G. Mažeikis. Kas įkvepia sąžiningus idiotus?

Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis ne kartą pasižymėjo tuo, kad arba abejojo humanitarinių ir socialinių mokslų svarba, arba manė, kad jie neturėtų lenkti technologijos mokslų. Vienas jo saikingesnių vertinimų skamba: „Socialinių ir humanitarinių mokslų perspektyvos, ko gero, nėra rožinės, nes Europos suklestėjimo pagrindas tikrai bus technologiniai mokslai, inovacijos, nauja gamyba, nauja inovatyvi pramonė“.

Filosofinės antropologijos tyrimai sako priešingai: žmogus yra ekscentriška, kūrybinga būtybė, kuri bendraudama, kuria vertybes, idealus, didžiuosius ir mažuosius pasakojimus ir jau pagal juos keičia visa: socialinę aplinką, gamybą, techniką, medijas. Ginantys humanitarinių mokslų reikšmingumą dažniausiai argumentuojama, rodydami jų svarbą: siekiant visuomenės gerovės tikslų, plėtojant naująsias kūrybines industrijas ir svajonių mietus, skatinant dorą ir moralę ... Tačiau aš kalbėsiu ne apie gėrį, o apie pavojų, kurį gali kelti humanitarinės technologijos, o nedėmesys joms gali būti pražūtingas šaliai.

Golemas – iš molio sukurta į žmogų panaši būtybė, kuriai į burną įdėjus rašytą žodį ir panaudojus magines technologijas, ji prabunda ir be abejonių vykdo įsakymus. Tikrovėje, tai žmonės, kurie sumenkina savo pasaulio suvokimą iki vienmačio, iki „molinio“ ir tada jiems pasiūlomas tariamą-dvasią įkvepiantis žodis ar vaizdas. Jų pažadintas mažasis golemas žygiuoja kautis ir net mirti. Sumolėjusiems žmonėms išlieka būdingas įsprausto į jų alsavimą žodžio stiprumas, kuris juos pakelia iki ideologijos padangių ir leidžia su ašaromis ir nirtuliu aukoti save didžiųjų pasakojimų labui.

Karinės humanitarinės technologijos yra ir golemizacijos institutai, ir pseudodvasios elevatoriai. Vietoje to, kad siela pati išmoktų skristi įkvėpta nuostabios poezijos ir meno vaizdų, kad pati, kupina ironijos ir abejonių, atvertų naujus pasaulius, ji yra sodinama į propagandos elevatiorus ir keliama į vilčių miražų bokštus, arba yra įkišama į nepatenkintos puikybės šarvuočius ir vežama į neapykantos ir pavydo blokpostus. Propaganda yra golemų fabrikas, kuris pakeičia visą humanistiką, paversdamas ją iš meno suvokti ir patirti laisvę į prievartiniu būdu taikomas humanitarines technologijas. Dėl jų naivūs vartotojai ir politikai virsta įkvėptais tiesai mutantais.

Pateiksiu tik vieną iš daugelio galimų pavyzdžių. Humanitarinėms technologijoms priklauso ir „kognityvinių operatorių“ taikymas manipuliuojant miniomis ir masėmis. Kartais šiuos instrumentus dar vadina „proto virusais“ (R. Dawkins). Kognityviniai operatoriai yra vardai, vaizdai, garsai, kurie padeda susieti mūsų praktines veiklas ir samprotavimus su bendraisiais vertybių kompleksais ir didžiaisiais pasakojimais. Šie operatoriai paprastai turi ryškią vertybinę, pasaulėžiūrinę konotaciją ir priklauso mūsų emocinio intelekto veiklai. Šiuolaikiniams, naujiesiems kognityviniams operatoriams priklauso ir internetiniai memai: laisvai ir lengvai transformuojami kalbiniai arba vaizdiniai naujadarai, kurie keičia vertybių suvokimą, sustiprina vieną ar kitą minties judėjimo trajektoriją, užtikrina didžiausią galimą menkinimą, pajuoką, pagarbą ar aukštinimą, t.y. jie yra tinkami būti dvasios elevatoriais ar „maginių raštelių“ elementais.

Memus kuria ir laisvos informacinės grupės, ir pavieniai asmenys, poetai bei rašytojai, taip atverdami naujus patirčių horizontus. Tačiau kognityvinės lingvistikos ir kognityvinės psichologijos specialistų grupės bei humanitarinių ir socialinių karinių technologijų centrai kai kuriuos iš memų gali pritaikyti manipuliacijų technologijomis ir tuo uždarbiauti. Pavyzdžiui: antiukrainietiški memai: ukro-fašistai, banderų chunta ...arba antirusiški kognityviniai operatoriai: putinoidai, lugandonija ... šimtai kitų panašių menkinamųjų vardų ir, mažiau, naujų heroizmo vardų: (Ukrainos „kyborgai“) padeda susieti trumpus pranešimus su ideologijomis, didžiaisiais pasakojimais, emociniais naratyvais, video siužetais. Memai yra dauginami grupių komunikacinos metu ir veikia kaip autonominis asmens, grupės, savęs-įtikinimas: „visi žydobanderovcai yra pxxxxai“.

Jokios logikos tokiuose vertinamuosiuose teiginiuose ieškoti nereikia. Tačiau, kai savo pačių smegenų plovimo nepakanka (grupių „higienos“), įtikinėjimo ir manipuliacijos tikslais yra infiltruojamas manipuliacijos memais „specialistas“ arba naudojamos „trolinimo“ priemonės.

Kognityvinių operatorių technologijos užtikrina pakeistinio mąstymoir pakeistinių sąmonės būsenų konstravimą. Pakeistinis mąstymas: tai gebėjimas naudotis įpirštomis, asmenine patirtimi neparemtomis, nekritiškomis, be alternatyvų, samprotavimo schemomis. Pavyzdžiui, toks pakeistinis mąstymas pasireiškia lietuvių (ir ne tik) samprotavimais apie tai, kad Islamas yra savaiminis blogis, nes tai yra „Talibanas, Alkaida, Islamo valstybė, įvairūs teroro aktai ...“

Paprastai šie samprotavimai įtvirtinami kaip tiesa gausiais meminiais operatoriais. Pakeistas suvokimas kuria masinę islamofobiją ir griauna galimus dialogo, bendradarbiavimo, savitarpio supratimo, svetingumo, gerumo tiltus. Dažniausiai pakeistinis mąstymas kyla iš ideologinių (liberalizmo, konservatizmo, socializmo, anarchizmo, nacionalizmo ...) arba religinių vaizdinių ir komunikacinių praktikų. Tačiau ir tikinčiųjų bendruomenėms, kai jos neturi savikritiškos disciplinos ir mokyklos, būdinga prasimanyti šėtono kalbas, vaizdus ir jais kaltinti žurnalistus, žudyti socialinės kritikos atstovus, kūrybinių industrijų darbuotojus. Proto virusais pakeistas mąstymas yra visiškai įsitikinęs savo tiesa, turimu pasaulio matymu, o pakeistinės sąmonės būsenos užtikrina, kad ir nevartojus jokių narkotinių preparatų asmuo yra pasiryžęs tiesos ir šventumo aukai: savo vizijai drąsiai atnašauja aplinkinius ir patį save. 

Šiuolaikinio karo humanitarai-technologai analizuoja komunikacinius memus, kitus kognityvinius-emocinius operatorius, pritaiko juos įtikinėjimo ar informacinio karo tikslas: „rašo maginius raštelius ir spraudžia juos molinukams į alsavimą“. Tuo pačiu humanitarai-technologai, dirbantys „kunigaikščiui“ (taip, pavyzdžiui, pagal analogiją N. Machiavelio „Princui“, V. Putiną vadina Rusijos oponentai socialiniuose tinkluose) , užtikrina tokius sąmoningumo pokyčius, kuriuos galime palyginti su masinio žmonių pakeitimo ginklu. Masinio pakeitimo ginklai yra laikomi tikrovės pakeitimo technologijomis. 

Taigi, pakeistinio mąstymo ir sąmonės būsenų individai išmoksta kvazireliginę didžiųjų pasakojimų naujakalbę, kupini entuziazmo išsirenka ar priima naujus lyderius ar prisiekia kunigaikščiams bei ima drąsiai keisti socialines, ekonomines, politines gyvenimo sąlygas, neatsižvelgdami nei į kitų prašymus, nei aimanas, nei civilizacijos turtingumą, nei didžiuosius meno kūrinius ar istorinį-architektūrinį paveldą. Naujieji-opričnikai yra kitas mažųjų golemų vardas. 

Požymiai, kurių pagalba mes galime identifikuoti karinių humanitarinių technologijų taikymą yra: didelis ir pakankamai koncentruotas socialinei santvarkai nepalankių memų atsiradimas (intensyvus pravardžių dauginimas, kalbos kaita, vertybių pervertinimas, keršto, kraujo, pasikeitimo skatinimas); menkas alternatyvių memų kiekio buvimas ar jų nepopuliarumas; augantis nepasitikėjimas politinėmis institucijomis ir oficialia žiniasklaida; naujo didžiojo pasakojimo apie gėrį ir priešus atsiradimas (pavyzdžiui, „Ruskij mir“), kuris yra suderinamas su memų atakų kryptimi ir kuris išplečia kurią nors pokyčius skatinančią ideologiją; naujas didelis emocinis, kovinis pakilimas, kuris nieko bendra neturi su asmenine gyvenimo patirtimi. 

Hegelis mąstymą, kuris yra nesavarankiškas, visiškai priklausomas, tačiau kupinas tariamos tiesos ir begalinio entuziazmo, net tam tikros idealistinės „sąžinės“, siejo su dviem negebėjimais: nemokėjimu lyginti daugelį panašių abstrakčių pasakojimų; bei su negalia patiems sukurti tokius bendriausius tikrovės pasakojimus, kurie kiltų iš ilgametės asmeninės patirties ir valios. Vietoje to, „sąžiningi idiotai“ seka tokiu technologų parengtu pasakojimu, kuris atrodo kaip beveik tikras, kaip beveik kilęs iš jų pačių gyvenimo, tik štai, ne jų pačių sugalvotas, o atneštas vilties žiburio. Tada svetima ideologija, kitų sukurta istorija, įkvepiantys ir tariamus sparnus suteikiantys žodžiai prikelia beveik molinius žmones triumfo žygiui.

Pakeistinės emocinės-sąmonės būsenos patiriamos kaip prašvitimas ir tikslas: žmogus yra pakylėtas, nirtulingas, kupinas patoso, pasiryžęs aukotis naujai tvarkai, „tikrajai“ istorinei vizijai ir pažadėtai santvarkai. Pakeistinio mąstymo, naujos kalbos ir įpirštų idealų žmonės, visiškai tikintys tuo ką rodo, ką girdi iš panašiai šnekančių ir, atrodo, ką „patys“ galvoja, imasi kurti naują pasaulį, kurio kilčiai negaila nei žmonių gyvybių, nei civilizacijos pasiekimų, nei socialinės gerovės.
Lengviausia pakeistinę tikrovę konstruoti pradedant vaikais ir paaugliais, formuojant jų kalbą, pasaulėjautą, vertybes ir didžiuosius pasakojimus kaip neginčytinas tiesas. Nuobodžius ir neretai pasenusius literatūros, istorijos, geografijos vadovėlius, neaktualias diskusijas užgožia socialinių tinklų vėtros ir madingos aimanos, o viešas humanistikos ignoravimas, kuriuo pasižymi kai kurie Švietimo ministerijos vadovai, patvirtina: tiesa yra kažkur kitur ... Galbūt ten, kur plazda memų karalystė. Socialiai ir kultūriškai nepatenkintas ir nelaimingas protas, tuščia dvasia yra imli maginiam rašteliui: „štai jums tiesa ir štai jums priemonė, keiskite pasaulį!“. Ir ką gi tuomet reiškia entuziastingas ir be kritikos skatinimas būti atviriems technologijoms ir inovacijoms? Naujasis pakeistinis mąstymas veržiasi įsikūnyti, pavirsti daiktais ir santykiais, jam reikia priemonių, technikos, vaizdų ir ginklų ... 

Taip gimsta Golemo karalystės. Istorija sena kaip Biblija. Tačiau, naiviai demokratiškai žvelgiant iš šalies gali pasirodyti, kad visa yra žmonių asmeninis pasirinkimas, laisva socialinė masių kūryba. Ironiška, tačiau Lietuvos „švietimo“ vadovai, aukštindami technologijų spindesį nepastebi jų ten, kur jų šiandien gausu – socialinių ir humanitarinių mokslų. Ministras tikisi, kad didžiausius pokyčius sukels kryptingos inovacijos, tačiau nesvarsto, kad karo ar komercinės humanitarinės technologijos veikia tokius masinius pakeitimus, po kurių pasaulis neatpažįstamai pasikeičia.

Nuolatos analizuojant propagandos technologijas, visuomenės spektaklizaciją ir neletalines (nemirtinas) švelniosios galios priemones tenka stebėtis tuo, kad Lietuvoje humanitariniai ir socialiniai mokslai menkinami lyginant būtent su technologijų studijomis, vietoje to, kad būtų analizuojamos, kritikuojamos humanitarinės ir socialinės technologijos ir plėtojamos laisvos, atviros humanistikos studijos.