I. Makaraitytė. Ar jūs suvokiate, kokie tai skaičiai?

 (461)
Gal mūšyje dėl miškų sektoriaus pertvarkos kris netgi ši valdančioji koalicija, gal už šią reformą pasisakę ir tvirtą ar drebančią ranką kėlę Seimo nariai bus amžiams pasmerkti it kokie Lietuvos miškų išdavikai. Gal žlugs smulkusis verslas, ištuštės regionai, žmonės galutinai išvažiuos iš Lietuvos.
Indrė Makaraitytė
© DELFI / Andrius Ufartas

Tačiau jei urėdijų reforma bus ne formali, o iš esmės, tokių prakeiksmų bus dar daugiau. Ir keiksmai reformatoriams turėtų sklisti iš tam tikrų įstaigų su grotuotais langeliais. Antraip išties rasis nemažai argumentų dar labiau didinti emigracijos statistiką.

Juk dar prisimenate, kad kol Seime ir komitetų kabinetuose, restoranuose ir medžiotojų būreliuose buvo dirbama urėdijų reformos klausimais, kur ne kur vis pasigirsdavo argumentas, kad miškų sektorių reikia reformuoti, nes ten neskaidru. Kad vagiama. Kad urėdo vieta galimai kainuoja 100 tūkstančių (litų ar jau ir eurais tiek pat?). Kad daug pažeidimų. Kad urėdai rengia komercines medžiokles politikos ir verslo elitui, kad šie bent parai būtų perkelti į feodalizmo laikus ir pasijustų kunigaikščiais.

Bet ką reiškia neskaidru? Neskaidru turi labai skirtingas pinigines išraiškas.

Be galo įdomu, kiek gi mums kainuoja urėdų galia? Kiek reikia turėti pinigų, kad galėtumei lyg niekur nieko išardyti koaliciją ir taip prigąsdinti žmones, kad šie patikėtų, jog Lietuvoje neliks miškų.

Nors Seime reforma įgavo šiokį tokį aiškesnį pavidalą, atsakymo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja tas neskaidru, valdininkai ir politikai neturi. Negali kaltinti šios valdžios - per pusę metų suprasti, kaip vagia per 26 nepriklausomybės metus šiame sektoriuje susikūrusi jėga, sudėtinga.

Bet kol valdžia bando susigaudyti, skaičiuoja žmonės. Štai vienas skaitytojas, atsivertęs paprastiems mirtingiesiems prieinamą statistiką ir Generalinio miškų urėdo ataskaitas, pastebėjo keistų nesutapimų.

Didžiausias pajamas urėdijos gauna už parduotą apvaliąją medieną. Rimantas Prūsaitis, Generalinis miškų urėdas, savo ataskaitoje rašo juodu ant balto, kad nuo 2013–ųjų iki šių metų pradžios, lyginant ketverių metų rezultatus, sėkmingiausi urėdams buvo 2014-ieji. Iš valstybinių miškų buvo gauta beveik 152 milijonai eurų pajamų. Pernai kiek mažiau – kone 142 milijonai eurų, mat krito medienos kainos.

Negali kaltinti šios valdžios - per pusę metų suprasti, kaip vagia per 26 nepriklausomybės metus šiame sektoriuje susikūrusi jėga, sudėtinga.
I. Makaraitytė

Bet palyginkime iškertamos medienos kiekius. Jei Generalinės miškų urėdijos skaičius palygintumėte su Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, atrastumėte nemenką skirtumą. Štai, pavyzdžiui, 2003 m. skirtumas tarp to, ką deklaruoja iškirtę ir realizavę urėdai ir ką fiksuoja Miškų tarnyba, yra 16 proc. Ir 2008 m. skirtumas 16 proc. Tačiau 2009 m. – 26, 2014 m. – 32 proc., 2015 – 29 proc.

Kitaip tariant, tiek – 30 proc., daro prielaidą skaitytojas, kažkur "dingsta". Medienos.

Jei paverstume šiuos procentus pinigais, išeitų, kad 2008 m. "dingo" 9.8 milijonai eurų, o štai jau 2015 m. – 42 milijonai eurų.

Tai yra prielaidos. Tai yra lyginamas skaičių galbūt neįvertinus visų aplinkybių, miškų sektoriaus specifikos, neturint specialių žinių. Bet vis dėlto kaip suprasti šį skirtumą?

Ar gali būti taip, kad urėdai tiesiog prastai prižiūri jiems priskirtus miškus? Jų neiškerta pagal tai, kokie yra reikalavimai? O gal čia jų reakcija į Andriaus Kubiliaus Vyriausybės miškų sektoriaus šiokį tokį peržiūrėjimą ir prievolę daugiau iš to, ką uždirba, skirti visuomenei?

Specialistams mintis, kad kasmet urėdai gali pradanginti iki 42 milijonų eurų, atrodo kaip blogas sapnas. Žinoma, čia mums, mokesčių mokėtojams yra pradanginimas. Urėdams tai gali būti labai naudingas dalykas, nes teoriškai bent dalis iš šių milijonų galimai nusėda į jų kišenes.

Aplinkos ministerijos specialistai linkę manyti, kad jei ir vagiama, tai skaičius kiek mažesnis - nuo 5 (čia tai jau tikrai) iki 10 milijonų eurų.

Aplinkos ministerija aiškina, kad urėdijų pateikiamo kirtimų ir pajamų už medieną negalima lyginti su Valstybinės miškų tarnybos pateiktais duomenimis, kaip daro skaitytojas, nes iš ploto negalima iškirsti visko. Viršyti 85 proc. prekinės medienos išeigos neleistina dėl biologinės įvairovės ir kitokių reikalavimų.

Bet kai valdininkai analizuoja Valstybinės miškų tarnybos duomenis, jie mato, kad atskirose miškų urėdijose kažkodėl toji išeiga siekia tik 65 procentus, o kai kuriose – ir visus 85 proc. Taigi, skaičiuoja jie, skirtumas tarp didžiausią ir mažiausią išeigą pasiekiančių urėdijų siekia iki 20 proc. ir tai jau kelia rimtų įtarimų, kad mediena arba supūdoma, arba tiesiog pavagiama.

Tai iš čia tie 10 milijonų eurų galimai urėdams į kišenę.

Bet vis tiek į klausimą, kodėl skirtumas tarp Generalinės miškų urėdijos ir Valstybinės miškų tarnybos duomenų taip auga? Ir net jei urėdijos turi paisyti reikalavimų palikti stiebų biologinei įvairovei užtikrinti ir jų paiso, jei yra dar visa eilė objektyvių ir subjektyvių priežasčių, vis tiek lieka skirtumas tarp pateikiamų duomenų apie 10 -15 procentų. O tai yra nuo 18 iki 27 milijonų eurų galimų pajamų kasmet.

Arba galimos valstybės pajamos virto privačiu miškininkų uždarbiu.

Privačių miškų savininkai valstybinių miškų tvarkytojų ir prižiūrėtojų skaičių neatitikimą aiškina dar kitaip. Pirma, urėdai net iš tų pajamų, kurias deklaruoja uždirbantys, perka pačią brangiausią techniką ir investuoja į ūkį daugiau nei sau leidžia privatus miško savininkas, net ir valdantis didžiulius miško plotus. Antra, legalių landų piktnaudžiauti yra tiek, kad urėdams net nereikia nieko apgaudinėti. Štai, pavyzdžiui, jei miško plotų inventorizacija vyksta kas dešimt metų (per tiek apeinamas visas Lietuvos plotas), kaip galvojate, kam atitenka pinigai už kirtimą tame pačiame plote, jei jis vykdomas penkeri ar aštuoneri metai po inventorizacijos? O perkant medieną ne specialisto akiai suprasti, ar tikrai viskas yra tos kokybės ir tos kategorijos, už kurią ir moki, praktiškai beveik neįmanoma.

Mažiausiai 5 milijonai eurų kasmet yra pavagiama iš mūsų, mokesčių mokėtojų. Suma, priklausomai nuo požiūrio kampo, gali viršyti ir 30 milijonų eurų.
I. Makaraitytė

Privačių miškų savininkai sako, kad be didelio galvos skausmo urėdai nuo mokesčių mokėtojų „nusuka" po maždaug 1 milijoną kubinių metrų medienos.

Ar jūs suvokiate, kokie tai skaičiai? Mažiausiai 5 milijonai eurų kasmet yra pavagiama iš mūsų, mokesčių mokėtojų. Suma, priklausomai nuo požiūrio kampo, gali viršyti ir 30 milijonų eurų.

Bet net ne čia didžiausia problema. Galbūt reforma prasidės – jau yra įstatymas, bus ir teisės aktai, kaip toji reforma vyks. Bet jei niekas iki šiol realiai nežino, kas vyksta valstybiniuose miškuose, kas įgyvendins reformą?

Vyriausybė deklaruoja, kad darbuotojų atleis minimaliai, vadinasi, urėdai taip pat turės rasti vietą naujojoje sistemoje. Bet jei jie ir jų pavaldiniai dalyvavo ne itin įmantriose, bet pagal mastą ir prigimtį be galo įžūliose schemose, leidžiančiose dosniai pasipildyti kišenes, ko verta toji reforma su tais pačiais sistemos žmonėmis ir jų vadais?

Ir pagaliau dar yra teisingumo aspektas. Jei buvusi „Lietuvos geležinkelių" vadovybė miega ramiai ir be jokios baimės, kad iš jos bus pareikalauta atsakomybės už šimtamilijoninius piktnaudžiavimus, ar miškininkai dabar ašaras lieja tik dėl to, kad teks pasukti galvas, kaip čia pritaikyti senus įgūdžius prie naujos sistemos?

Apie milijonų vagystes tik įtariama, o įrodymų, kaip rašo valdininkai – nėra. Nėra, nes STT, atrodo, miško vogimo ekspertų dar neišugdė - politinės valios ligi šiol nebuvo. O Valstybės kontrolė, kaip žinote, ataskaitas rašo tik sau. Ir kiek iš tiesų kainuoja akla lietuvio meilė miškui lieka, kaip sakoma, tamsus miškas. Tik maždaug nuo 5 iki 42 milijonų eurų per metus.

DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Pokario Lietuvos istorijos klastotojai: žiauri tiesa apie partizanų gyvenimą ir mirtį Įspėjame: nuotraukos gali šokiruoti (995)

„Tokios knygos dar nebūta. Dėl pribloškiančios išskirtinių įvykių ir faktų gausos ji tarsi susintetintas grynuolis“, – tik ką pasirodžiusios Vlado Terlecko knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ anonse rašo LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas.

K. Girnius. Trumpas ir Lietuva: kaip mums elgtis (172)

Donaldas Trumpas jau pusmetį prezidentauja. Jis neturi daug kuo džiaugtis ir didžiuotis. Jo populiarumas smunka, nors jį stipriai tebelaiko respublikonų partijos nariai.

A. Užkalnis. Lietuvos elitą – lauk iš Vilniaus (374)

Ne aš pirmas sugalvojau, kad viskas Lietuvoje – pernelyg sostinėje koncentruota. Visi tai priima kaip savaime suprantamą duotybę, kad visos ministerijos, valdžios įstaigos, Seimas, Vyriausybė, visokios inspekcijos ir direkcijos – viskas turi būti sostinėje, su visais klerkais, vairuotojais, aptarnaujančiu personalu, kompiuteriais, kopijavimo aparatais ir viskuo, ko reikia valdžiai funkcionuoti.

E. Lucasas. Maskvos reakcija į „Miško brolius“ - kur turėtų būti tikrasis skandalas (751)

Rusija neseniai išreiškė pasipiktinimą NATO sukurtu filmuku apie „miško brolius“ – Estijos, Latvijos ir Lietuvos rezistencinės kovos su sovietais istoriją.

A. Tapinas. Grotažyme kaip pjautuvu – Kremliui per jautrią vietą (1285)

NATO sukūrė ir išplatino filmuką apie Baltijos šalių partizanus, Kremlius pakeltu tonu atsakė, mūsų diplomatai sureagavo infografiku tviteryje, Rusijos URM atšovė propagandiniu tekstu penktadienio vakare feisbuke būdami tikri, kad turi visą savaitgalį kapsėti savo melą tiems, kas jų klauso.