Kažkas šūkavęs „alkani, basi, bet laisvi“ šiandien gauna „nario“ rentą ir sau ramiai toliau filosofuoja. Seimas - institucija, dėl kurios kadaise žmonės buvo pasiryžę gultis po sovietų tankų vikšrais - šiandien vegetuoja pasitikėjimo reitingų dugne.
Tačiau šiais laikais mes gyvename naujoje epochoje – „nekaltųjų“ bei „be reikalo apkaltintųjų“ eroje. Kada paskutinį kartą matėte politiką ar šiaip visuomenėje žinomą žmogų, pareiškiantį – „tai aš kaltas“, „aš susimoviau“? Aš asmeniškai pamenu tik Vytautą Landsbergį, per 2001 metų prezidento rinkimų kampaniją patarėjų priverstą per televiziją neužtikrintai atsiprašinėti „visų Lietuvos žmonių už tai, kad galbūt žiūrėjau į juos iš aukšto“.
Tačiau tai, kuo prieš dešimtmetį V.Landsbergį kaltino nūdienos „runkeliai“ ir „elitas“, yra tik uogelės. Šiais laikais gali būti “Draugystės” viešbutyje pagautas už rankos beimdamas kyšį, ir nebebūti kaltas. Gali šaudyti stirnas pro mašinos langą ir būti nekaltas. Gali kažkam į privačias rankas už kažką atiduoti valstybės įmones, pridaryti valstybei nuostolingų sutarčių ir būti nekaltas. Gali kitos valstybės piliečiui pažadėti generolo laipsnį ir būti nekaltas. Gali būti nušalintas nuo posto apkaltos būdu ir vis tiek būsi nekaltas. Gali nuo įstatymo pabėgti į užsienį ir vis tiek būti nekaltas.
Be abejo, apkaltinti žmogų, korporaciją ar instituciją šiais laikais pasidarė kur kas lengviau, nei nuo tų kaltinimų vėliau apsivalyti. Ir šiais laikais nuo įvykių Abu Ghraibo kalėjime iki „McDonald’s“ bulvyčių, nuo prezidentų apkaltos iki Lietuvos piliečių ieškinių tai pačiai Lietuvai Strasbūre – visas pasaulis ieško, kam suversti kaltę už savo problemas.
Nejaugi paprasčiausia asmeninė atsakomybė jau išnyko kaip dūmas? O kaip išgyventi šiame pasaulyje, kuriame posakiai „ne mano kaltė“ ar „ne mano reikalas“, ar kiekvieno doro lietuvio leksikone įsitvirtinusi klasikinė frazė „aš nekaltas, kalta aplinka“ tapo naujausia mantra?
Kodėl mes nemėgstame prisiimti kaltės? Sociologai ir psichologai teigia, kad toks neigimo instinktas užprogramuotas mūsų DNR. Mes mėgstame prisiimti nuopelnus už gerus darbus ir nutylėti blogus. Tai nulemta žmogiškosios prigimties – gintis ir kovoti dėl išlikimo, jei reikalai pakrypo nepageidaujama linkme. Bet kuriuo atveju, savo kaltės neigimas yra natūralus visuomeninės raidos rezultatas ir neteisinga būtų dėl jo apkaltinti vien žmogiškąją prigimtį. Galų gale, kadaise juk buvo riterių, ir šiandien kažkas vis dar aukoja milijonus labdarai....
Visai neseniai buvęs vieno Lietuvos dienraščio korespondentas Jungtinėse Amerikos Valstijose papasakojo atvejį, kurio liudininku jam pačiam su žmona teko būti. Išvykstant iš JAV, oro uoste belaukiant ilgoje eilėje prie pasienio tarnybų, už keliolikos metrų esanti tamsaus gymio moteris, taip pat belaukianti eilėje, staiga sukniubo, ištikta kažkokios ligos priepuolio.
Ką gi darytų kiekvienas iš mūsų, jei šalia nuo negalios sukniubtų žmogus (ne girtuoklis)? Viešosios nuomonės tyrimų rezultatai teigia, kad bent 75 procentai Europos ir JAV gyventojų pultų jam į pagalbą. Manau, kad taip viešai pareikštų ir kiekvienas iš mūsų – pulti aiškintis, kas jai/jam atsitiko, bandytumėm suteikti pirmąją pagalbą (jei kas moka ją teikti), kviestume medicinines tarnybas ir t.t.
Tačiau šiuo atveju eilėje padėti priepuolio ištiktai moteriai nepasijudino ne tik 75 procentų aplinkinių. Nepasijudino nė vienas. Ir ne dėl to, kad žmonės būtų beširdžiai ar -tai buvo tik eilė prie pasienio patikrinimo punkto. Tačiau kiekvienas, laukiantis eilėje puikiai žinojo (ir Amerika, manau to išmoko kiekvieną), kad „neautorizuotas“ įsikišimas į šį incidentą gali turėti nenusakomų padarinių. „Vien jau tai, kad po Rugsėjo 11-sosios išpuolių JAV oro uostai tapo ypatingo „saugos jautrumo“ zonomis, kelia riziką veltis į tokius atvejus“, - pasakojo mano pašnekovas, - „ką gali žinoti, gal jos apalpimas yra suvaidintas, siekiant atitraukti aplinkinių ir oro uosto tarnybų dėmesį? Susitapatindamas su ja, gali sukelti įtarimą. Yra tarnybos, kurios ir užsiima tokio pobūdžio problemų sprendimais“.
Be abejo, oro uosto tarnybos iškilusią problemą ir sprendė. Žmonės eilėje nesijudino, tačiau visiems neabejotinai palengvėjo, pamačius po kelių minučių atskubantį pareigūną, kuris konvulsijų tampomos moters pasiteiravo, ar ji „dar gali šiek tiek laiko pabūti tokioje būsenoje“. Iš jos gargaliavimų padaręs išvadą, jog, taip, gali, nuėjo. Dar po kelių minučių atžingsniavo kiti pareigūnai, atitvėrę priepuolio ištiktąją nuo likusios minios, dar vėliau pasirodė ir medikai. Sistema suveikė – niekam iš pašalinių neįsikišus, moteriškė buvo išnešta ten, kur jai ir priderėjo būti nuneštai. O jei ir būtų numirusi, kalti liktų oro uosto darbuotojai, na ir, aišku, pati nelaimingoji. Aplinkiniai tiesiog darė tai, ką ir turėjo daryti – žiūrėjo savo reikalų.
Kadaise Alberto Laurinčiuko knygoje “Trečioji dolerio pusė” (išleistoje 1963 m.), buvo aprašytas paties autoriaus neva matytas įvykis geležies sankrovoje - po nuvirtusia metalo dirbinių krūva vaitojo prispaustas jaunuolis. Tačiau niekas iš aplinkinių, tuo metu buvusiu geležies sankrovoje nesiskubino jam padėti, nes „pagalbos prašymai išgelbėto jaunuolio lūpose galėjo pavirsti prakeiksmais“ – amerikiečių supratimu, tegu tuo reikalus tvarko įgaliotos tarnybos ir draudimo kompanijos, kurios visada gali užprotestuoti incidento žalos atlyginimą dėl aplinkybių pasikeitimo“... Atvejis, kaip ir visa knyga, be abejo, aprašytas tendencingai, tačiau yra neįtikėtinai teisingas.
Kiekvienas mūsų yra pajautęs, girdėjęs ar skaitęs apie neįtikėtiną Amerikoje žmogaus teisių užtikrinimą, kuris pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas skuba išnaudoti jas iki maksimumo ir veržiasi į teismą dėl bet kokio lašelio, žodžio ar žvilgsnio. Ši tendencija sparčiai plinta ir Europoje. Paštininkas, paslydęs ir nusilaužęs koją privataus namo kieme, turi teisę paduoti namo savininkus į teismą už tai, kad jie nepabarstė takelio smėliu. Didžiosios Britanijos, kadaise garsėjusios valstybiniu teisingumu, laikraščiuose gausėja amerikietiško stiliaus skelbimų: „Susilaužei koją? Tave įžeidė? Išmetė iš darbo? Skambink mums, advokatams…“ Džono Grišamo knygose aprašyti advokatų, sulekiančių į avarijos vietą pavyzdžiai, randa savo vietą ir senutėlėje Europoje, vadinasi, ir pas mus.
Tačiau teisių ir kaltųjų paieška Amerikoje pasiekė tokių aukštumų, kad, daugelio intelektualų nuomone, baimė būti paduotam į teismą apribojo individo laisvę, nes padarė žmones bailiais – kaltinimo pagrindu gali būti rasizmas, seksualinis priekabiavimas ar pasikėsinimas į asmens laisvę. Ir valstybinė sistema veikia ieškovo pusėje.
Nejaugi noras užsidirbti papildomą dolerį dėl atsakomybės trūkumo ar pertekliaus tapo naujausia pasaulio epidemija? Nejaugi pasaulį užvaldo karta „be kaltės“ ir „be atsakomybės“?
Nuo kada atsakomybė pradėjo nykti iš mūsų jausmų paletės?
Sistemos aukos
Nekaltumo suvešėjimas neatsirado kaip koks gamtinis kataklizmas per vieną dieną – jis truko daugiau kaip 60 metų – ir tai yra kovos dėl demokratijos, pilietinių teisių, lytinės ir rasinės diskriminacijos padarinys.
Kaltųjų paieškos madą į civilių visuomenę, kaip bebūtų keista, atnešė vyriškumo mokykla – armija. Jau po Antrojo pasaulinio karo, vykstant Niurnbergo teismui – teisiamieji nacių feldmaršalai ir generolai už savo pavaldinių įvykdytus žiaurumus mėgino kaltę suversti Hitleriui – atseit, jie patys buvo tik kariškiai, vykdę aukštesniųjų instancijų įsakymus. Vėliau tą patį sakė ir amerikiečių kareiviai, teisiami už kaimo My Lai žudynes Vietnamo karo metu – tąkart už 500 vietnamiečių išžudymą buvo nuteistas tik vienas JAV armijos karininkas. Po įvykių Abu Ghraibo kalėjime Irake kariškiai taip pat rodė pirštais vienas į kitą ir teigė, kad būtent kitas įsakė taip elgtis su belaisviais.
To paties Vietnamo karo laikais, JAV jaunimui protestuojant prieš vyriausybės vykdomą politiką ir kaltinant valstybės vadovus „praradus ryšį su žmonėmis“, atsirado terminas „sistemos auka“, apibūdinantis dezertyrus, vengiančius karinės tarnybos ar šiaip niekdarius. „Sistemos auka“ savo ruožtu pagimdė kitą terminą „nekaltinkite manęs“. Be abejo, kaipgi galima kaltinti auką? (Likimo ironija, bet būtent toks terminas labiausiai patiko visiems buvusiems Rytų Europos šalių KGB analogų tardytojams bei budeliams, daugeliui kol kas taip ir nesulaukusiems teisėto atpildo už savo nusikaltimus).
Taip praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje Amerikoje atsirado naujas nusikaltėlių tipas – nebeatsakingų už savo veiksmus. Niujorkietis Davidas Berkowitzas, žinomas pravarde „Semo sūnus“ (apie kurį susukta ir nemažai Holivudo filmukų), nužudęs šešis žmones, teisme pareiškė, kad nusikaltimus padaryti jam įsakė... šuo. Kai 1978 metais kitas maniakas Danas White‘as nužudė San Francisko merą ir jo pavaduotoją, jo advokatai teisme suvertė kaltę „greito maitinimo restoranams“. Na, ir aštuoniasdešimtaisiais amerikietiškosios TV pokalbių laidų vedėjai pakylėjo aukas iki herojų statuso - nuo tada būti aplinkybių arba sistemos auka tapo būti madingiau nei tuo, kuris įveikia sunkumus. Šis „nekaltųjų kaltųjų“ kultas TV pokalbių laidose veši lig šiol.
Kaltieji – tėveliai, Ozis ir televizija
Dar XX a. pradžioje ištartąją garsiąją Lenino draugės N.Krupskajos frazę „Nėra blogų mokinių, yra tik blogi mokytojai“, 1984 metais JAV žmogaus teisių aktyvistai perafrazavo į „Nėra blogų vaikų, yra tik blogi tėvai“. Nuo tol Vakaruose atsiradusi tendencija ginti vaikų teises pagimdė didžiulę socialinės apsaugos darbuotojų kastą bei infrastruktūrą. Nors tai ir sukėlė begales problemų teismuose aiškinantis, kuris jaunasis nusikaltėlis yra žiauraus tėvų elgesio arba švietimo sistemos auka, o kuris – tik elementarus chuliganas, tačiau pavyzdys buvo užkrečiamas - paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje ši tendencija virto mada ginti gyvūnų ir gamtos teises, tiesa, kol kas tai daroma daugiausiai privačia, o ne valstybine iniciatyva.
1985 metais nusižudžius dviem amerikiečių jaunuoliams, dėl jų mirties buvo apkaltinta roko grupė „Judas Priest“, neva pastūmėjusi abudu į savižudybę „subliminaliniu pranešimu savo dainose“. Manau, dažnas gerai atsimena okupacijos laikais leidžiamame žurnale „Švyturys“ prieš 20 metų pasirodžiusią žinutę apie nūdienos ekrano herojaus Ozzy Osbourne dainą „Suicide Solution“ (tais laikais pavadinimas buvo išverstas kaip „Išeitis – savižudybė“, nors bet kas susipažinęs su dainos tekstu, tai lengvai paneigtų), kuri neva pastūmėjo į savižudybę dar vieną jaunuolį. Tiesą sakant, dėl savo savižudybės aš apkaltinčiau bet kurią komercinę Lietuvos radijo stotį, nes jų transliuojama muzika išties verčia pakelti ranką prieš save...
Ir, žinoma, kuris iš mūsų nekeiksnoja iš žydrojo ekrano besiliejančio smurto ir sekso, neigiamai įtakojančių mūsų vaikų psichiką? Ir per praeitą dešimtmetį Amerikoje paaugliai padarė labai daug žiaurių nusikaltimų, tačiau visuomenė tada jau žinojo ką dėl to kaltinti – televiziją.
Pradžioje buvo MTV - 1993 m. penkiametis amerikietis padegė savo namus. Jo motina apkaltino laidas „Byvis ir Tešlagalvis“, nes vienas iš herojų – Byvis dažnai šūkčiodavo „Ugnis, ugnis“. Dėl šio teismo proceso serialo kūrėjai išėmė šį žodį iš visų būsimų epizodų. Vėliau atsirado videožaidimai – 1999 m. du jaunuoliai nušovė keliolika bendramokslių Columbine vidurinėje mokykloje. Aukų tėvai iškėlė 5 mlrd. JAV dolerių ieškinį videožaidimus gaminančioms korporacijoms, teigdami, kad būtent jų produkciją įtakojo žudikų elgesį. Na, ir 2001 m. MTV vėl pasišiukšlino – vaikai padegė savo trylikametį draugą taip, kaip matė rodant laidoje „Jackass“. Laida netrukus buvo uždrausta, tačiau neseniai vėl pasirodė ekranuose, tiesa, persunkta įspėjimų ir draudimų bandyti atkartoti joje rodomas kvailiones.
Aš sutrikęs...
Visada lengva apkaltinti rasizmą, kokainą ir depresiją. Gali kaltinti blogą kompaniją, draugų įtaką, knygas, muziką, aistrą pinigams ir kazino. Kam kaltinti save, jei yra tiek aplinkybių, kurioms galime suversti kaltę?
Žmonės, kenčiantys dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, kleptomanijos ar nimfomanijos davė pradžią kultūrai, kurios aplinkoje daugelis žalingų įpročių yra tiesiog paverčiami „ligomis“ – ir visi anoniminiai persivalgytojai, anoniminiai seko maniakai ar išlaidautojai vengia savo asmeninės kaltės, ieškodami savo įpročiuose medicininio prado. Pati populiariausia Amerikoje – anoniniminių alkoholikų draugija – virto ištisa industrija. Tačiau pradėdami gydymo programos kursą, kiekvienas naujas „narys“ privalo garsiai balsu pripažinti, kad nebeturi jėgų kontroliuoti situacijos. Kitais žodžiais, nebeturi jėgų kontroliuoti savo poelgių. Argi tai nenuostabi indulgencija visiems savo poelgiams? Todėl ir šiais laikais daugelyje Vakarų Europos teismų bei Amerikoje kaltinamojo pasiteisinimas „buvau sutrikęs“ gali būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė.
Prieš penkerius metus JAV Kongresas pripažino nutukimą liga, kuriai gydyti bus leidžiami milijardai mokesčių mokėtojų pinigų, kurių dauguma, be abejo, bus surenkama iš tų pačių storulių, besimėgaujančių greito maisto restoranų meniu. Vis dėlto Kongresas priėmė ir įstatymą, draudžiantį piliečiams paduoti į teismą greito maitinimo restoranus už nutukimą. „Ieškiniai neturėtų tapti naujomis dietomis“, - pareiškė įstatymo priėmimą remiantys kongresmenai.
Iš tiesų, kas tik nebandė pasipelnyti iš greito maitinimo įstaigų? Kaip savo laiku mirštantieji JAV rūkaliai dėl savo vėžio kaltino tabako kompanijas tariamai nuslėpus informaciją apie rūkymo sukeliamą žalą, taip dar visai neseniai tapo madinga dėl viršsvorio sukeliamų problemų kaltinti „McDonald’s“, tariamai neinformavus apie greito maisto padarinius žmogaus organizmui. Pastaruoju metu JAV teisėjai atmeta tokius ieškinius, tačiau kova nesibaigia, nes dabar storulių armijos advokatai suka galvas, kokiu pagrindu gali kelti naujus ieškinius tokioms kompanijoms kaip „McDonalds“, „Burger King“, „Wendy’s“, KFC ar „Pizza Hut“.
Bene garsiausias teismo procesas, susijęs su greitojo maitinimo restorano sukelta žala – 1992 m. įvykęs „Stella Lybek prieš „McDonald’s’““. Jo priešistorė tokia - 79-erių metų senutė Stella Lybek „McDonald’s“ restorane nuspirkto kavos. Jos anūkui staigiai sustabdžius automobilį, kava, be abejo, išsiliejo ir nuplikė senutę. Odos nudegimų pakako, kad S.Lybek praleistų ligoninėje aštuonias dienas. Ji iškėlė ieškinį kompanijai, kaltindama „McDonald’s“ tuo, kad korporacija neįspėjo jos dėl to, kad kava gali sukelti tokio laipsnio nudegimus (būtent po šio atvejo ant visų karštų „McDonald’s“ gėrimų ir pyragėlių įpakavimų ir atsirado įspėjimas „Turinys karštas“). Nju Meksiko valstijos teismas jai priteisė 2,9 milijono JAV dolerių, tačiau vėliau po apeliacijos suma buvo sumažinta iki 640 tūkstančių. Šis atvejis davė pradžią kasmet vykstantiems Stella apdovanojimams, suteikiamiems už absurdiškiausius ieškinius teismams.
1995 m. „American Airines“ keleiviai prisiteisė iš šios aviakompanijos 2,2 milijonų dolerių už skrydžio metu 28 sekundes trukusį turbulencijos periodą, per kurį jie, kaip buvo teigiama ieškinyje, „patyrė psichologinę traumą“. Ir beveik 10 milijonų JAV dolerių kompensaciją gavo nevykėlė savižudė, nusprendusi nusižudyti Niujorko metro. Ji atsigulė ant bėgių, tačiau nežinia kokiu būdu, nes pravažiuojančio traukinio ratai jai nupjovė tik koją. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – savižudė padavė miesto valdžią į teismą „už sužalojimą“ ir gavo minėtąją kompensaciją.
2003 metais moteriškė, vaikštinėdama po parką Ohajo valstijoje susilaukė tikrų tikriausios Dievo rūstybės ženklo – į ją trenkė žaibas. Deja, Dievo ji neapkaltino. Tiesiog padavė parko administraciją į teismą už tai, kad parke nekabojo įspėjimai apie galimybę susilaukti smūgio iš dangaus.
Aštuoniolikametis Cole‘as Bartiromo iš Kalifornijos, spekuliuodamas akcijomis, vos per keletą mėnesių sugebėjo užsidirbti milijoną. Deja, pinigais pasidžiaugti neteko – federalinė valdžia apkaltino jį pažeidus prekybos akcijomis tvarką ir konfiskavo uždarbį. Tuo metu C.Bartimoro buvo ir aktyvus vidurinės mokyklos beisbolo komandos žaidėjas, tačiau po teismo nuosprendžio buvo išmestas iš komandos. Vis dėlto vaikinas jau daug ko buvo išmokęs sedėdamas teismuose. Jis nedelsdamas padavė mokyklą į teismą, motyvuodamas ieškinį tuo, kad planavo siekti beisbolo žaidėjo karjeros, tačiau po jo pašalinimo iš komandos, praranda galimybę pasirodyti žaidėjų skautams. C.Bartimoro ieškinys mokyklai siekė 50 milijonų JAV dolerių – tiek jis įvertino savo potencialų uždarbį per karjerą. Negana to, bylą jis ir laimėjo...
Amerikiečiai mėgsta kaltinti korporacijas ne tik už sveikatos sutrikimus, bet ir už pasaulėžiūros sugriovimą. Bene absurdiškiausiais ieškinys prieš keletą metų buvo iškeltas kompanijai „Walt Disney“ (beje, ir laimėtas). Senelė su anūkėliu, apsilankę Disneilende, mėgavosi kiekviena apsilankymo akimirka, kol anūkėlis, paėjęs už cirko palapinės nusičiurkšti, pamatė tik ką manieže matytą Peliuką Mikį nusiimantį savo guminę galvą ir ūmiai suvokė, kad tai – tik žmogus, o ne Peliukas Mikis. Sukrėtimas buvo toks didelis, kad senelė ir tėvai nedelsdami padavė pramogų parką į teismą už „emocinę vaiko traumą, sąlygotą grubaus pasaulėžiūros sugriovimo“. Už išsklaidytas iliuzijas, matyt, būtų galima į teismą paduoti ir visą Lietuvos Signatarų klubą, spėju, tą geistų padaryti daugelis...
Tačiau už visas nelaimes kaltinti galima ne vien korporacijas. Amerikiečai ypač mėgsta kaltinti vieni kitus.
Vieno Niujorko namo savininkas užklupo naktį įsibrovusį vagišių Šeiną Kolburną, kurį sumušė iš visų jėgų (manau, dauguma būtų pasielgusi lygiai taip pat). Tačiau laimėtoju liko pats vagišius – jis padavė namo savininką į teismą už emocines ir fizines kančias ir gavo 40 tūkstančių dolerių kompensaciją. Kai kas galbūt atsimena ir panašų procesą Lietuvoje, vykusį prieš keletą metų. Jėgos struktūrų darbuotojas, iš namuose legaliai laikomo ginklo peršovė į namus besiveržiančio girtuoklio koją ir džiaugėsi atsipirkęs tik gavęs „lygtinai“, nes šauta jau buvo laiptinėje, kuri pagal įstatymus jau yra „vieša vieta“, ir įsibrovėlis ūmiai tapo padoriu nukentėjusiu piliečiu.
Kunigas Davidas Hanseris buvo pirmasis katalikų kunigas, JAV suimtas už pedofiliją. 1990 metais jis sutarė su viena iš savo aukų nutraukti teismo procesą už 65 tūkstančius dolerių. Pagal taikos sutartį kunigas įsipareigojo daugiau niekada nebedirbti su vaikais, tačiau netrukus buvusi auka sužinojo, kad kunigas vis vien sukinėjasi netoli vaikų būrelių. Buvusi auka kreipėsi į katalikų bažnyčią, reikalaudama uždrausti D.Hanseriui dirbti su vaikais, tačiau bažnyčia atsisakė kištis į šį reikalą. Ir kai supykusi auka kreipėsi į žiniasklaidą, D.Hanseris jį patį padavė į teismą dėl taikos sutarties pažeidimo, nes joje buvo numatyta, kad toks susitarimas būtų laikomas paslaptyje. Ieškinį sudarė tie patys 65 tūkstančiai dolerių...
Ir visada galima apkaltinti ... meilę. „Meilė vertė mane vogti“, sakė 39 metų amerikietė, nuteista 8 metams už tai kad pavogė iš kompanijos, kurioje dirbo, 800 tūkstančių dolerių tam, kad patenkintų savo vyro aistrą prabangiems automobiliams, kitoms moterims ir azartiniams lošimams. „Meilė privertė mane prievartauti“, sakė 42 metų mokytoja apie savo buvusį mokinį, su kuriuo pradėjo romaną, kai tam tebuvo 12 metų – pora yra susilaukusi dviejų vaikų. Teisėjai tai pavadino išprievartavimu. „Meilė privertė jį žudyti“ – sakė policija, komentuodama vietnamiečių kilmės amerikietį, granata susisprogdinusi kartu su savo drauge, kuri atsisakė už jo tekėti.
Taigi, nekaltų nėra ir negali būti. Todėl, pasinaudojęs proga, jei DELFI redaktorė sutrumpins ar paredaguos šį straipsnį, aš ją greičiausiai paduosiu į teismą už „kūrybinio įkvėpimo žlugdymą“.