Ozų (Klausnerių) giminės šaknys veda į Lietuvą. Jų patirtis Amos Oz aprašė autobiografiniame romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ apie gyvenimą Jeruzalėje ankstyvaisiais Izraelio valstybės gyvavimo metais. Šis į daugybę kalbų išverstas kūrinys pernai buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas leidyklos „Mintis“.
- Kaip Jūsų šeimos istorija yra susijusi su Lietuva?
- Dalis mano tėvo šeimos, Klausneriai, yra kilę iš Lietuvos. Jo senelio brolis Josefas Klausneris, garsus Jeruzalės universiteto profesorius, varžęsis su pirmuoju Izraelio prezidentu Chaimu Veicmanu prezidento rinkimuose, yra gimęs Valkininkuose (tuo metu Olkeniki – aut. pastaba). Mano tėvas rašo apie šią šeimos atšaką savo autobiografiniame romane “Pasakojimas apie meilę ir tamsą”.
- Ką žinote apie Lietuvą iš šeimos pasakojimų, asmeninės patirties?
- Aš niekada nesu buvusi Lietuvoje, tačiau mane domina Baltijos regionas, man smalsu kaip jis keičiasi – kaip vystosi demokratija, santykiai su Rusija, literatūra, kinas, ar žmonės jau jaučiasi esantys Vakarų europiečiai, apskritai naujos kultūros tendencijos. Nors nesu to Europos regiono specialistė ir daug ko nežinau, susidaro įspūdis, kad nepaisant bendrų ekonominių sunkumų jis yra labai gyvybingas ir energingas.
Apskritai per paskutiniuosius dešimt metų daugybė izraeliečių pradėjo gerokai stipriau domėtis savo protėvių kilmės šalimis, taip pat ir Lietuva.
- Kodėl kilo didesnis susidomėjimas?
- Tai susiję su vidinėmis diskusijomis Izraelyje – imama geriau suvokti įvairiausias žydų kultūros atšakas. Žmonės ima palaipsniui suprasti, kad ne visi Europos žydai atvyko iš Lenkijos.. (juokiasi)
Kitaip tariant, šiandien Izraelyje Europos žydų kultūros žemėlapis darosi detalesnis, labiau daugialypis. Bent jau labiau istoriškai išsilavinę žmonės ima geriau matyti faktą, kad didžiulė daugybė iš Rytų ir Vidurio Europos kilusių žydų atspindi labai skirtingas tradicijas, kultūrą, istoriją ir t. t. Yra sefardai ir aškenaziai, tarp Europos žydų dar yra Vidurio Europos gyventojai, pvz., vokiečiai, vengrai ir rumunai, o Rytų Europos žydai anksčiau būdavo vadinami tiesiog lenkais. Tačiau šioje grupės yra litvakai, galicijiečiai ir t.t.
Štai anądien mano kolega nei iš šio, nei iš to pasakė – esu litvakas. Aš atsakiau, kad irgi esu litvakė. Kaip minėjau, mums šis žodis žymi tam tikrą žydų kultūros modelį – intelektualesnį, racionalesnį mąstymą, galbūt ir šaltesnį, sausesnį asmeninį bendravimą. Lietuva buvo ne chasidiškosios, o rabininės žydų kultūros širdis: ji simbolizuoja intelektualias, o ne emocionalias Rytų Europos žydų kultūros ištakas. Emocinga chasidiškoji mistikų kultūra klestėjo Galicijoje, Besarabijoje.
- Kodėl izraeliečiai ima atidžiau ieškoti savo kilmės regionų Europos žemėlapyje?
- Izraeliečiai tiesiog ėmė labiau domėtis savo praeitimi, kilme. Prieš dvidešimt metų žmones čia mažai domino jų šaknys. Jauna Izraelio valstybė to neskatino. Nedraudė, bet ir nemotyvavo domėtis kilmės šalimis. Žmonės tiesiog galvojo, kad jų tėvai atvyko iš blogų vietų, blogų šalių. Valstybė ragino savo piliečius žvelgti į priekį, galvoti ne apie praeitį, o apie ateitį, apie naujos visuomenės ir valstybės kūrimą. Vaikai buvo nemokomi užsienio kalbų. Mano senelis, tėvo tėvas sugebėjo skaityti septyniolika kalbų, kalbėjo taip pat daugeliu kalbų. Jis buvo intelektualas, jautėsi esantis tikras europietis, o aš ir mano karta mokėmės tik ivrito ir šiek tiek anglų kalbos. Tik tuomet kai mirė mūsų seneliai ėmėme domėtis savo šaknimis.
Dar kita susidomėjimo banga kilo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje – griuvo Berlyno siena ir žmonės pagaliau galėjo pirmą kartą keliauti į Rytų Europą. Pamenu kaip 1990-aisiais aš ir mano vyras Eli senu automobiliu iš Oksfordo per Austriją važiavome į Vengriją, po to į Čekoslovakiją ir tada į Rytų Vokietiją. Tai buvo didžiulis įvykis, nes prieš tai tokių galimybių nebuvo. O dabar štai rengiamos turistinės kelionės į Vidurio ir Rytų Europą.
Apskritai visame vakarų pasaulyje plinta tendencija domėtis savo praeitimi, šaknimis. Tai modernus reiškinys.
- Turbūt populiaresnės yra ne turistinės, o piligriminės kelionės po Holokausto vietas?
- Izraeliečiai keliauja į Europą dėl trijų priežasčių. Pirmoji priežastis – ekonominė, t.y., žmonės ieško darbo, nori įsigyti nekilnojamo turto ir t.t.
Kita priežastis – Holokausto vietų lankymas. Į tokias keliones daugiausia vyksta moksleiviai. Beje, esu parašiusi apie tai straipsnį, kuris vadinasi „Pirmiausia Ispanija, o tik po to Lenkija“. Rašiau, kad nereikėtų pradėti pasakoti Europos žydų istorijos nuo Holokausto – šias vietas prasmingiau lankyti kai žmonės jau yra vyresni, daugiau skaitę, daugiau žino ir geriau pasirengę mąstyti. Manau, kad jauniems Izraelio moksleiviams ar studentams geriau pirmiausia aplankyti Andalūziją ir sužinoti apie Europos žydų istorijos ir kultūros ištakas, o tik vėliau apie jų pabaigą.
Tęsiant piligrimysčių temą, trečioji priežastis dėl ko izraeliečiai keliauja į Rytų Vidurio Europą – ieškoti savo šaknų. Čia motyvacija gali būti ir religinė, ir pasaulietinė. Šiuo metu kaip tik vyksta diskusijos – kai kurių judaizmo krypčių atstovai tiki, kad rabinų kapai yra šventi. Tuo tikslu net rengiamos specialios piligriminės kelionės. Tačiau daug kas prieštrauja tokiai „šventų vietų“ idėjai – ir žydai ortodoksai, ir pasauliečiai.
Na, o nereligingi žydai keliauja ne į piligrimines keliones, o ieško vietų, kur gyveno jų tėvai ir seneliai – kitaip tariant, ieško kultūrinių ir genealoginių savo šaknų. Paprastai tai būna pačios emocingiausios, labiausiai jaudinančios kelionės. Ši tendencija yra susijusi ir su ekonominis pagerėjimu, kuris leidžia žydams leistis į privačias istorines keliones. Daugybė žmonių tuo tikslu traukia ne tik į Lenkiją, Ukrainą, bet ir į Vokietiją – apie tai parašiau knygą „Izraeliečiai Berlyne“.
- Kaip tokios kelionės keičia izraeliečių savivoką, tapatybę?
- Reakcijos būna labai įvairios. Vieni tokių kelionių metu dar stipriau pasijunta esantys izraeliečiai, o kiti niekada nematytose šalyse netikėtai atpažįsta kažką labai artimo – žmonių veidai Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje jiems atrodo kažkur matyti, maistas pažįstamas, bendra atmosfera artima ir t.t. Žodžiu, tokios kelionės, viena vertus, sutvirtina gana naują izraeliečiams jausmą, kad jie yra Izraelio dalis, bet tuo pačiu metu padeda atrasti užmirštą pasaulį – paprasto kasdieninio žydų gyvenimo iki Holokausto pasaulį, kuriame gyveno tokie pat žmonės kaip mes.