G. Mažeikis. „Darni kultūra“, o bohema ir revoliucionieriai – nebereikalingi?

Naujoji LR vyriausybės programa, lygiai kaip ir ją pagrindusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programa, iškelia vienintelį darnos principą, kurį laiko universaliu. Strategine vyriausybės sritimi yra skelbiama kultūra, kuriai ir taikomas „Darnos kultūros“ tikslas.

Cituoju LR Vyriausybės programą: „Ugdydama kūrybišką ir pilietišką visuomenę kultūra tampa darnios visuomenės ir valstybės pamatu. Žmogaus gyvenimą ir aplinką įprasminanti kultūra savo prigimtimi yra darnos kultūra, todėl jai turi būti skiriamas prioritetinis valstybės dėmesys“. Visi šio sakinio žodžiai kelia mažesnę ar didesnę abejonę, o su kai kuriais negaliu sutikti. Nesutinku su tvirtinimu, jog „kultūra savo prigimtimi yra darnos kultūra“. Šis „metodologinio nacionalizmo“ teiginys, atitinkamai ir programa, deformuoja ir liaudies kultūros suvokimą, ir dar labiau pažeidžia šiuolaikinio meno raidą.

Dar plačiau nei kultūra taikomas „metodologinis nacionalizmas“ yra giliai abejotinas ir gali sukelti blogų pasekmių visose sferose. Metodologiniu nacionalizmu yra vadinamas vienos teorijos, principo ir metodo taikymas kokybiškai skirtingoms, nepanašioms sferoms, net jei tai daroma ir su nedidelėmis išlygomis kaip antai LVŽS ir atitinkamai LR Vyriausybės programose. Lietuvoje šiuos principus kritikuoja daugelis sociologų. Vis dėlto šiame tekste be „metodologinio nacionalizmo“ kritikos norėčiau pabrėžti ir kitą kritikuotiną aspektą – pabrėžiamą sąsają su lietuvių liaudies kultūra, regionais ir kaimais.

Darni kultūra nėra liaudies kultūra

Ne vienas kultūros veikėjas naujos LR Vyriausybės programą ironiškai lygina su klumpakoju, stilizuotomis liaudies dainomis, „Duokim garo“, „Gegužių žiedų“, „Naisių vasaros“ tipo renginiais, TV projektais. Tačiau liaudies kultūra niekados nebuvo vien „darni kultūra“. Ji yra kupina sakralinių išėjimų ir atėjimų, atsispindinčių sutartinėse ir apeigose, kurias galima perteikti „ekstatinio laumių vedžiojimo“ metafora.

Lietuvių „šventųjų ratų“ (išėjimo-atėjimo) kultūra, jos maginiai šaltiniai esmingai skiriasi ir nuo senovės graikų, ir nuo senovės žydų kultūrų. Ten, kur įtvirtinamas Mozės žydų įstatymas, kur veikia graikiškasis dionisiškas siautulys ir apoloniškos svajos, lietuvių kultūroje skleidžiasi kanoninės ir ekstatinės daugiabalsiškumų dermės. Jos nėra nei paklusnios įstatymui, nei kupinos šėliojimo. Tai – paukščių, lakiojančių tarp alkų ir dausų, klegesiai. Tiesa, lietuvių liaudies kultūroje rasime ir populiarių dainų, ir jas peržengiančių giesmių. Sutartinės remiasi kanoniniu vijimu, kai polifoniniai balsai seka vienas kitą, panašiai kaip laumių gijos veja nesibaigiančius raštus. Kol vijos veja viją, dėl balsų susiliejimų ir išsiskyrimų prasideda garso ir sąmonės mirgėjimai, atveriantys anapusybės šmėkščiojimą. Mirga, nes balsai ir jausmai dalijasi vienas su kitu. Čia veikia ne vakarietiškas, ne kapitalistinis individualizmo, o dividualizmo principas, o žodis dermė čia tinka lygiai taip pat kaip ir skirtumas, trūkis (nuūkimas). Begalinė sutartinių tėkmė yra nuūkiama, taip grąžinant sielas iš mirgesio kelionės.

Todėl negalima apibūdinti liaudies kultūros vien „darnumo“ sąvoka, kuri yra labai vienpusė ir iškreipia liaudiškąją daugybę. Skirtumų dermės ir dermių išsiskyrimai yra kur kas sudėtingesnis veiksmas nei „ekologiška“, t.y. pamatuota ir įstatymais, įtvirtinta būtis su gamta. Jei taip būtų, gyventumėme ne Lietuvoje. Tai nėra lietuviškos pasaulėjautos bruožas. Liaudies kultūra gyvena ir su vėlėmis, ir su atkeliaujančiomis sielomis, gimimais ir mirimais, kurie nėra vien darnos elementas. Darna iškreipia aikštingą, kupiną skausmo ir juoko, nesubalansuotą sielos gyvenimą ir nenusako viso netekčių skausmo, gimimo ilgesio. Sutarinės dėl mirgesio kartais sukuria disonanso efektą (kaprizingi ir čaižūs sekundų sąskambiai).

Giedojimo kanonas, apie kurį rašė daugelis muzikologų (pavyzdžiui Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė), padeda ekstatinei kelionei anapus ir atgal, o vedantysis atlieka bendruomeninį žiniuonio vaidmenį. Sutartinės kaip dausų paukščių klegėjimas, perkelia sielas anapus ir šen. Į dausas perkelia ir grąžina ne graikų Charonas, keliantis per užmaršties Letos upę, o paukščiai sutartinių ritmu. Išėjimai būna tuomet, kai balsai susidaužia disonansiniais intervalais, kai susispaudžia ir vėl išsiskleidžia, kai siela yra pagauta ekstatinių mirgėjimų.

Negalima apibūdinti liaudies kultūros vien „darnumo“ sąvoka, kuri yra labai vienpusė ir iškreipia liaudiškąją daugybę. Skirtumų dermės ir dermių išsiskyrimai yra kur kas sudėtingesnis veiksmas nei „ekologiška“, t.y. pamatuota ir įstatymais, įtvirtinta būtis su gamta.

Gintautas Mažeikis

Vis dėlto sukomercintos, stilizuotos, harmonizuotos ar tiesiog populiarios liaudies kultūros gerbėjai tos kultūros, kuri visados įvilkta į politiškai nuolankias ir priklausomas formas, neretai neigia šiuos laumių nelygumus, sutartinių tūta, laduto, dobilio, linagauda ir pakeičia juos linksminančiais ramtadrylia, čiū drū dra lia lia. Mykolas Biržiška („Dainos kelias“) rašė, kad patys tinkamos, valdžiai deramos liaudies kultūros atstovai manė, jog sutartinių giesmininkės „paeiną nuo laumių arba laumaičių, kurias potam žmonės, jau būdami krikščionys, nekitaip vadino kaip raganomis“.
Skirtingas ekstatiškumo būsenas sukuria žiniuonių (šamanų) gydymo, ritualinės apeigos bei karnavalai. Apie liaudiškų švenčių mitiškumą, juokingas priešybių kovas, išvirkščią logiką rašė Libertas Klimka. Apeiginės, šventinės, juokingos eitynės, vadinamos karnavalais ar turinčios karnavališkumo esmę (sekant Michailu Bachtinu), atgaivina aitvarus ir kaukus, sugrąžina pasivertimų ir atsivertimų laiką, kai dangus ir žemė tvarkos sumainomos, kai viešpatauja išvirkščioji logika, kai patiriama kita būtis. Tai yra ne prakeiksmas, o išėjimas ir grįžimas.

Ir šio giliai individualizuoto visų tvarkų pažeidimo ir jų grąžinimo negalima nusakyti „darnos kultūros“ vardu, nes būtent reikalaujant darnos ir tvarkos jau kelis amžius yra neigiama sakralinė liaudies kultūra. Tačiau tai nereiškia, kad profanum, t.y. kasdienybės pasaulyje, kai kada, kai kur būtinas „darnumas“, suderinamumas su valdžia, nuosavybe ir finansais, yra reikšmingas.

Dramblys indų parduotuvėje

Šiuolaikinis menas tiesiog alsuoja nuolatiniais, sąmoningais disonansais, atonalumais, disharmonijomis, krypsmais, perversijomis, anamarfozėmis. Nukrypimų būdų yra daugybė. Ir net jei kas nors vienas bando būti darnus, tai yra laikoma dar didesniu nukrypimu ar trūkiu. Todėl žodis „darni kultūra“ čia gali reikšti tik finansinę lygybę arba tai, kad jūs, bohema ir iškrypėliai, jau niekam nebereikalingi. Iš kur tai? Pavyzdžiui, muzikoje: dodekafonija, atonalinė, thrash metal – kur nepasisuksi, jokios „darnos“. Netgi priešingai – proveržiai, inversijos, mutacijos, krypsmai, trūkiai. Tas pats šiuolaikiniame šokyje ar dailėje: suprematizmas, futurizmas, dada, siurrealizmas, postmodernizmas – vien plyšinėjimai, aižėjimai ir netikėtos sintezės, sanglaudos.

Toliau, šiuolaikiniame teatre, siekiančiame priblokšti – anamorfozės, teatro ir kino sintezės, performatyvios subversijos. Nėra jokios specialios tvarkos, o „metodologinis nacionalizmas“ čia gali veikti tik kaip dramblys indų parduotuvėje. Bet kuri kultūros sritis yra gaivalinga, dionisiška, laumiška, bet tuo pačiu ir apoloniška, romi, nuolatos kurianti alternatyvų pakaitalų, įvairiausių apgaulių, mirgėjimų, išėjimų spektrą.

Teikiama „darnios kultūros“ programa patį darnos principą perteika gana miglotu būdu: ir kaip techninį parametrą (suderinti sritis), ir kaip ekologinę paradigmą (ekologinių nišų sambūvis), ir, kai sakoma, kad „darna“ yra „prigimtis“, kaip mistiką. Kas, jei ne ekscentriškumas, proveržiai, alternatyvos, iššūkiai, balansavimas ties leidžiamumo riba, nuolatinė transgresija ir ribų laužymas, yra kultūros prigimtis.

Apie darnios raidos (angl. sustainable development) teoriją ir jos taikymą LR Vyriausybės programoje teigiama, kad „prioretizuosime kultūros finansavimą ir ypač regioninį kultūrinių iniciatyvų pasiekiamumą“, kalbama apie „stiprias kaimo bendruomenes“, „ gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimą“. Savo ruožtu bendruomenės pagrindu laikoma „darni vyro ir moters šeima“. Toks tradicinis šeimyninis žvilgsnis į visas sferas, ir ypač į kultūrą, stebina. Noriu priminti pasaulyje itin populiaraus sociologo Richardo Floridos teiginį apie trijų tolerancijų įtaką šiuolaikinių kūrybinių industrijų raidai ir kūrybinės klasės formavimuisi: bohemai, seksualinėms mažumoms ir rasėms. Jo teiginiai buvo patvirtinti daugelio tyrimų ne tik JAV, Kanadoje, bet ir ES ir dar plačiau varijuoti siekiant išvengti nacionalinio, klasikinio šeimyninio, monoteistinio žvilgsnio.

Šiuo požiūriu tai, kaip dėliojama darnios kultūros programa, prieštarauja daugeliui Kūrybinių industrijų ir su jomis susijusios kultūros raidos tendencijų. Darnios raidos teorija buvo sukurta nepriklausomai ir nesusietai su kūrybinių industrijų teorijomis. O Lietuvoje darnios raidos tekstai marksizmo-leninizmo ar holizmo fantazijų laikais keliauja iš vienos monografijos į kitą su mažais pokyčiais. Mažai diskutuota kritika, kurią Vakaruose daugelis tyrėjų nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio adresuoja šiai holistinei darnos teorijai. Dažniausiai pastebima, kad ši teorija yra siauro taikomumo ir dažniausiai dar labiau įklampina postkolonializmo šalis pseudopusiausvyrose ir nepasiekiamose dermėse, nors ir gali padėti subalansuoti aplinkosaugą ir su ja susijusias bendruomenes ir gamybas.

Ši teorija draudžia rimtesnius klasinius, socialinius konfliktus, varžo proveržio idėjas, suspenduoja būtinas modernizacijas ir visa tai paslepia po harmonijų, konsensuso iliuzija. Darnios visuomenės idėja yra postideologinė vizija, kurią Lietuvoje politinė valia pavertė partijos ir vyriausybės programa. Ši vizija, kaip ir holizmo ar kita teorija, yra įdomi, kol nevirsta visa apimančia programa ir veikia tik savo kritinio racionalumo ribose.

Postkolonijinė mimikrija Lietuvoje

LŽVS „Darnios raidos“ ir LR Vyriausybės programa remiasi to paties pavadinimo teorija ir imituoja jos teiginius. Nenoriu įžeisti. Imitacija arba mimezė yra normalus svetimo tekso supratimo ir perkėlimo veiksmas. Imituoja visos kultūros, visi žmonės. Tų mimezės rūšių yra ne viena, o imitacijų imitacijos yra bet kokios kultūros raidos vienas iš šaltinių. Vis dėlto, postkolonializmo tyrėjas Homi Bhabha pastebėjo, kad buvusių kolonijinių šalių atveju imitacija įgauna politinio, mokslinio, kultūrinio prisitaikymo bruožus. Šį imituojantį prisitaikymą jis vadino „mimikrijos“ (angl. mimicry) vardu, kai išlikti siekianti kultūra prisitaiko prie hegemoninės, viešpataujančios kultūros ir ją simuliuoja.

Tai yra tipiškas paprastojo konformizmo ir partizaninio nonkonformizmo elgesys, padedantis priklausomai kultūrai išsaugoti savąjį unikalumą ir pagal galimybes plėtoti kritinį dialogą. Tačiau, šiandien laikyti save priklausomais nuo menamo kolonijinio spaudimo yra silpnumo požymis, juk ne Sovietų Sąjungoje gyvename. Nors ir tuomet buvo galima sukilti, būti nedarniais, alternatyviais, veržliais, spontaniškais. Prisiminkime po F. Nietzsche‘ės tradiciją, kviečiančią būti originaliais, nemasiniais lyderiais bendrojoje prisitaikėliškumo košėje.

Pagalvojau, ką meno ar kultūros srityje galėtume laikyti „Darnios raidos“ opozicija? Kadangi sustainable development galima versti „stabili“ arba „nuolatinė raida“, tai priešybė būtų sprogstantys, spontaniški proveržiai, šuoliai, netikėti krypsmai ir transformacijos. Daugelis meno stilių ar mokslo revoliucijų yra sprogstamojo pobūdžio, o kita – nukrypimai, apvertimai, būdingi postmoderno kultūrai. Pateikta lietuviška darnios visuomenės programa remiasi ekologinio suderinamumo idėja, kuri gana utopiškai neigia konfliktus ir žūtbūtinę rūšių kovą dėl išlikimo. Vietoje šios kovos suvokimo, vietoje dialogiškumo ir net konfliktiškumo vaidmens aiškinimo remiamasi „tikratikystės“ santarve, tauta, šeima nuostatomis.

Grįždamas prie pirmojo teiginio apie metodologinį nacionalizmą pastebėsiu, jog neteigiu, kad visa ši programa yra bloga, kad nereikia skatinti regionų, kaimų raidos ar palaikyti decentralizacijos idėjų. Žinoma, kad įgalinimo politika, aplinkosauginė darnioji plėtra, daugybės ekologinių nišų formavimas ir jų užtikrinimas, švari gamta ir bendruomenių balso girdimumas ir dar daugelis kitų programos elementų yra ar gali būti svarbūs. Tačiau, tai, kaip tai taikoma visoms gyvenimo sritims ir ypač kultūrai, man kelia didelių abejonių.