Kalbu apie du paskutinius precedentus: Rusijos generalinės prokuratūros sprendimą apie tai, kad N. Chruščiovas neteisėtai perdavė Ukrainai Krymo teritoriją (nutylint tai, kad panašų Taganrogo juodžemio plotą tuo metu Ukraina perdavė Rusijai). Panašiai keliamas klausimas ir dėl Baltijos šalių išstojimo iš SSRS 1991 metais pripažinimo neteisėtu.
Vienas iš stalinistinio, gulaginio ir pogulaginio mąstymo bruožų buvo nuolatinis praeities vertinimų keitimas. Apie tai išsamiai diskutavo dar A. Solženicynas. Kiekvienas Komunistų partijos lyderių turėjo ryte skubėti perskaityti „Pravdos“ ar „Tiesos“ vedamąjį straipsnį, tam, kad skelbdamas istorijos ideologinius vertinimus neapsiriktų. Buvę herojai bet kurią dieną gali būti paskelbti tėvynės išdavikais, o jų idėjos – priešiškais, slaptais užsienio agentų suvedžiojimais. Pradedant L. Trockio ir trockistų, L. Kamenevo ir kitų revoliucinių bolševikų teismais praeitis tapo nebenuspėjama.
Iš esmės tai buvo ypatinga krikščioniško mąstymo Rusijoje transformacija: visi yra kalti ir nuodėmingi ir tik laiko klausimas, kada teisėsauga paskelbs jums kaltinimą ir nuosprendį. Tai, kad Stalinas buvo pasmerktas 1956 metų XX Komunistų partijos suvažiavime, o jo visi paminklai, milijoniniai paveikslai ir knygų tiražai, šūkiai ir propagandinės fotografijos buvo spėriai naikinami liudijo viena: net Sovietų Sąjungos dievai, TSKP generaliniai sekretoriai negali išvengti šio apgręžto laiko ešafoto. Vėliau buvo pasmerkti visi: N. Chruščiovas už voliuntarizmą, L. Brežnevas – už nomenklatūrą, M. Gorbačiovas – už SSRS sugriovimą, B. Jelcinas už 90-ųjų chaosą. Nebuvo sutrypti tik kai kurie beveik nematomi, tokie kaip K. Černenka, kuris buvo toks pilkas ir nieko neveikiantis, kad pasaulio praeities apokaliptinis teismas nenorėjo gadinti savo brangaus ešafoto laiko.
Šios organizacijos nemoka laisvai ir nepriklausomai juoktis, o tik piktai krizenti. Pikto krizenimo prasmė neturi nieko bendra su žaismingu karnavališkumu, kaip ir budelio šypsena nėra paprastas vaidinimas scenoje. Tačiau, turint omenyje, kad Rusijos Generalinei prokuratūrai Baltijos šalys yra dar nepasiekiamos, šiuos sprendimus galima vertinti kaip ne tik propagandą, bet ir specialų akstiną įvairiems kitiems veiksmams: turto ir žmonių areštams, visų sutarčių tikslingam peržiūrėjimui, Baltijos atvejo išskyrimui iš bendro ES ir NATO konteksto.
Prokuratūra pakvies tiksliniams puolimams prieš Baltijos šalis, atriš ir taip laisvas rankas Rusijos Konstituciniam ir Aukščiausiajam teismui, o po jų ir Rusijos Dūmai kurti naujus, priešiškus įstatymus, pateisins prezidento V. Putino ir jo administracijos, vyriausybės priešiškus Baltijos šalims veiksmus. Kiekviena SSRS praeities propagandinė ir kartu bausmės kampanija tradiciškai trukdavo mažiausiai keletą metų: trockistai buvo gaudomi dešimtmečiais, pokario bylos prieš žydus, gydytojus, Leningrado rašytojus tęsėsi po keletą metų ir visa tai buvo lydima teroro.
Nenuspėjamos praeities ešafotas reiškia, kad Gulago modifikacijų nusipelno visi, įskaitant baudžiančiuosius. Kitas dalykas, kad dar ne visų praeitis pasiekė Rusijos Generalinę prokuratūrą. Be to, praeities laikas yra paskirstytas nevienodai, todėl vienus teroras pasiekia ankščiau, o kitus – po mirties. Būti baudžiamam ir trypiamam po mirties su viltimi, kad po kurio laiko reabilituos – yra vienintelė prošvaistė šioje sistemoje. Pomirtinė reabilitacija yra lyg sugrįžimas iš pragaro į laikiną skaistyklą, tam, kad po kurio laiko vėl nugarmėti į prakeiksmą. Toks yra visų, kas buvo SSRS, likimas ir nuo jo Baltijos šalims nesiseka pasitraukti.
Blogiausia šioje istorijoje, kaip ir visa, kur prisiliečia Kremliaus propaganda yra simetriniai arba veidrodiniai atspindžiai. Šiuo atveju tai būtų grasinimai, kad ir mes bausime praeities šmėklas. Geriausia, ką galima pasiekti kalbant apie monstrišką visų praeičių teismą yra neužsikrėsti šiuo mąstymo virusu, netapti jo veidrodiniu įsikūnijimu. O turint omenyje, kad Baltijos šalių, Lietuvos dalies piliečių mąstymas vis dar seka pogulaginio sovietinio mąstymo logika, noras vykdyti veidrodinę politiką gali būti pražūtingas. Tai tiesiog reikštų, kad mes pradėjome susišnekėti šalia istorinio ešafoto, o vaidinasi jau pakliuvome į bolševikinio Fredžio Kriugerio sapnų pasaulį.
Kaip išvengti šio siurealaus košmaro? Manau, ir toliau plėtoti atviros, įvairovės visuomenės demokratiją ir padėti visiems buvusiems SSRS politiniams ir kultūriniams aktyvistams, kurie yra laisvi nuo istorinio Kriugerio viruso. Dar daugiau, mūsų saugumo klausimas yra padėti Rusijos ir Baltarusijos demokratiniams aktyvistams, plėtoti žiniasklaidą rusų kalba, kuriais žadintume jau krentančius į sapną, kurį, parafrazuojant V. Nabokovą, galime pavadinti „Kvietimu prie ešafoto“.