Taip vadinamieji politikos senbuviai, jau net nebepastebintys šio termino ironijos, liūdnai linguoja galvomis ir graudenasi: į Seimą vėl braunasi šoumenai, žmonės vėl rinks „ne tuos“, Seimas vėl pavirs cirko arena. Kiti politikai bando plikais delnais upę sustabdyti ir atverti tautai akis, girdi, Seimo nariais turi būti tik teisininkai, ekonomistai, akademikai, verslininkai, gydytojai, diplomatai, kiti įvairių sričių specialistai (išskyrus dvasininkus, kurie kažkodėl niekada neminimi), na, ir jie patys, politikos profesionalai (pripažinkite, pastaroji kategorija visada skamba gana miglotai). Ir neatsargiai sviedžiamas žodžių junginys „turi būti“ iš esmės kvestionuoja vieną pagrindinių konstitucinę kiekvieno Lietuvos piliečio teisę – teisę tapti Seimo nariu – kurią turi net ir pats kvailiausias sportininkas, jei jis tik to panori. 

Kiekvienas amerikietis mokinukas žino, kad jis gali ir turi visas teorines galimybes tapti JAV prezidentu, nepriklausomai nuo savo pavardės, odos spalvos ar religijos – ką geriausiai ir įrodo Baracko Husseino Obamos pavyzdys. Todėl amerikietiškas patriotizmas ir pilietinė savimonė yra tokie galingi. Bet Lietuvoje net ir suaugęs žmogus žino, kad jo norai ar pastangos tapti bent jau Seimo nariu neabejotinai bus įvertinti kaip „kvaila užmačia“, o pats jis bus pavadintas mažiausiai „pajacu“. 

Giedrius Drukteinis
Įdomu, kaip sureaguotų šalies politologai ir visuomeninių nuotaikųs žinovai, jei į Seimą nuspręstų balotiruotis ir
? Spėju, kad tokiu pareiškimu į nepatogią padėtį jis pastatytų ne vieną futurologą.
Broliai Lavrinovičiai užsinorėjo į Seimą? Politologai subruzdo - jei Lavrinovičiai nekorumpuoti, tai tada - neabejotini kvailiai, be to, dar ir marionetės kažkieno nešvariose rankose. Žydrūnas Savickas nebenori akmenų vartyti, o nori įstatymų pakeitimus svarstyti? Dar 2008 metais pašaipiai buvo rašoma, ar galėtų kas įsivaizduoti Žydrūną Savicką Seime, vertinantį šimtus įstatymų pataisų, skaitantį lydraščius, aplinkraščius, teisininkų išvadas ir lyginamuosius variantus? Kažkodėl jį, raunantį kelmus, visada buvo lengva įsivaizduoti, o štai prie popierių, pagamintų iš to paties kelmo – jau nebe... Gal ir išties juokingai tas galiūnas atrodytų Seime, tik kuris iš dabartinių narių ten neatrodo juokingai, kai gerai pagalvoji?

Nesimokė mokykloje ar kursuose Seimo nariams broliai Lavrinovičiai? Bet kuris iš buvusių ir dabartinių Seimo narių tokią mokyklą ar kursus yra baigęs? Tad ar labai didelė problema, kad Ž.Savickas vėl balotiruojasi į Seimą? Ką gali žinoti, gal būtent jis tą ydingą biurokratinę sistemą ir sugriaus, o gaunamus popierius atiduos į makulatūrą. Valstybė sugrius? „Valstybę valdyti – tai jums ne nosį krapštyti“, - kažkada liaudį baugino pats SSSR valstybės saugumo ministras Viktoras Abakumovas. Sušaudė tą ministrą, ir nesugriuvo ta valstybė dar ištisus 40 metų. 

Bet įdomu, kaip sureaguotų šalies politologai ir visuomeninių nuotaikųs žinovai, jei į Seimą nuspręstų balotiruotis ir Arvydas Sabonis? Spėju, kad tokiu pareiškimu į nepatogią padėtį jis pastatytų ne vieną futurologą. Iš vienos pusės, lyg ir krepšininkas (vadinasi, per kvailas svarstyti šalies biudžetą ir įstatymų pakeitimus), iš kitos pusės, lyg ir legenda, lyg ir autoritetas, lyg ir visuomenės veikėjas, lyg ir priekaištauti tokiam nepatogu... 

Giedrius Drukteinis
Didžiausias demokratijos žavesys yra ne tai, kad šiandien mes galime IŠRINKTI bet ką. Kur kas didesnis demokratijos privalumas yra tai, kad mes galime NEIŠRINKTI to, ko nenorime išrinkti.
Kai pagalvoji, lengva ta politologo profesija, it kokio sinoptiko. Vertini, pranašauji, pamanai, o atsakomybės už savo prognozes – jokios. O jos, tiesą sakant, net ir negali būti. Nes tai, kas bus išrinktas į tą Seimą, o kas – ne, nuo politologų pranašysčių priklauso mažiausiai. 

Nes didžiausias demokratijos žavesys yra ne tai, kad šiandien mes galime IŠRINKTI bet ką. Kur kas didesnis demokratijos privalumas yra tai, kad mes galime NEIŠRINKTI to, ko nenorime išrinkti. Pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos istorija parodė, kad šalies prezidentais ar Seimo nariais ne visada tapdavo tie, kurie, kaip atrodė, norėjo ir turėjo jais tapti. Ir jei tauta panorės pasamdyti Žydrūną Savicką ar brolius Lavrinovičius, nieko jau nebereikš nei politikos profesionalų įniršis, ne jų pašaipos (juoba, kad nebebus pagrindo apkaltinti naujųjų Seimo narių manipuliavimu tautos sąmone, nes dabartinių rinkimų kampanijas reglamentuojančių įstatymų kūrėjai yra padarę viską, kad tie rinkimai būtų kuo blankesni ir nuobodesni). 

Nes ne politologai ir ne politikos elitas nurodo tautai, kuris kandidatas turi laimėti, o kuriam negalima laimėti – pati tauta nusprendžia, ką samdyti į Seimo narius, ir ačiū Dievui už tai.
Todėl tikiu, šios Lietuvos valstybės architektai gali pagrįstai didžiuotis, kad sukūrė mums šią valstybę, kurioje jau bet kuris pilietis – aktorius, atletas ar šokėjas gali tapti Seimo nariu. Ir Lietuvos prezidentu, jei tik to labai panorės.