Iškalbingas čia jau pats „sutapimas“, kuomet informacija nutekinama kaip tik tuo metu, kai vis intensyviau kalbama apie Donaldo Trumpo administracijos ryšius su Rusija. Tad paskelbtą informaciją reikėtų pirmiausia traktuoti kaip siekį nukreipti dėmesį nuo skandalo, parodant, kokios neva blogos yra JAV specialiosios tarnybos, kurių informacija ir remiasi D. Trumpo kritikai.
Nutekinta informacija atskleidžia, pavyzdžiui, JAV specialiųjų tarnybų pajėgumus rinkti duomenis iš mobiliųjų įrenginių, perskaityti informaciją, siunčiamą tokiomis programomis kaip „WhatsApp“ ar „Signal“, koduojančiomis perduodamus duomenis, taip pat rinkti duomenis per kai kuriuos išmaniuosius televizorius, kitus prietaisus ir apskritai išnaudoti įvairias programinės įrangos saugumo spragas. Kaip ir galima buvo tikėtis, sulaukta didelio pasipiktinimo iš privatumo gynėjų stovyklos, taip po šių nutekinimų užprogramuoti konfliktai tiek su technologijų kompanijomis, tiek su kai kuriomis valstybėmis, tokiomis kaip Vokietija, kur, pasak nutekintų dokumentų, buvo vienas iš stebėjimo centrų.
Vis dėlto, reikia žiūrėti ir į platesnį – informacinio saugumo – kontekstą. Saugumo specialistai jau seniai su nerimu laukia vadinamojo „kibernetinio Pearl Harboro“ ar „kibernetinės Rugsėjo 11-osios“, kitaip tariant – simboliško didelio masto įvykio, kuris sukrėstų visuomenę ir priverstų persvarstyti pasaulio suvokimą. Daugelis tikėjosi, kad tai bus didelė kibernetinė ataka, surengta valstybės ar teroristų, kuri sutrikdys finansų sistemą, nutrauks energijos tiekimą, masiškai sunaikins kompiuterius ir jų tinklus ar pan. Vis dėlto panašu, kad laukta visai ne ten, kur reikėjo: iš tiesų „kibernetinis Pearl Harboras“ jau įvyko – tai Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Tiksliau, ne tiek pats išrinkimo faktas, kiek kibernetinio įsilaužimo būdu gautų ir tikslingai nutekintų duomenų įtaka rezultatui bei užsienio valstybės – Rusijos – vaidmuo šiame procese.
Kitaip tariant, užuot koncentruojantis į kibernetinius nusikaltimus ar kibernetinį karą, pastarieji įvykiai parodo poreikį integruoti tris informacinio saugumo elementus: informacijos vagystes, netikras naujienas (fake news) bei tendencingą informacijos nutekinimą.
Daugėjant išmaniųjų įrenginių, nuo televizorių iki šaldytuvų, bus vis daugiau informacijos, vis išsamiau ir tiksliau atskleidžiančios mūsų įpročius ir savybes, tad tokias operacijas bus galima planuoti dar tiksliau. O jau įgijus ir išanalizavus informaciją, naujienos – tikros ir sufabrikuotos – yra pateikiamos būtent taip, kad turėtų maksimalų poveikį. Būtent todėl duomenų rinkimo programos (ir atitinkamų priešininko programų demaskavimas) tampa itin svarbios. Taip pat būtent dėl surinktų duomenų bei jais paremtos strategijos jau minėti išpuoliai prieš H. Clinton buvo tokie efektyvūs. Kitaip tariant, tiek JAV prezidento rinkimų kampanija, tiek naujausias informacijos apie JAV saugumo tarnybų veiklą nutekinimas dar kartą parodo platų informacinio karo spektrą.
Ką mes sužinojome iš nutekintų duomenų? Viso labo, kad amerikiečiai daro tai, kam turi galimybes ir ką šiandien privalo daryti bet kuri valstybė, siekianti išlaikyti bei stiprinti savo galią tarptautinėje arenoje. Nereikia būti naiviems ir manyti, kad to nedaro kiti, įskaitant tokias valstybes, kaip Rusija ar Kinija. Kitaip tariant, privatumo nepavyks apsaugoti bet kuriuo atveju. Vienintelis klausimas, kurį turėtume sau užduoti svarstydami, kaip reaguoti, yra toks: „Kas yra mūsų sąjungininkai?“. Ir čia didelių abejonių nekyla: amerikiečiai, o ne rusai, kinai ar kas nors kitas.
Tad užuot piktinęsi, turėtume jaustis saugesni žinodami apie JAV specialiųjų tarnybų galimybes ir matydami, kad jos imasi priemonių, būtinų savo bei sąjungininkų saugumui užtikrinti. Tačiau tuo pat metu turėtume jaustis mažiau saugūs matydami, kaip lengvai priešiškos valstybės manipuliuoja viešąja nuomone ir iš to galėdami numanyti jų informacinio karo galimybes.