G. Mažeikis. Televizijų uždraudimas – „Duok atgal!” kelias

Suvedžioti galima iš meilės: koketuojant, flirtuojant. Aukštoji suvedžiotojų kultūra bodisi menkais gundymais ir lengvas aukas išmeta už borto. Atitinkamai, gundomi rafinuotų apžavų gerbėjai nekreipia dėmesio į banalius pasiūlymus.

Meniškas suvedžiojimas yra daugiaprasmis, poetiškas, ilgas, geidulingas žaismas, dvaro, salono kultūros puošmena. Tačiau suvedžiojama ir neapykantos kurstymu. Toks gundymas smurtui gali būti aukštas, kupinas atidėjimų, sudėtingų simbolinių konstrukcijų ir metaforų, užkulisių ir žvakių šviesos, arba banalus, kvailas. Kitaip nei aukštoji kurtuazinė meilė, nedelsiant atstumianti tuos, kurie nevaldo savo jausmų, neapykantos kurstytojai dažniau remiasi banalumu. Tuščiausias iš suvedžiojimų vadinasi išprovokavimas „duoti atgal” arba žodis už žodį, akis už akį. Vis dėlto ir neapykantos kurstytojai pavargsta nuo tokio banalaus skatinimo, kaip H. Arendt rašė: nuo „blogio banalumo“. O simetrinė kontrpropaganda ir yra tiesmuka reakcija į suvedžiojimą, rodanti ironijos ir skonio stoką.

Kontrpropaganda kyla iš noro ir poreikio tiesmukai atsiliepti į priešiškus propagandinius išpuolius ir suvedžiojimus. Pavyzdžiui, jei kas karaliui ar Lietuvai špygą rodo, reikia atsakyti, kad ana pusė dar durnesnė. Tokia kalba yra priimtina ir suvokiama masėms. Be to sugundyti neapykantai jaučiasi teisūs: juk jie sako tai, ką mato ir girdi, kas jiems rodoma. 

Tačiau tiesmuki veiksmai, netarpininkaujant alegorijoms ir metaforoms, rafinuotam cinizmui ir retorikai, ironijai ir satyrai, viešai diplomatijai ir asimetrinių alternatyvų siūlymui, lieka necivilizuoti, nežiūrint viso pasipūtimo. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad Baltijos šalys neturi stiprios ekonomikos, o tik didelę emigraciją, atsakoma tuo pačiu: parodant, kad kaimynas yra nuskurdęs, o žmonės negali išvažiuoti. Tai ir yra simetrinės kontrpropagandos pavyzdys, lengvai suvedžiojamo paveikslas. Kai tau rėkia, kad esi kupranugaris, geras tonas yra nei neigti, kad esi, nei bandyti įrodyti, kad kitas yra dramblys. Tokiu atveju geriau yra kurti savo meninius įvaizdžius, rašyti feljetonus, kurti karikatūrinę animaciją, ar plėtoti alternatyvią komunikaciją, kuri išbraukia iš suvokimo rato banalius suvedžiojimus neapykantai. Vietoje kvailo atsako geriau yra bendrauti ir kaip galima daugiau su demokratiškais protingais, išsilavinusiais ir gerą laisvą skonį turinčiais kaimynais, jiems padėti.
Išsivystęs demokratinis pasaulis seniai bando atsisakyti propagandos-kontrpropagandos simetrijos ir siūlo plėtoti kitas strateginės komunikacijos formas: bendrą didžiąją kultūrą (meną ir muziką, skonį ir stilių), plėsti ir stiprinti žiniasklaidą, pratinant auditoriją prie reikšmingų ir argumentuotų alternatyvų arba prie patikimų tyrimų ir reprezentacijų.

Tuščiagarbis, agresyvus karo kurstymas nėra jokia kultūra ir jį kurstančių laidų draudimas nėra kontrpropaganda, o niekybės, tuščios isterijos draudimas.

Gintautas Mažeikis

Kas kita yra teisinė pusė, galios instrumentų naudojimas: jis reikalingas išmetant lauk tuos, kurie per daug lengvai suvedžiojami meilės ir neapykantos kerų arba kurie yra banalūs dezinformacijos ir karo kurstytojai. Šiuo atveju yra skiriamas civilizuojantis gundymas konfliktui, būdingas žvalgų ir diplomatų, biržos maklerių ir rinkimų organizatorių veiksmas, nuo tuščios masinės dezinformacijos.
Kad įsivaizduotumėme skirtumą, priminsiu V. Nabokovo romaną „Lolita“. Šio romano vis dar neuždraudžia net Rusijos Dūma, linkusi persekioti visa, kur tik įtariama pedofilija ar homoseksualumas. Nabokovas verčiamas, skaitomas, žiūrimas, diskutuojamas ir Lietuvoje. Rafinuota, estetiška, dramatiška istorija apie pusamžio vyro meilę nimfetėms gąsdina nebent banalaus, neišlavinto proto gerbėjus. 

Visai kitas dalykas yra vaikų pornografija internete: ji yra negailestingai stabdoma. Kaltinimai šalims dėl jų įmantrių šachmatinių sprendimų pakeisti geopolitinę situaciją dažniausiai tėra stebinčiojo nusivylimas dėl negebėjimo lygiai dalyvauti žaidimuose. Ir todėl tokių šalių televizijų niekas neuždarinėja, o tiriamoji žurnalistika yra gerbiama ir neblogai apmokama. Priešingai, tuščiagarbis, agresyvus karo kurstymas nėra jokia kultūra ir jį kurstančių laidų draudimas nėra kontrpropaganda, o niekybės, tuščios isterijos draudimas. 

Vis dėlto, atsisakant simetrinės kontrpropagandos iškyla visa aibė diskutuotinų klausimų. Kas turi būti pirmiau: alternatyvų kūrimas, kritinių aiškinamųjų akcijų rengimas ar priešiškų kanalų, informacinių grupių draudimas, teisinis suvaržymas? Asmenys, kurie Lietuvoje daugiausiai žiūri televiziją ar skaito spaudą rusų kalba, gali būti diskriminuojami dėl nepakankamo alternatyvų turėjimo. Tačiau dar labiau jie yra pažeidžiami dėl nuolatinės prievolės žiūrėti banalias laidas ir lietuvių, ir rusų kalbomis. Ir štai čia yra didelė problema: juk rinka, kabelinės televizijos ir jos vartotojai siekia pirkti kaip galima pigiau, t.y. siekia kvailo suvedžiojimo meile, neapykanta ar nostalgija. O išmintingas, rafinuotas gundymas kainuoja. Aukštos pigios kultūros neegzistuoja ir tam reikalingos investicijos. Tačiau, atrodo, karams su propaganda pigiau yra įsivelti į „duok atgal!”, kainuoja mažiau, nors ir nematoma, kad toks atsakas yra ne kas kita kaip sutikimas būti auka, suvedžiotu. Banalios kontrpropagandos priežastis yra pigi, paviršutiniška kultūra ir lėkštas skonis. Kerštui suvedžiojami tie, kas sutinka dalyvauti tokioje komunikacijoje.

Dar blogiau, kai alternatyvaus kokybiško pasirinkimo nebuvimas Lietuvoje, viešai, televizijos laidose yra argumentuojamas tokiais žodžiais: apsiginsime nuo „rusų“ propagandos, kai „atmirs“ jų kalbos žinojimas. „Atmirimo“ teiginys rodo aiškų nenorą suprasti, kas yra civilizuota komunikacija, vengimą investuoti į kokybiškas alternatyvias programas rusų kalba. Kitaip tariant, „RTR Planeta“ uždrausime, pigius serialus rusų kalba žiūrėsime, o priešui parodysime, kieno čia valdžia. Skamba labai pigiai: jokios kultūros politikos dėl rusų kalbos televizijos atveju nematyti. 

Geriau atrodo tik spauda, kai leidžiamos ne tik kontraversiškos „Litovskyj kurjer“, bet ir DELFI rusų kalba, kiti informaciniai portalai ir, žinoma, socialinių tinklų gebėjimas tenkinti visus skonius. Visai kitaip atrodo teatras, geriausiai išvengiantis banalaus sugundymo spąstų. Kvietimas laukti, kol Lietuvoje „atmirs rusų kalba“ turi ir rusofobijos požymių. Buitinės, latentinės rusofobijos, kurios išraiška yra rusų kalbos baimė, skatinimas priveria duris bendrauti su Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos demokratinėmis, opozicinėmis jėgomis, skatina platesnes ksenofobijos formas. 

Rusų kalbos viešas vengimas yra simetrinis, kontrpropagandinis atsakas į Kremliaus platinamą rusakalbių gynimo ir Rusų pasaulio kūrimo propagandą. Mitinė „rusakalbio“ sąvoka yra prievartinio įtikinėjimo konstruktas, suvienodinantis daugelio kultūrų ir skirtingo politinio mąstymo žmones. Tačiau ir priešingas teiginys, kad Lietuvoje „atmirs“ rusų kalba, neturi nei istorinio, nei geopolitinio, nei ekonominio, nei kultūrinio pagrindo ir yra neperspektyvus. Kaimyninių šalių darbo, politinė, kultūrinė migracija tik stiprėja, traukinių ir autobusų skaičius į Minską ar lėktuvų į Kijevą ... didėja, turistiniai srautai gal ir sumažėjo, bet tik laikinai, o ekonominiai barjerai vieną dieną vis tiek bus pašalinti.

O sukurti šiuose migracijos, komunikacijos procesuose kultūros ir kritinio bendradarbiavimo salas, laisvas nuo propagandos ir kontrpropagandos, yra sunku ir nepigu. Noras išguiti rusų kalbą yra laikino nirtulio ir puikybės, istorinio ir geopolitinio aklumo, vietinio banalumo bruožas, kuris neatspindi tikrovės procesų. Kitas dalykas, jei būtų kalbama, kaip paskatinti bendradarbiavimą su Rusijos demokratinėmis, opozicijos jėgomis, kaip įtraukti į mūsų komunikacinę aplinką jų laisvus šviesuolius, menininkus ir aktyvistus, kaip remti demokratinės Baltarusijos spaudą, universitetus ir kolegijas, kaip skatinti jų nepriklausomų informacinių kanalų plėtrą Lietuvoje ir ES ir kaip į šį atviros visuomenės ir demokratizacijos procesą įtraukti daugiau kompetentingų lietuvių.

Dar vienas kontrpropagandinis mitas yra: esą Rusija nieko, be keleto silpnų nostalginių pasakojimų apie Sovietų Sąjungą negali pasiūlyti. Šiuo atveju tiesiog atsisakoma matyti ir šiuolaikinius, pasaulinius kaimyno kultūros pasiekimus, ir įvertinti realias jų pažengusios propagandos grėsmes. Pirmiausia tai nėra tie patys sovietiniai pasakojimai: jie esmiškai pasikeitė po jų kūrybinės revizijos: išmetus komunistinę nostalgiją transliuojami prisiminimai apie praeitį, kurios niekados nebuvo. Ir tai yra šiuolaikinių kūrybinių industrijų sukurta pakeistinė atmintis. Pakeitimo principas: padidintas vizualios ir muzikinės įtaigos mastas, sumažinant pasakojamosios dalies įtaigą.

Dauguma propagandos kritikų yra pasirengę diskutuoti kalbinę, pasakojamąją informaciją, tačiau neturi pakankamų gebėjimų analizuoti vizualumus ir muziką. O šiuolaikinė įtikinėjanti televizija ir pakeičia pasakojamąją atmintį vizualine. Todėl teigiantys, kad nieko naujo nevyksta, labai apsirinka, nes nauja yra vizualizacija. Kūrybinis revizionizmas vaizduoja tokį auksinės Sovietų Sąjungos mitą, kuris neturi nieko bendra su istorine TSRS, su jos marksizmo leninizmo pasakojimais, su nomenklatūriniais tekstų pasikartojimais. Rusijos kūrybinės industrijos revizuoja ir daugina ne tik nostalgiją, bet naujus vaizdus ir vizijas. Vienos iš jų yra energingo entuziazmo ir pasiaukojimo, nuoširdumo vaizdavimas. Tokių vaizdų apstu Ukrainos televizijoje, tačiau Lietuvos kabelinių televizijų operatoriai Ukrainos entuziazmo ir heroizmo netransliuoja.

Penktosios kolonos demaskavimas yra vienas iš pavojingiausių kontrpropagandos pasakojimų. V. Putinas ir jo gausūs pasekėjai kas diena savo pasisakymuose viešai demaskuoja Vakarų penktąją koloną. Lietuvos atsakas yra simetrinis: mūsų saugumas ir pareigūnai taip pat beveik kas dieną kalba apie augantį vidinių priešų skaičių. „Duok atgal!“ diskursyvi simetrija kelia nerimą. 

Kartais formali Kremliaus ir Vilniaus kaltinimų struktūra yra ta pati. Būti veidrodiniu autoritarinio režimo atspindžiu yra blogas pasirinkimas. Penktųjų kolonų, t.y. persirengusių priešų ar „naudingų idiotų“ paieška yra pavojinga, nes ginklus galime nukreipti prieš vertybes, kurias giname: demokratiją, opozicijų ir nuomonių įvairovės teisę, įvairių alternatyvų kūrimą ir jų konkurenciją, dominuojančios nuomonės kritiką. Viena pavojingiausių kovos su penktosiomis kolonomis išraiškų yra galimų priešų sąrašų publikavimas. Šis veiksmas yra identiškas Kremliaus gerbėjų veiksmas, kurie taip pat skelbia tėvynės išdavikų sąrašus ir kviečia boikotuoti menininkus, kultūros veikėjus, rašytojus, kurių nuomonė skiriasi nuo oficialiosios Kremliaus. Simetriniai viešai skelbiami nepatikimų asmenų sąrašai yra visuomenės bauginimo priemonė, mažinanti drąsą kurti opozicijas ir alternatyvas be kurios demokratija būtų neįmanoma. 

Pilietinių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmens mažinimas viešojoje erdvėje yra pagunda, kuri suvedžioja valstybės aparatą ir jos jėgos institucijas. Pilietinės ir nevyriausybinės organizacijos yra linkusios savivaldai ir dažniausiai nepasitiki jėgos struktūrų kišimusi į jų veiklą, net jei jėgos institucijos yra kompetentingos. 

Šis nepasitikėjimas yra suvokiamas: nevyriausybinių pilietinių organizacijų ir valstybės jėgos struktūrų gimtis ir užduotys yra skirtingos. Pilietinės ir nevyriausybinės organizacijos remiasi viešai diskutuojamomis kompetencijomis, nuomonių konkurencija, alternatyviomis organizacijomis, viešąja kontrole. To daug mažiau turi jėgos struktūros: kariuomenė, saugumas, prokuratūra, teismai, policija. Dar daugiau, atvira ir demokratinė visuomenė siekia, kad jėgos struktūros būtų pavaldžios, pagal sutartą principą, pilietinėms, o ne priešingai. 

Kodėl pasaulyje taip elgiamasi mažinant jėgos struktūrų įtaką? Jos yra organizuojamos remiantis ne vienovės, o ne įvairovės, įsakymo, o ne alternatyvų kūrimo, disciplinos, o ne protesto principais. Tačiau Maskvos propagandos platintojai remiasi būtent jėgos, Kremliaus, struktūromis. Įsakymas ir disciplina paverčia propagandą galinga jėga, priverčia paklusti masinę žiniasklaidą ir patiems naikinti alternatyvas. 

Lietuvoje, manant, kad reikėtų sutelktai, disciplinuotai, simetriškai atsakyti į atakas, taip pat atsiranda pagunda remtis jėgos struktūromis: greita, patikima, disciplinuota. Ir tai yra blogiausia simetrinė reakcija, kuri menkina visuomenės tikslus: kurti savivaldžią, skaidrią ir pagarbią autonomijoms demokratiją.