bet ir darbiečių ir socdemų bei tvarkiečių Vyriausybės premjeras. Deja, Astravo atomine susidomėta per Seimo rinkimų kampaniją ir kažką rimčiau imtasi daryti po Seimo rinkimų.

Astravo atominė buvo tiesioginis atsakas į mūsų politiką. Į Lietuvos politiką, kurios buvę valdantieji nekomentuoja, nes jiems jau viskas, žinote, pradeda nusibosti.

Čia normalu. Dundukai mes, nes čia tik mums nenormalu. Nesuprantama, kaip taip gali būti. Ir kodėl tiek sutapimų. Ir kodėl M. Bastys toks pasimetęs, nes jam iki šiol atrodė viskas aišku. Jei J. Kostinas gali lankytis pas socdemus ir bičiuliautis su kitais partiečiais, kodėl to negalima daryti jam? Jei P. Vojeika bičiuliaujasi su ne vienu Lietuvos politiku ar pareigūnu įvairiais formatais, pavyzdžiui, ir kaip abipusiai naudingas šaltinis, kodėl negalima jam? Gal ne be reikalo buvęs VSD vadas Mečys Laurinkus perspėjo, kad M. Basčiui pradėjus apkaltą, šis Seimas iš apkaltos liūno neišbrisiąs? Jei jis tokį perspėjimą siuntė ne saugodamas savo kailį, o rūpindamasis valstybe, ne vienas garbingas vyras buvo „Rosatomo“ ir kitų Rusijos energetikos įmonių taikiklyje.

Bet imkimės kitų, ne tokių sudėtingų klausimų. Žinot, tos VSD ar STT pažymos, jos daugeliui kaip maras, kaip kokia nelaimė, priraityta pavardžių žmonių, kurie realybėje yra tokie geraširdiški ir draugiški rusai.

Dabar jau tikrai pusė Lietuvos yra tapę švietimo ekspertais, kai reikia pareikšti nuomonę dėl moksleivių atostogų trukmės. Bet ir čia mus laiko dundukais, tie patys: socdemai ir darbiečiai, netgi liberalai su konservatoriais. Darbietė buvusi ministrė Audronė Pitrėnienė atrėžė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrui tūkstantį kvadratinių metrų patalpų, paskui ten patogiai ir įsitaisė, tačiau buvęs ministras Gintaras Steponavičius tam pačiam centrui suteikė 16 milijonų litų paramą ir palaimino naujų dalininkų struktūrą. Kaip tik tuo metu viena iš centro dalininkių tapo įmonė, kuriai vadovo centro direktorės sūnus.

Šeimyninė ranga centre niekam niekada neužkliuvo: nė vienam ministrui, nė vienam premjerui ir nė vienam Seimo nariui, nors centro vadovė Laimutė Anužienė nebuvo nematoma persona. Ji verždavosi į ministrų kabinetus ir apsiginklavusi kryžiumi juos laimindavo. Nueikite į ministeriją ir paprašykite kelių milijonų eurų. Ar tik nebūsite su kryžiumi išmestas lauk?

Bet šiandien A. Pitrėnienė, demaskuota uoliai dirbusi savo asmeninei naudai, demonstratyviai pareiškia, kad jai jau per daug viso to mėšlo ir ji eis į darbo biržą, kad mes visi būtumėm patenkinti.
Tas mėšlas – tai mūsų kausimai. Nes mes gi dundukai. Ne jie.