G. Saulytis. A. Bielskio karingos meilės provokacija

A. Bielskio monografija „Nešventas sakramentas“ yra reikšminga bent trim aspektais. Visų pirma, šis filosofinis tyrinėjimas įtikinamai parodo, jog krikščioniškas teizmas yra suderinamas su kairiosiomis neomarksistinėmis pažiūromis. Krikščioniškos ir sykiu socialistinės pasaulėžiūros dermę konceptualizuojanti pozicija Lietuvoje yra originali, bet globaliau galima būtų atrasti ne vieną analogą, net tarp teologų.

Verta prisiminti Karlą Bartą, iškilų XX a. evangelikų teologą, Barmeno deklaracijos, pasmerkusios Vokietijos evangelikų bažnyčių aljansą su hitlerine valdžia, autorių. Jis su savo kolega Eduardu Thurneysenu buvo aktyvus Šveicarijos Socialistų demokratų partijos narys (nors, tiesa, kiek vėliau jie tapo ir šios partijos kritikai). Tokį pasirinkimą, pasak paties Barto, motyvavo krikščioniška empatija sunkiai išnaudojamiems darbininkams. Lekcijoje „Jėzus ir socialinio teisingumo judėjimas“ Bartas kritikuoja eksploatacinį kapitalizmą ir įtikinamai polemizuoja, pabrėždamas ryšį tarp socializmo, kaip judėjimo „iš apačios“, ir Jėzaus Kristaus žemiškos taip pat „iš apačios“ kilties.

Evangelijose Jėzus nuolat simpatizuoja vargšams ir priekaištauja turtuoliams, o eschatologinio teismo pagrindiniu kriterijumi padaro pasiaukojantį socialumą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane [...] kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 35-36, 40).
Bielskio mėginimas dekonstruoti marksizmo ideologiją ir sugrįžti prie originalių Markso idėjų, neatmiežtų pseudomarksizmo, t.y. sovietinio marksizmo-leninizmo, teikia vilčių. Jo refleksijos įtikinamai atskleidžia ideologines kapitalizmo manipuliacijas, sisteminę korupciją bei užslėptus eksploatacijos ir prievartos mechanizmus. Pasiskolinęs Louiso Althusserio nukaltą ideologijos interpeliacijos sąvoką, autorius originaliai ją plėtoja teigdamas, jog būtent tikėjimas yra ideologijos interpeliacijos etinis pagrindas.

Spėju, kad tikėjimo kaip egzistencinio įvykio sąvoka į Nešvento Sakramento terminiją ateina ne iš Naujojo Testamento tyrinėtojo Rudolfo Bultmano, bet iš kurio nors filosofo (Bultmanas šia kolokacija brėžia takoskyrą tarp egzistencinės konceptualizacijos ir paties egzistencinio įvykio). Bielskis teisus, tvirtindamas, jog tikėjimas kaip egzistencinis įvykis suponuoja tam tikrą etinę poziciją, kuri, jei bus grindžiama racionaliais argumentais, gali apnuoginti ideologijos veidmainystę. Tikėjimas per se Bielskiui yra tikras tiek, kiek jis leviniškai prisiima atsakomybę už kitą žmogų. Todėl tikėjimas yra socialumą skatinantis veiksnys: „tikėjimas yra pamatinė žmogaus orientavimosi pasaulyje funkcija, be kurios nei supratimas, nei socialumas nebūtų įmanomas.“

Tai atveda prie antros labai reikšmingos tezės, o būtent, kad egzistuoja takoskyra tarp tikėjimo ir ideologijos. Tikėjimo nereikėtų painioti su ideologija, net jei pastaroji pasitelkia krikščionišką terminiją. Iš tiesų JAV respublikonų politinės ambicijos neretai klaidingai tapatinamos su krikščioniškomis vertybėmis. Tačiau akivaizdu, jog ir tarp demokratų buvo ir yra sąmoningų krikščionių, nors jų pažiūros teisingo karo, mirties bausmės ar abortų klausimais skiriasi. Pastebėtina, jog JAV evangeliškos dešinės intensyviai propaguojamos religiniai postulatai bei lobizmas mažai ką bendro turi su autentiško biblinio tikėjimo prigimtimi. Bielskis šią ideologinę sąjungą ir pavadina nešventu sakramentu. Mūsuose, be abejo, toks eklesinių struktūrų kišimasis į įstatymų leidybą bei apskritai politiką, būtų sietinas su dominuojančios Romos Katalikų Bažnyčios bei konservatorių sąjunga. Čia vertėtų paminėti, bet tam neturime vietos, religines mažumas diskriminuojančių įstatymų gausybę.

Šioje šviesoje taip pat tampa reikšmingas Bielskio pastebėjimas, jog teistinė pasaulėžiūra nėra dogmatiška ir biurgeriškai patogi. Priešingai, Soreno Kierkegaardo tikėjimo šuolis implikuoja riziką, staigmeną ir – o tai visų svarbiausia – protu nepaaiškinamą Dievo malonę. Ji Bielskiui asocijuojasi su demokratiškumu – „Dievas kviečia visus ir kiekvieną, tikėjimas yra Dievo dovana, reikalaujanti atsakymo, mūsų apsisprendimo, taigi laisvo subjekto.“ 

Trečias svarbus knygos aspektas, ypač katalikiškame Lietuvos kontekste, yra priminimas, jog Reformacija buvo ir išlieka pozityviu kultūriniu procesu. Johno Locko išvada, jog Bažnyčia yra ne prigimties, bet tikėjimo bendruomenė, kurią primena Bielskis, yra labai aktuali. Krikščionys gimsta ne iš sarkos (kūno), bet iš pneumatos (dvasios). Manau, kad predestinacijos doktrinos kritika filosofinėje kalvinizmo ir jo sąsajos su kapitalizmu analizėje pasiteisina tiek, kiek ji siejama su taip vadinamu „tulpės kalvinizmu“, o ne su paties Jono Kalvino Krikščioniškos religijos pamokymu, kuriame akcentuojamas atsivėrimas malonei. Tad netikslu būtų Kalvino Pamokymą vadinti „rūsčiąja teologija“.

Kadangi su Bielskiu esame viešai polemizavę homoseksualumo, o tiksliau kaip jį interpretuoja Šventasis Raštas, klausimu, čia nebegrįšiu prie mūsų skirtingų požiūrio taškų. Nes, panašiai kaip ir jis, manau, kad krikščionys kai kuriais klausimais gali nesutarti. Man imponuoja maksima, neteisingai priskiriama Augustinui, bet iš tiesų priklausanti XVII a. krikščionims, išgyvenusiems Trisdešimties metų karą tarp protestantų ir katalikų: esminiuose dalykuose vienybė, antraeiliuose – laisvė, visuose – meilė.

Jei filosofinės tradicijos hermeneutika padeda Bielskiui plėtoti pagrindines tezes, tai jo biblinė egzegezė stokoja vieno pagrindinio dėmens – interaktyvaus dialogo su pirminiu šaltiniu, t.y. su Biblija. Paskutinis knygos skyrius lyg ir mėgina kompensuoti šį trūkumą, tačiau jo labai pasigendu, kai nagrinėjamas homoseksualumo klausimas. Biblijos tekstų prasmės perteikimas pasitelkiant išimtinai antrinius šaltinius gal ir įmanomas grynai filosofiniame diskurse. Tačiau tai neįtikins Biblijos tyrinėtojų ir teologų. Čia verta prisiminti Pauliaus Tillicho mintį, kad teologas nuo filosofo skiriasi tuo, kad pastarasis egzistencijos analizę pateikia kitų filosofinių apmastymų kontekste, o teologas šią analizę visuomet koreliuoja su Šventojo Rašto koncepcijomis. Tikriausiai dėl šios priežasties knygos kursyvinėse nuorodose atsiranda klaidų. Pavyzdžiui, Naujajame Testamente nerasime laiškų romiečiams (dgs.!), kurie minimi net keliose knygos vietose (Naujojo Testamento kanone esama Pauliaus laiškų korintiečiams, tesalonikiečiams bei jo bendražygiui Timotiejui, tačiau romiečiams Paulius parašė tik vieną laišką). 

Bielskis pagrįstai kritikuoja fundamentalistinį Biblijos tekstų interpretavimą, nes pažodinis Biblijos aiškinimas iš tiesų redukuoja ir iškraipo senovinio teksto prasmę. Apeliuodami į Šventojo Rašto neklystamumą, fundamentalistai ne tik atmeta gramatinę-istorinę egzegezę, stilistinę žanro analizę, bet apskritai bet kokią intelektualią refleksiją. Vis dėlto pabrėžtina, jog ne kiekvienas, besilaikantis konservatyvaus požiūrio į homoseksualumo traktavimą Šventajame Rašte, yra fundamentalistas. Man pasirodė, jog autoriaus argumentacija perša būtent tokią nuomonę. Suprantu, kad šios kritinės pastabos gali pasirodyti, kaip kabinėjimasis prie nereikšmingų netikslumų. Tačiau viliuosi, kad taip nėra. Rūpestis sąžiningu Šventojo Rašto interpretavimu reikalauja tiek asmeninių refleksijų interakcijos su pirminiu šaltiniu, tiek kritinių ir hermeneutinių metodų taikymo.

Na, o apibendrinant norisi pasakyti, jog šios monografijos pasirodymas džiugina, nes meta karingą meilės iššūkį savimi patenkintai konfesinei krikščionybei ir padeda formuoti viziją ieškantiems alternatyvų politiniam konservatyvizmui.

Recenzija skaityta Andriaus Bielskio knygos „Nešventas sakramentas“ pristatyme Kultūros ministerijoje birželio 12 d.