Patinka tai Jums ar ne, tačiau aplinkiniai neišvengiamai mus vertina pagal daugybę veiksnių – kiek uždirbame, ką veikiame gyvenime, kas yra mūsų tėvai, kur ir kaip mes mokėmės, kaip kalbame, kuo vilkime, kur gyvename, ir kaip reaguojame į gyvenimiškus reiškinius... Kiekvienas šių veiksnių siunčia aplinkiniams signalą apie mūsų padėtį šių dienų visuomenėje.
Giedrius S. Drukteinis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ir kad ir kaip besistengtumėme, visuomenės vystymosi procese, tokiame natūraliame, kaip saulėtekis, vos keli iš mūsų sugeba pasiekti visuomeninės hierarchijos viršūnę, o likusieji liekame trintis kažkur viduryje tarp turtuolių bei skurdžių.

Ir nors visiems iki gyvo kaulo jau buvo įgrisęs beveik penkis dešimtmečius trukęs mokymas apie klasių kovą, padėjęs daugeliui tapti mokslų daktarais, padaryti karjerą ar kainavęs laisvę bei gyvenimą, tačiau nuo pat nepriklausomybės atgavimo lig šiandien taip niekas atsakingai ir nebuvo įrodęs, ar šiais laikais mes jau gyvename klasinėje visuomenėje ar vis dar tebesame įstrigę amorfiškoje „pereinamojo laikotarpio“ masėje?

Politikai mėgsta kalbomis skatinti „viduriniosios klasės“ augimą, nes tai ne tik demokratiškos visuomenės garantas, bet galų gale, stabili klasių hierarchija – ir brandžios politinės sąmonės požymis.

Tačiau žinia, terminas „proletariatas“ jau seniai pats tapo politiškai nekorektišku, populiarūs žurnalai ir televizijos puoselėja mitą apie lietuviško elito susiformavimą ir kartais vis suliepsnoja nesisteminga diskusija, ar egzistuoja Lietuvoje „aukštuomenė“, ir kokia ji IŠ TIKRŲJŲ turėtų būti.

Tačiau ar egzistuoja Lietuvoje išvis kokios nors klasės, be tos mistinės „aukštuomenės“, į kurią žiniasklaidos užgaida, gali patekti bet kuris asmuo, pavyzdžiui, pagal sąrašą išrinktas į Seimą ar tokio išrinktojo žmona? Ir ar mes žinome, ant kurio konkrečiai „socialinių kopėčių“ laiptelio stovime šių laikų visuomenės hierarchijoje? Ir galų gale – kaip atskirti, kas kuriai klasei priklauso? Namas priemiestyje ar prabangus automobilis, Londone pirktas kostiumas, „Patek Philippe“ laikrodis ar „Louis Vuitton“ rankinė - vis dėlto iš esmės yra prieinami visiems. Ir ar kreditan įsigytas būstas reiškia žingsnį visuomenės hierarchijos kopėčiomis aukštyn?

Mūsų egalitarinė istorija ir kultūra nulėmė, kad neturime elitinės monarchijos ar šimtmečius gyvuojančių pramonininkų bei finansininkų šeimų, turto etikos, tradicijų ar manierų, būdingų aukštuomenės bei viduriniajai klasėms.
Giedrius Drukteinis

Oficialiai pripažinti, kad Lietuvos tauta (visuomenė) yra suskirsčiusi į klases – rimtas iššūkis bet kuriai valdžiai, nes toks konstatavimas greičiausiai sukeltų naujas diskusijas apie tai, kokiais būdais susiformavo, tarkime, turtingųjų sluoksnis, ir tai jau neišvengiamai griautų tautos vienybės mitą. Mūsų egalitarinė istorija ir kultūra nulėmė, kad neturime elitinės monarchijos ar šimtmečius gyvuojančių pramonininkų bei finansininkų šeimų, turto etikos, tradicijų ar manierų, būdingų aukštuomenės bei viduriniajai klasėms. Todėl ir kiekvienas turtingesnis asmuo, neturtingųjų manymu, yra paprasčiausias vagis ar savo turtus užgyvenęs nesąžiningais metodais. Kaip ir kiekvienas varguolis, turtingųjų manymu - tiesiog eilinis nevykėlis, laiku neprisiveržęs prie lovio ar tingintis pradėti verslą.

Nors Lietuvoje net pusė žmonių laiko save viduriniąja klase (kita pusė gėdijasi pripažinti esą proletarais arba drovisi pasivadinti elitu), tačiau patenkinti savo socialine-ekonomine padėtimi yra patenkinti vos 20 procentų mūsų tautiečių, ir tai paprastai yra tie žmonės, kurie sugeba konkuruoti net ir tarptautiniu mastu - inžinieriai, bankininkai, buhalteriai, auditoriai, sistemų analitikai ir įvairiausių tipų konsultantai. Tačiau likusieji 80 procentų visuomenės, darbininkai ar tarnautojai tiesiogine to žodžio prasme, puoselėja vis mažiau draugiškų jausmų aukštesniosioms klasėms. Lietuviai „nebesiūbuoja aukštyn žemyn“ kaip viena tauta, dabar mes kilnojamės „atskirose valtelėse“.

Kai prieš porą šimtų metų visuomenės struktūra buvo paprastesnė, skirtumus tarp klasių buvo nustatyti labai lengva. XIX amžiuje Karlas Marksas dalino visuomenę vos į dvi klases – buržuaziją (gyvenančią sočiai) ir proletariatą (gyvenantį skurdžiai), pranašaudamas amžiną jų konfliktą, po kelių dešimtmečių Maxas Weberis pridėjo dar vieną klasę - viduriniąją.

Tokių filosofų, kaip K.Marksas pagrindinė teorijų klaida buvo ta, kad jie manė, jog proletariato atstovai niekada neturės galimybės patys tapti buržuazija, nors proletarai vis dėlto neišvengiamai turtėjo, bent jau Vakarų Europoje ir JAV. Ir kai XX amžiaus viduryje Vakarų pasaulio visuomenių struktūra pasidarė sudėtingesnė, ypač kai per pastaruosius tris dešimtmečius žmonės Vakarų pasaulyje ūmiai praturtėjo – dėl žymios pasaulio ekonomikos transformacijos, globalinių rinkų ar naujų technologijų atsiradimo, kaip ir sėkmingų investicijų - šios pagrindinės trys klasės suskilo dar į tuzinus „mikroklasių“ arba „poklasių“, besiskiriančių viena nuo kitos savo gyvenimo būdu bei pomėgiais. Ir senoviniai XIX amžiaus sociologiniai-ekonominiai kriterijai, kuriuos mes patys ir buvome priversti išmokti marksizmo įskaitai gauti, jau nebepajėgė apibūdinti didėjančio visuomenės susiskirstymo.

Kai kurie sociologai teigia, kad toks „poklasių“ atsiradimas išvis padarė klasių visuomenės sampratą beverte. Anot jų, Vakarų pasaulio pagrindinės klasės pasidarė tokios įvairios savo pajamų kiekiu ir politinėmis pažiūromis, kad jos nustojo išvis būti klasėmis tradicine prasme. Visuomenė jau nebėra socialinės „kopėčios“, bet greičiau įvairiausių finansinių įsipareigojimų „kilpų“ raizgalynė, ir vargu ar vienai tradicinei žemesniajai klasei priklausantys asmenys yra vieningi kovoje dėl savo interesų, kaip tai būdavo idealizuojama XIX-XX amžiuose. O aukštesnės ir vidurinės klasės asmenys dažniausiai turi tokius skirtingus interesus, kad vargu ar gali būtų juos vadinti viena klase, juoba kad daugelis savęs tokia dalimi ir nelaiko.

Klasių skirtumų mitas

Vakarų sociologų tvirtinimu, šiuo metu tradicinės Europos visuomenės yra sudarytos vidutiniškai iš devynių socioekonominių klasių – nuo elitinės (praktiškai nematomos už rūmų aukštų mūrinių tvorų) iki „dugninės“, taip pat nematomos iš savo urvų bei kanalizacijų vamzdžių.

Tarp šių dviejų išskirtinių klasių egzistuoja „aukštoji“ klasė, sudaryta iš asmenų, paveldėjusių savo turtus iš tėvų; vidurinė-aukštesnioji klasė, sudaryta iš asmenų, kurie patys užsidirbo savo turtą ir paniekinančiai žiūrinčių aukštyn į tuos, kurie jį paveldėjo; didžiulė vidurinioji klasė ir keletas proletarinių klasių lygių. Negana to, visos devynios klasės, specialistų teigimu, yra suskirstytos dar į 62 „poklases“, kurių kiekviena turi savo vertybes ir aspiracijas.

Pavyzdžiui, „Elitinė“ klasė yra sudaryta iš trijų „poklasių“ – taip vadinamosios „Priemiesčių elito“ superturtingos šeimos, kurios turi daug turto ir ištobulintą skonį prabangos prekėms ir paslaugoms. O pačiame visuomenės dugne kepurnėjasi „Izoliuotos kaimo šeimos“, gramdančios išgyvenimo likučius, bei „Vienišos motinos miestuose“ – kitaip vadinama „Visuomeninės paramos grupe“.

Suleiskite 10 skirtingų žmonių į vieną kambarį, ir jie neišvengiamai pasidalins į grupeles ne vien pagal savo tautybę, bet ir klasių pagrindu.
Giedrius Drukteinis

O tarp jų vegetuoja tuzinai „poklasių“, tarp kurių yra tokios, kaip „Jaunieji įtakotojai“, „Turtingi pensininkai“ ar „Imigrantai“ (Lietuvoje, tarkime, grįžę Amerikos lietuvių pensininkai). Skirtingų „poklasių“ bruožai gali sutapti. Jūs galite būti jaunas „Priemiesčio gyventojas“, vairuojantis lizingu išnuomotą arba kompanijos automobilį, besiklausantis iPodo ar „Žinių radijo“, tačiau turintis piniginėje „Norfos“ nuolaidų kortelę, kaip ir daugelis „proletarų“. Jūs galite uždirbti tiek pat, kaip ir koks geras darbininkas-specialistas, tačiau parduotuvėje renkatės importinį vyną, o ne alaus rūšį „Kobra“.

Paprastai klasės pačios apibrėžia savo skirtumus nuo kitų. Jei dar pamenate visuomenės ar socialinių mokslų kurso apibrėžimą, „klasės yra grupė žmonių, turinčių bendras socialines ir ekonomines pozicijas“. Dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės gali turėti vienodą politinį požiūrį, vartojimo įpročius, kultūrinius interesus ir galimybes tobulėti.

Pats tipiškiausias jų bendrumo bruožas – vieninga gyvenamoji vieta (nors mūsuose tarp padorių namų vis tiek lengvai rasite tipiškų proletarų būstą). Tačiau egzistuoja begalė kitų požymių, pagal kuriuos vienos klasės atstovai atskiria saviškius. Suleiskite 10 skirtingų žmonių į vieną kambarį, ir jie neišvengiamai pasidalins į grupeles ne vien pagal savo tautybę, bet ir klasių pagrindu.

Klasikinis viduriniosios klasės atstovo požymis – nuosavas būstas. Tačiau nekilnojamojo turto rinkos krizė parodė, kad nors žmonės ir turi savo namus, tačiau iš tiesų procentas tų, kurie juos iš tikrųjų TURI, mažėja. Todėl nauji veidai viduriniosios klasės gyvenamuosiuose rajonuose nesijaučia visiškai saugūs, nes jų ekonominė dislokacija ir yra tai, kas dažniausiai įvyksta krizių metu. Žmonės kovoja kaip išprotėję, kad išlaikytų savo socialinį statusą, ir naujo klasių persiskirstymo rezultatas – išaugęs nepasitikėjimas tarp socialinių grupių, kaip ir begalinis noras atrodyti turtingesniam nei esama iš tikrųjų...

Ir, savaime suprantama, tarp visų klasių nerasite nė vieno asmens, kuri nebijotų žengti žingsnio žemyn arba būtų nublokštas į visuomeninės piramidės dugną. O aukštyn? Ar įmanoma legaliais būdais pakeisti savo klasių priklausomybę? Kaip rodo Amerikos visuomenės apklausos, kol žmonės mano, kad turi realią galimybę pakilti socialinės hierarchijos laipteliais aukštyn, jiems nelabai rūpi, kiek turtingi yra aukščiau jų stovintys turtuoliai.

Vis dėlto ne tame esmė, kuriam iš 62 „poklasių“ priklausote Jūs. Šiandien ne tik Vakarų Europos, bet ir mūsų visuomenė pažengė tolyn link beklasės visuomenės – galų gale, kiekvienas mūsų visuomenės narys bent jau teoriškai gali naudotis patogumais ar priemonėmis.

Dabar jau sunkiau nusakyti žmogaus statusą pagal drabužius, kuriuos jis vilki, kokį automobilį vairuoja, už ką balsuoja, kokią religiją išpažįsta, netgi pagal odos spalvą ar tautybę. Klasių kontūrai išbluko, kai kurie netgi išnyko.

Tačiau visuomenę nevalingai klaidina tokie paprasti dalykai, kaip „sėkmės istorijos“, sukuriančios iliuziją, kad iš dugno pakilti yra ganėtinai lengva ir įtikinama. Skurdžius Billas Clintonas tapo netgi JAV prezidentu, o Billas Gatesas iš viduriniosios klasės akiniuočio pavirto turtingiausiu pasaulyje žmogumi. O prieš dešimtmetį populiarios jaunų „dot.com“ verslo liūtų ar korporacinių titanų gyvenimo istorijos?

Mes kasdien girdime taip vadinamąsias „sėkmės istorijas“, bet žinome, kad tai tik aisbergo viršūnė, nes žinome ir nesėkmes. Klasių mobilumas visada buvo „amerikietiškos svajonės“ pagrindas. Visose visuomenėse yra turtuolių ir vargšų, tačiau ne visur egzistuoja praktinė ir netgi teorinė galimybė, kad jie gali susikeisti vietomis. Todėl, jei yra galimybių visų klasių atstovams ir žmonės tuo tiki, tokia visuomenė pasmerkta gyventi gražiai ir laimingai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Atpildo valanda artėja: tirs, kiek Lietuvoje pabrango mobilusis ryšys (15)

Mobilusis ryšys tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse turi kainuoti tiek pat –...

Koalicijai braškant per siūles – neskelbtas Seimo vadovo ir V. Landsbergio susitikimas (203)

Trečiadienio ryte pas Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį apsilankė Tėvynės sąjungos –...

Girtas vairavęs „Oro navigacijos“ skrydžių valdymo viršininkas tikisi įspūdingos išeitinės (121)

Visiškai girtas prie vairo pagautas valstybės valdomos įmonės „ Oro navigacija “ Vilniaus...

A. Milašius. Naujas pavojus Lietuvai – gali atsirasti vidurinioji klasė (156)

Politikams baigiant žiemos politinį sezoną nuskambėjo bent pora įdomių naujienų, kurios nulems...

Ukrainos gynybos ministras pranešė apie pasirengimą galimam Rusijos įsiveržimui (3)

Ukrainos gynybos ministras Stepanas Poltorakas pranešė, kad šalies ginkluotųjų pajėgų...

S. Skvernelis: tikrai bus siūlymas pasitraukti iš koalicijos prabilo apie padarytas klaidas (265)

Premjeras Saulius Skvernelis teigė esąs tikras, kad iš socialdemokratų nuskambės siūlymas...

Vilniuje porą metų stovi nenaudojamas automobilis: ką daryti? (13)

Vilniuje, prie Narduvos g. 24 individualaus namo sklypo ribos jau porą metų stovi apleistas ir...

Gavę sąskaitas pakraupę gyventojai apgulė savivaldybę (241)

Kėdainių rajono savivaldybėje – tikras chaosas. Šį kartą savivaldybės administracija ir jos...

Palangoje ieškojo suknelės vestuvių šventei: norėjosi apsisukti ir grįžti atgal į Vilnių (11)

Palangoje yra nemažai drabužių parduotuvių su nemenku prekių asortimentu. Pasidarė įdomu, ar...