Jis pripažįsta, kad šiems neigiamiems reiškiniams yra siūlomi tam tikri priešnuodžiai, tačiau, pasak mokslininko, šiandien mūsų viešojoje erdvėje „intelekto šalinimas – vis dar labai ryški tendencija“. G. Mažeikio nuomone, „Lietuvos raidai pigus emocinis industrinis populizmas kenkia labiau, nei apsiskaitę dešinieji ar kairieji radikalai“.
- Vakarų pasaulis jau porą šimtmečių kryptingai juda demokratijos link. Alexis de Tocqueville‘is demokratijos pažangą įsivaizdavo kaip lemtį. Kaip manote, ar demokratizacijos procesas – negrįžtamas?
- Tocqueville‘io politinė vaizduotė ir Jūsų užduotas klausimas yra susiję su Aristotelio valdymo formų klasifikacija ir teritorine valstybės samprata. Aristotelio politėja, kaip galimai geresnė valdymo būsena nei demokratija, ilgainiui buvo sutapatinta su demokratijos idėja, o teritorine valstybės samprata apskritai mažai kas abejoja.
Demokratija teritorinėse valstybėse neretai slepia nedemokratinius spendimus viršvalstybinėje ar nevalstybinėje tarptautinėje komunikacijoje. Demokratijos sampratą taikome daugiausia teritorinių valstybių santvarkoms apibūdinti, bet ne visoms tarptautinėms, tinklinėms organizacijoms. Neabejotina, kad tradicinė demokratijos samprata, kaip ir visa aristoteliška klasifikacija, turės keistis. Teritorinė demokratija jau nebėra lemtis. O kas tada? Tai priklausys nuo politinio ir kitokio kūrybingumo, kurio dėka atskleidžiame, įgyvendiname ateitį.
- Ar kitokia demokratijos samprata netaps demokratijos praradimo priedanga? Ypač kai piliečių gyvenimą ima lemti, kaip sakote, ne tik jų demokratiškai priimami sprendimai, bet ir nevalstybiniai ar viršvalstybiniai dariniai ir nenacionaliniai interesai?
- Manau, atsirado didesnės galimybės plėtotis ne tik viršvalstybiniams dariniams, bet ir tarptautinei demokratijai. Nedemokratinių ir demokratinių visuomenių tarpusavio konkurencija persikėlė į kitą sritį. Mūsų gyvenimą šiandien teigimai arba neigiamai veikia ne tik tarptautinės korporacijos, bet ir jas vertinti galintis tarptautinis piliečių bendradarbiavimas. Sunku vertinti, piktintis arba remti kurią nors nevalstybinę tarptautinę organizaciją vien savo valstybės ribose. Kalbame apie kitokio politinio aktyvumo ir kitokio suverenumo požymius.
- Kurios viršnacionalinės – nevalstybinės organizacijos galėtų būti tarptautinės demokratijos pavyzdžiais?
- Teigiamas pavyzdys galėtų būti atviros organizacijos, kurios internete dažnai yra įvardijamos „wiki“ vardu: tai gali būti ir tekstai, ir enciklopedijos, ir net televizijos, apskritai – atviri projektai. Tai gali būti ir alternatyvos uždaroms tarptautinėms korporacijoms, tokioms, kaip „Microsoft“ ar „Apple“.
- Demokratija neatsiejama nuo žodžio ir minties laisvės. Tačiau kas lieka iš žodžio laisvės, kai ir laisvame žodyje, ir jo alkstančiose auditorijose – vis mažiau minties, racionalumo ir vis daugiau jausmingumo, impulsyvumo?
- Aristotelis, gindamas politėjos idėją, pažymėjo demokratijos populizmo ydą. Šis paviršutiniškumo ir nekompetencijos charakteris ypač išryškėjo XIX a. viduryje, kai Europoje susiformavo masių visuomenė, kelianti vis mažiau pagrįstus reikalavimus. Masės užgožė racionalų, derybinį profesinių sąjungų pradą ir solidarumo gebėjimą. Masių stiprėjimas, jos specifinių poreikių augimas, minios efekto formavimasis ir racionalios grupių komunikacijos griūtis lėmė tragiškas pasekmes visoms visuomenės klasėms XX amžiuje.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad emocionali pirminė reakcija yra svarbesnis žinios paklausos rodiklis nei jos supratimas. Taip pranešimas, antraštė, vaizdas susiliejo į vieną įspūdžio reguliatorių, kuris savo paskirtimi ir funkcija yra artimas reklamai. Tokia žiniasklaida nevykdo bendruomenių susitarimo tarpininkavimo, t.y. medijos, funkcijų.
Susvetimėjusių visuomenės individų komunikacija neretai yra vangi, iracionali, neinformatyvi, agresyvi. Todėl žiniasklaidos paskirtis yra skatinti diskusijos, tarimosi didesnį racionalumą. Tuo tikslu yra kviečiami savo nuomones išsakyti ekspertai. Vis dėlto augant emocinių žinių gamybai pigios politinės ar „geltonosios“ vaizduotės fabrikuose ekspertai palaipsniui yra arba nušalinami, arba verčiami vaidinti pigų viešosios erdvės žaidimą. Žiniasklaidai svarbiausia tampa formuoti savo vartotojus – susvetimėjusius pigios naujienos žiūrovus ir gaminti paklausius pranešimus.
- Ar padėtis Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra tokia pat nedžiuginanti, kaip ir visame Vakarų pasaulyje, ar kuo nors išsiskiria?
- Žinoma, Lietuvos viešosios erdvės situacija yra daug geresnė, nei, tarkime, Baltarusijos ar į ją panašių uždarų šalių. Tačiau tose uždarose šalyse, kuriose veikia cenzūra, formuojasi tokia opozicinė žiniasklaida, kuri yra labai gerai suintegruota su žmonių savišvieta. Šiuo atžvilgiu yra efektyvios socialinių tinklų ir blogų jungtys. Tuo metu Lietuvos padėtis yra šiek tiek iliuzinė. Lyg ir turime atvirą viešąją erdvę, demokratišką žiniasklaidą, tačiau ši neturi poreikio ieškoti efektyvių jungčių su socialiniais tinklais ir blogais. Tos jungtys egzistuoja, tačiau jų aktualumas nėra juntamas ir suvokiamas kaip didelė vertybė.
- Komunikacijos teoretikai jau ne pirmą dešimtmetį kalba apie žiniasklaidos racionaliojo turinio nuosmukį. Kokios šiuo atžvilgiu būtų Jūsų prognozės?
- Manau, kad procesai atviros demokratijos šalyse turėtų judėti radikalios įvairovės link. Turiu omenyje žiniasklaidos heterogenizaciją – kokybinius atsiskyrimus. Tam tikrai visuomenės daliai bus svarbesni vaizdiniai emociniai pranešimai. Emociniai straipsnių pavadinimai jai bus reikšmingesni nei konceptualus – sąvokinis jų turinys. Fotografija ir toliau stelbs intelektualias informacines schemas ir grafikus. Ši neigiama tendencija tik sustiprins minėtą masių įsigalėjimo efektą.
Kita vertus, greta šios tendencijos vyksta ir kokybiškos žiniasklaidos raida. Įvairios visuomenės grupės yra suinteresuotos kokybiška žiniasklaida. Didieji dienraščiai, norintys aprėpti kuo didesnę rinką, jau dabar susiduria su informacijos diversifikacijos problema: ar dirbti su didžiąja visuomenės grupe, kuria galima manipuliuoti ir kuri yra susijusi su masine gamyba bei masiniu vartojimu, ar bendradarbiauti su labai skirtingomis, bet kokybiška žiniasklaida suinteresuotomis žmonių grupėmis – žmonių, kurių nebus labai daug, bet kurie lems ekspertinius ir su galia susijusius sprendimus?
- Kaip sako Susana Sontag, racionali interpretacija yra „intelekto kerštas menui“ ir net „intelekto kerštas pasauliui“. Ji kalbėjo apie meno suvokimą. Bet ar šiandienėse demokratijose šis požiūris neapibūdina ir vyraujančio politikos suvokimo: šalin intelektą, vadovaukimės „myliu – nemyliu“?
Marionečių simuliakrinė demokratija yra blogiausia, ką gali sukurti kūrybinių industrijų ir žiniasklaidos korporacijos. Emocinių marionečių minios gyvena viena diena, vieno įspūdžio, bet ne jo konceptualaus turinio atmintimi. Tai yra labai didelė problema. Tiesa, negatyviems procesams yra siūlomi „priešnuodžiai“: gyvenimo stiliaus formavimas, vartojimo gebėjimų didinimas, tinklinių grupių savęs informavimas ir diskusijos, kritinio mąstymo ugdymas universitetuose ir mokyklose. Tačiau intelekto šalinimas – vis dar labai ryški tendencija. Manau, Lietuvos raidai pigus emocinis industrinis populizmas kenkia labiau, nei apsiskaitę dešinieji ar kairieji radikalai.
- Anot Danielio Bello, šiuolaikinė kultūra yra veikiau vizualinė nei spausdinto žodžio. Spausdintas tekstas yra būtinas sąvokiniam mąstymui, o vaizdinis tekstas, kinas ar televizija primeta žiūrovui savo ritmą, pabrėžia vaizdus, o ne žodžius ir skatina dramatizuoti, o ne konceptualizuoti. Televizija, teikdama pirmenybę katastrofoms, nelaimėms, tragedijoms, kaip sako Bellas, „kviečia ne apsivalyti ir suprasti, bet skatina sentimentalumą ir sukelia gailestį, greit išsenkančius jausmus, siūlo pseudodalyvavimo įvykiuose pseudoritualą“. Ar politinis dalyvavimas, esant šitokioms tendencijos informacinėje erdvėje, netampa farsu?
- Sutinku su Bello nuomone. Televizija, kinas, internetiniai vaizdai pašalina konceptualizacijos poreikį. Konceptualizacija yra susijusi su loginiais veiksmais: argumentavimu, nuoseklia ir išsamia kritika, įvairiomis samprotavimų figūromis, gebėjimu atminti pakankamai daug prieš tai išsakytų tezių ir jas sintetiškai apibendrinti. Savo ruožtu televizinis ar kino vaizdavimas, populiarios laidos reikalauja ne šių kognityvinių veiksmų, o daug paprastesnio dalyko: sekti akimis ir ausimis audiovizualinį kismą.
Iš tiesų televizija kuria pseudodalyvavymo pojūtį, kuris yra itin destruktyvus komunikacinio bei realaus socialinio-politinio dalyvavimo požiūriu. Juk visa, ką parodo televizija, yra paverčiama stebinčiojo vidiniu gyvenimo turiniu, interiorizuojama. Žmonės nebedaro didžiųjų politinių apsisprendimų, netenka socialinės veiklos krypties, strategijos ir taktikos suvokimo. Beveidė „telegalvų“ masė virsta paprasčiausia vartojančių vienetų visuma. Jiems sunku taikyti kokius nors kokybinius tyrimus, nes jų kokybė yra ištirpusi vaizdų ir garsų sekose, montažo kirpiniuose.
- Kuo vadovaujasi dauguma žmonių Lietuvoje, balsuodami už vieną ar kitą partiją? Ar galime manyti, jog tai – racionaliai pagrįsti sprendimai?
- Racionaliai pagrįstas sprendimas remiasi ekspertiniu dalyko supratimu. Minimalų ekspertiškumo lygį gali pasiekti bet kuris žmogus, suvokiantis politinių institucijų funkcijas, įstatymus, žinantis apie politikų gebėjimus ir nuostatas, turintis savo socialinius-politinius siekinius, disponuojantis reikšmingais faktais, gebantis logiškai mąstyti. Aš nekalbu apie kitus, didesnius reikalavimus.
Priešingas racionalumui dalykas yra populizmas ir įvairiausi maginiai pažadai, mitiniai pasakojimai, paviršutiniška emocinė įtaiga. Jau daugelį metų Lietuvoje populistiškai pasisakančios partijos yra sėkmingai renkamos į Seimą ir į savivaldą. Siekdamos išsaugoti savo įtaką, tradicinės partijos, turinčios išsamias programas ir geras ekspertų komandas, taip pat linksta į populizmą. Tai rodo visuomenės racionalumo stoką, ir šis iracionalumas daro visuomenę pavojingą pačiai sau. Tokiomis aplinkybėmis pavojingi tampa referendumai ir visuomenės apklausos, kurių žalos pavyksta išvengti tik dėl politinio žiūrovų pasyvumo.
- Visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad žmonės iš valdžios tikisi pirmiausia nedarbo ir mažų atlyginimų problemos sprendimo, taip pat ekonomikos skatinimo ir emigracijos suvaldymo. Tačiau net ir politika besidomintys žmonės, paklausti, ką jie mano apie parlamentinių partijų siūlomus šių problemų sprendimo kelius, dažnai atsako tiksliai nežiną, kokie yra tie siūlomi keliai. Matyt, net ir informuotiems, aktyviems piliečiams – „pilietinei visuomenei“ trūksta esminės politinės informacijos. Kaip šiomis aplinkybėmis turėtume nusakyti ir vertinti valdymo būdą, kurio sąlygomis gyvename?
- Pirmiausia – ar tai yra valdymas? Ar kas nors ką nors valdo? Nedarbą, atlyginimus, ekonomiką, emigraciją, gimstamumą? Manau, žodis „valdymas“ šiuo atžvilgiu yra netinkamas, tačiau daugelis politikų save laiko „valdytojais“. Dar mažiau ką nors nusako žodis „valdininkai“.
Valdymo iliuzija neabejotinai kenkia valstybei dėl savo iracionalumo. Parankiau būtų kalbėti apie dalinį kontroliavimą ir dalinį reguliavimą. Juk ir informacija, kuria geriausiu atveju disponuojame, taip pat yra tik dalinė ir nuolatos kintanti. Tačiau sutinku, kad kontroliuoti, profesionaliai veikti procesus galima tik tada, kai turi tinkamą informaciją. Jos slėpimas, melavimas ar tiesiog informacijos neturėjimas dėl aplaidumo, tinginystės, nekompetencijos yra valstybės institucijų neveiklumo, nekompetencijos požymis.
Manau, kad dažniausiai Lietuvoje veikia aplaidumas, nekompetencija, tačiau neabejotina, kad valdininkai dažnai slepia informaciją siekdami ją nusavinti ir įgyti didesnės galios. Tai prieštarauja racionalios, atviros visuomenės interesams. Pagaliau ir tie, kurie reikalauja iš valstybės valdymo, vadovaujasi pasenusiais ir giliai mitologiniais paternalistinės valstybės įvaizdžiais. Valstybės kaip Tėvo, Didžiojo Globėjo vaizdavimas atitinka valdymo iliuziją, bet neskatina piliečių savarankiškai spręsti kylančias problemas.
- Kaip ir kokiais pavidalais šioje politinės komunikacijos suirutėje skleidžiasi politinė propaganda ir vyksta manipuliavimas žmonėmis?
- Pritariu apibūdinimui „politinės komunikacijos suirutė“. Viešo ir plataus bendravimo sumaištis arba nebuvimas lemia tai, kad nebelieka nei dėmesio, nei jėgų, nei gebėjimų svarbiausioms probleminėms šalies temoms aptarti. Tokioje aplinkoje dažniausiai manipuliuojama dirbtinių, didelio atgarsio sulaukiančių įvykių kūrimu arba jų imitavimu pasitelkiant žiniasklaidą. Ši elementari manipuliacijos formulė Lietuvoje veikia nepriekaištingai.
Tačiau šiandien nėra reikalo kalbėti apie totalitarinę propagandą, su kuria susidūrėme nacizmo ir sovietų laikais. Šiuolaikinė dalinė socialinė inžinerija remiasi tokia pat daline propaganda, kurią linkstama dangstyti visuomenei labiau priimtinais vardais: viešųjų ryšių, viešosios diplomatijos, informacinės kampanijos, socialinės reklamos ar net socialinės vadybos. Iš esmės propagandos terminas prisimenamas tik prasidėjus informaciniams karams, kurie šiandien tampa tarptautinės politikos svarbia dalimi.
Manau, kad Lietuva šioje srityje yra labai apsileidusi ir, neturėdama pakankamos kompetencijos ir gebėjimo susitarti ginant savo tarptautinius interesus, tampa nuolatinės manipuliacijos, vidinės ir išorinės, objektu. Šiuo atžvilgiu propaganda neturėtų būti vertinama tik neigiamai: ji gali būti ir priemonė, ginklas, kuriuo savigynos tikslais disponuotų valstybė, visuomenė.
Išnykus vienam propagandos centrui atsiranda daug tikslingai įtikinėjančių institucijų. Kai visuomenė yra linkusi pasinerti į pusiau iracionalų vaizdų vartojimą, kai viešpatauja milžiniškas individų susvetimėjimas, politinės artikuliacijos negebėjimas, naivu būtų tikėtis manipuliacijos mažėjimo. Priešingai, manau, ji išaugo daug kartų palyginti su sovietiniais laikais. Tačiau ji pakito savo struktūra, kryptimis, ilgalaikiškumu, turiniu, priemonėmis. Šiandien kalbame apie daugelį įtikinėjimo centrų, kurie ne visados sutampa su valstybėmis, dažniau yra už valstybės ribų, priklauso viršvalstybinėms institucijoms, korporacijoms.
Dar sunkiau būtų kalbėti apie pilietinę savigyną nuo prievartinio įtikinėjimo ir manipuliacijos, nuo ideologinio „priekabiavimo“, informacinio – tarptautinio ir vietinio – šantažo. Vis dėlto kartais tai, ko nedaro valstybė, nuveikia atskiri jos atstovai. Turiu optimizmo žiūrėdamas į labai smarkiai išaugusią socialinės-politinės kritikos kompetenciją Lietuvoje, į gausų nepriklausomų komentatorių būrį. Jų veiklos rezultatai gal ir nežymūs, bet tai yra geriausiais atsakas į smegenų plovimą, pigią emocinę iracionalizaciją ir manipuliaciją.