Anądien per mano paskaitos įkarštį Vilniaus universitete viena studentė netarusi nė žodžio atsikėlė iš vietos, susikrovė krepšį ir pasuko link durų. „Kolege“, – kreipiausi į ją sunerimęs, mat nevalingai pasijutau tarsi savo dėstymu įžeidęs jos religinius ar tautinius jausmus, – „kas atsitiko?“ „Man reikia išeiti“,– sulaukiau atsakymo. „O atsiprašyti ar leidimo išeiti paprašyti jau nebereikia?“, – nustebau. Studentė tik gūžtelėjo pečiais.
Giedrius Drukteinis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Vėliau vyresnieji kolegos man paaiškino, kad studentai šiais laikais – paslaugos pirkėjai, o aš – tik niekingas paslaugos teikėjas. Todėl, girdi, jie gali daryti ką nori, žinoma, jei tai neprieštarauja vidaus elgesio ir saugumo taisyklėms.

„Tik ne mano paskaitoj. Aš esu dėstytojas. Jie yra tik studentai“, – karščiavausi. Ir susilaukiau pašaipių šypsenų. Tai privertė mane dar kartą prisiminti Dembavos įvykius, nors, atrodytų, sąsajos tarp šių dviejų incidentų nėra ir būti negali. O man atrodo, kad ne tik gali, bet ir yra.

Kaltųjų paieškos po tragedijos dar kartą parodo, kaip yra patogiau kovoti su pasekmėmis, užuot kada nors pabandžius įvertinti ir pakovoti su priežastimis. 200 milijonų eurų, BPC, „Tele2“ ar „Omnitel“, dar daugiau lėšų, specialistų ir įrangos – įprasti diskusijos elementai, bet kur išnyko pats svarbiausias klausimas – kaip gimsta tokių įvykių kaltininkai, kas ir kaip juos augina bei auklėja?
Nes absoliučiai visos žmogiškosios tragedijos kadaise prasidėjo nekaltame kūdikėlio lopšyje. 

Nusikaltimą Dembavoje padarė, o ir iš paskaitos universitete išeina, kai „jiems to prireikia“ atstovai tos kartos, kuri turi mus netrukus pakeisti – taps ministrais, kariuomenės vadais, ambasadoriais, tiesiog tėvais, žmonomis ir vyrais. Ir nebūtina teigti, kad tų įvykių dalyviai – tik menkutė visuomenės mažuma. Ta mažuma tradiciškai geriausiai atskleidžia, kaip veikia (ar neveikia) mūsų visuomenės pedagoginė sistema, mat, kaip sakoma Izraelio armijoje, „dalinys yra greitas tiek, kiek greitas yra jo lėčiausias karys“. Nes ta mažuma nuolat primena, ką mūsų vaikai yra pajėgūs padaryti, o neišvengiamai ir padarys. Gal tai mums kainuos dar 200 milijonų eurų? O gal gali išvis nieko nekainuoti? Galbūt, kaip nuo seniausių laikų įprasta Kinijoje, tereikia tik surasti priežastį?

Nusikaltimą Dembavoje padarė, o ir iš paskaitos universitete išeina, kai „jiems to prireikia“ atstovai tos kartos, kuri turi mus netrukus pakeisti – taps ministrais, kariuomenės vadais, ambasadoriais, tiesiog tėvais, žmonomis ir vyrais.
Giedrius Drukteinis

O tokių įvykių priežastys glūdi gūdžioje senovėje, nors jų pasekmes mes jaučiame šiandien.
Pradžiai, kodėl ir kada žmonija išvis pradėjo rūpintis pedagogika? (Nemaišyti su edukologija – pedagogika, kaip ir sako pats jos pavadinimas, yra mokslo sritis, skirta vaikų ugdymui ir lavinimui, gi „kritiško mąstymo“, o su juo ir edukologijos pradininkai, Sokrato sofistai mokė „visus, kas tik to užsinorėdavo“). Seniausiais laikais vaikai buvo tėvų nuosavybė – ir tėvai turėjo tada visiškai suprantamą teisę juos tik gimusius išmesti, nužudyti, paaukoti, išvaryti ar suvalgyti (tėvo teisė nužudyti „susitepusią“ dukterį egzistuoja kai kuriose musulmoniškose valstybėse lig šiol).

Visuomeniniu požiūriu, vaikas tebuvo papildoma burna arba darbo rankos, o ir pirmosios pasaulyje mokyklos Mesopotamijoje ir Egipte buvo skirtos monarchų ar didikų palikuonims ugdyti ruošiant juos valstybinei tarnybai (būtent jose ir atsirado vyresniųjų, tegu fiziškai ir silpnesnių žmonių kultas, kai žilas mokytojo plaukas pradėtas asocijuoti su žiniomis ir išmintimi – tačiau tai, kas buvo aišku babiloniečiams, šiandien visiškai nebesvarbu mūsų vaikams). Visuotinis mokslas iki pat Naujųjų laikų nebuvo visuomenės nei siekiamybė, nei panacėja – kaip ir šiandien, taip ir tada buvo akivaizdu, kad „žinojimas gimdo baimę“, ir ilgus amžius religija sėkmingai teikė atsakymus į visus klausimus.

Tai, kad vaikai – svarbiausias mūsų turtas, kaip esame įpratę manyti šiais laikais, pirmas prabilo Aristotelis. Nors jis niekada nebuvo laikomas nei edukologijos, nei pedagogikos korifėjumi, tačiau būtent jis suformulavo tezę, nuo pat antikos laikų tapusią žmonijos požiūrio į vaikus pagrindu: „Nors viso pasaulio suaugusieji mums yra svetimi, tačiau visi pasaulio vaikai mums yra bendri“. Įvertinkite ir patys – dažnas mūsų nesulėtindamas žingsnio abejingai apeisime ant šaligatvio tysantį suaugusįjį girtuoklį, tačiau bene kiekvienas iš mūsų (o ypač moterys) atkreips dėmesį į verkiantį, elgetaujantį ar kokios nelaimės ištiktą vaiką. Tai genetika.

Tačiau kodėl vaikai atsidėkoja mums už šį „tėvišką“ požiūrį tokiomis baisybėmis? Kodėl jie šaudo į mus kinoteatruose, spardo į tarpkojus amerikietiškose komedijose ir degina mergaites bagažinėse? „Kodėl jūs taip elgiatės?“ – kadaise maištaujančių Paryžiaus studentų klausė Prancūzijos prezidentas Ch.de Gaulle, – „mes jums iškovojome laisvę, suteikėme galimybę mokytis, dirbti ir gyventi. O jūs mums atsakote terorizmu, barikadomis ir svetimos nuosavybės naikinimu?“ Ir tuometinių studentų akyse atrodė su tokiu virkavimu tik senas, nupezęs seniokas...

„Agresijos geno“ atsiradimo, o ir išnykimo priežasčių vėl reikia ieškoti žmonijos evoliucijoje. Kurią įtakojo daug socialinių ir ekonominių veiksnių, tačiau bene svarbiausias jų buvo demografinis.
Mat žmonija sensta, o tai, kaip bebūtų keista, sąlygoja ir pedagogikos metodikas. Vidutinis šiandienos europiečio amžius – 40 metų. O štai Romos imperijos laikais vidutinis jos gyventojų amžius siekė vos 12 metų (tokia statistika šiandien gali pasididžiuoti tik Somalis). Jauna visuomenė elgiasi atitinkamai, nes joje „agresijos genas“ tokioje turi geriausias galimybes suvešėti. Žinoma, buvo knyga „Penkiolikos metų kapitonas“, buvo Rusijos pilietinis karas, per kurį šešiolikamečiai vadovavo divizijoms, buvo Vaikų kryžiaus žygis į Palestiną, buvo mažamečiai karaliai, tokie kaip televizijos seriale „Sostų karai“. Žinoma, visa tai buvo, tačiau ir tuometiniai įvykiai klostėsi atitinkamai. Paaugliui lengva būti minioje ir žiauriai kankinti senukus ar bendraamžius (buvo ir knyga „Musių valdovas“), tačiau sukurti efektyvią ekonominę sistemą ar užmegzti draugiškus santykius su kaimynais – tai jau reikalauja šiokių tokių žinių ir atitinkamos gyvenimiškos patirties.

Paaugliui lengva būti minioje ir žiauriai kankinti senukus ar bendraamžius (buvo ir knyga „Musių valdovas“), tačiau sukurti efektyvią ekonominę sistemą ar užmegzti draugiškus santykius su kaimynais – tai jau reikalauja šiokių tokių žinių ir atitinkamos gyvenimiškos patirties.
Giedrius Drukteinis

Mat suaugęs žmogus biologiškai yra kitoks nei vaikas. Suaugusiajam atsakomybė ir rūpestis aplinka yra svarbesnės nei šlovė, kova ar adrenalinas – ir tik dėl to, kad hormonų būklė tų, kuriems virš 30, yra visai kitokia nei paauglystėje. Kuo vyresni mes tampame, tuo daromės lėtesni, apdairesni ir geresni. Su amžiumi agresiją keičia empatija – ir tai normalus biocheminis procesas. Tai jaunimui dar reikia išsikovoti vietą po saule, kovoti dėl patelių ir plėsti savo veiklos erdves, o mums, patriarchams belieka tik rūpintis visuomenės kaip grupės gerbūviu bei saugumu.

Kol žmonija buvo jauna, jai rūpėjo karai, tolimos kelionės, griauti Kartaginą ir Romą. Net kai tarybinė visuomenė, kurią dar daugelis mūsų atsimena, dar buvo jauna, „agresijos genas“ buvo vienas svarbiausių visuomenės variklių – „pasaulį seną išardysim...“. Sovietinę pedagogiką, bent jau man ją geriausiai iliustruoja Nadieždos Krupskajos tezė „tarybinė lopšinė – ne buržuazinė daina, ji turi žadinti vaiką“ – tai ir paaiškina, kodėl ta sistema pagimdė Pavliką Morozovą ir enkavedistus, kodėl ta sistema privertė lietuvius šaudyti kaimynus žydus, o kai tų nebeliko – šaudyti vienas į kitą.
Tačiau kadaise, kai žmonijos vidutinis amžius perkopė 30 metų, pasirodė, kad gyvenime egzistuoja ir kiti prioritetai – sulig kiekvienu nauju amžiumi mes tapdavome vis nepakantesni agresijai ir prievartai, vis labiau reikalavome komforto, vis labiau rūpinomės aplinka. Taip atsirado Ženevos konvencija, Žmogaus teisių deklaracija, gausybė organizacijų, besirūpinančių vaikų, gyvūnų, augalų, kalinių, rasių, mažumų teisių apsauga. Galų gale, ir Dievas norėjo, kad mes visi gyventumėme gerai, net ir paskutiniai idiotai. Su amžiumi suvokėme, kad svarbiausia šiame gyvenime – jog visiems būtų gerai.

Ir, žinoma, su kiekviena epocha keitėsi ir mūsų požiūris į vaikus – jis pagerėjo jau ankstyvaisiais viduramžiais. Vaikus imta lavinti ir mokyti, jais po truputį imta rūpintis, nors iki V. Lenino nurodymo „Vaikams. Viskas – vaikams“ dar buvo toli. Žinoma, nebuvo lengva tai padaryti, nes vaikų išvis buvo daug, o tuometinės visuomenės neturėjo jokių efektyvių institucijų ar sistemų tą vaikų masę suvaldyti. Buvo tik viena efektyvi priemonė, išrasta dar senovės Egipte. Ir ta priemone rėmėsi visa viduramžių pedagogika – tai, žinoma, buvo rykštė.

Ir, beje, fizines kūno bausmes mokykloje ar šeimoje sugalvojo ne sadistai ar gyvulių kaimenių kerdžiai. Botagas buvo vienintelis būdas padėti vaikui suvokti tokią paprastą gyvenimišką paradigmą – atpildą už savo elgesį.

Nes „kaip gali žmogus pademonstruoti savo valdžią kitam? – klausė George Orwello knygos „1984” herojus, – „tik priversdamas jį kentėti“. Liepsna kiekvienam kūdikiui greitai parodo savo galią – kartą įkišęs į ją savo pirštus, vaikas to jau nebekartoja. Kirčiai už neišmoktas pamokas, pavėlavimą, grubią kalbą, sudegintą automobilį, nuo stogo nustumtą bendraaamžę – vis tai tik atpildas. O suvokiant, kad „kiekvieno vaiko protas – kaip tuščias popierius“, kaip XIX amžiuje sakė anglų poetas ir pedagogas Johnas Locke, buvo akivaizdu, kad vienintelis būdas priversti tą lapą užpildyti gyvenimiškomis tiesomis – tai priverčiant jį kentėti už savo elgesį ir požiūrį, nes faktiškai nenuslopinamas „agresijos genas“ vis tiek šauks vaiką žygiui į Palestiną, vis tiek vers nulaužti šaką, ant kurios jis sėdi, vis tiek gundys mesti šovinius į laužą. Baimė – tokiu jausmu rėmėsi viduramžių pedagogai. Tokiu pat jausmu, beje, rėmėsi ir organizuotų religijų kūrėjai. Tokiu pat jausmu rėmėsi netgi etiketo kūrėjai. Tik baimė būti nubaustam, atstumtam, nepripažintam vertė žmones elgtis padoriai. Ir Renesanso laikais antikinė tezė „žinojimas gimdo baimę“ pasipildė antra dalimi „baimė gimdo atsakomybę“.

Mat kiekvieną mūsų vaikystėje kamavo esminis klausimas – kam išvis reikia mokytis, ypač tokių nekenčiamų arba nesuprantamų dalykų, tokių kaip chemija, biologija ar trigonometrija? Vardan ko mes kiekvieną rytą kėlėmės iš šiltų guolių ir užputusiomis akimis bridome per pusnynus į tą prakeiktą „šūlę“, kur mūsų laukė sužvėrėję „mokytojai-debilai“? Liaudiškas priežodis „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, miglotai žadėjo kažkokią tolimą perspektyvą, dėl kurios nelabai norėjosi atsisakyti dar vienos valandos miego žiemos rytą.

Sovietinę pedagogiką, bent jau man ją geriausiai iliustruoja Nadieždos Krupskajos tezė „tarybinė lopšinė – ne buržuazinė daina, ji turi žadinti vaiką“ – tai ir paaiškina, kodėl ta sistema pagimdė Pavliką Morozovą ir enkavedistus, kodėl ta sistema privertė lietuvius šaudyti kaimynus žydus, o kai tų nebeliko – šaudyti vienas į kitą.
Giedrius Drukteinis

O atsakymą į šį klausimą jau kažin kada, beje, pateikė taip pat Aristotelis, kuris neveltui buvo laikomas „išmintingiausiu pasaulio žmogumi“. Būtent jis savo mokiniui Aleksandrui Makedoniečiui tai išaiškino labai paprastai – visas mokslas reikalingas tik vienam tikslui – nuspėti ateitį. Suvokti pasekmes to, kas bus, jei atitinkamai elgsies – ką rūkysi, valgysi, kalbėsi, darysi, švirkštu susileisi į savo veną, šiukšlinsi, griausi ir padegsi bagažinėje. Žinai, kaip tai veikia ir kas bus rytoj – atitinkamai ir elgsies. Tačiau jei to nesuvokei, neišmokai pamokų, parodei nepagarbą, elgeisi ne taip, kaip dera džentelmenui – štai tau atpildas – dešimt kirčių. Kalėjimas. Savižudybė. Pasmerkimas.

Taip rykštė ir buvo efektyviausia pedagogikos priemonė iki pat XIX amžiaus pradžios, ypač Anglijoje (ir neužmirškime, kad tai buvo epochos, per kurias žmonija sukūrė tai, ką mes vadiname „klasika“). Juoba, kad turint vidutiniškai dešimt vaikų šeimoje, nebuvo ir įmanoma su kiekvienu dirbti individualiai. Tačiau Naujaisiais laikais, kai vidutinis vaikų skaičius šeimoje sumažėjo iki dviejų, fizinės bausmės valstybinėse mokyklose prarado savo prasmę, tačiau išliko pačiose šeimose – tik visuomenė tada didžiausią vaikų auklėjimo atsakomybę perkėlė ant tėvų pečių.

Šiandieniniai pedagogai uoliai įrodinėja, kad jų darbo nesėkmės priežastis – dabartiniai santykiai šeimose. „Tokie jie ateina iš šeimų“,– įprastas ir jau tarsi savaime pasiteisinimas. Užbėgant už akių, būtina paminėti, kad šiais laikais auklėjimas šeimoje – tai jau nebe pedagogų, o socialinių institucijų prerogatyva. Iš esmės taip, bet ne visai taip. Šveicarų pedagogas Johannas Pestalozzi, „šiuolaikinės pedagogikos tėvas“, dėl kurio sukurtos sistemos Šveicarija tapo visuotinai raštinga valstybe dar XIX amžiaus pradžioje, tvirtino, kad ir koks neturtingas ar asocialus būtų vaikas, jis vis tiek viduje yra „geresnis nei blogesnis“, ir jam užtenka turėti bent vieną gerą pavyzdį gyvenime, pavyzdžiui, mokytoją (ir J.Pestalozzi, beje, net nekvestionavo fizinių bausmių, dar kartą – botagas vis tebebuvo bausmė, o ne sadistinio požiūrio išraiška). Apie „mokytojo kaip tėvų pakaitalą“ rašė ir N. Krupskaja, ir kiti sovietiniai pedagogai. Nes pasiteisinimas „tokie jie ateina iš šeimų“ kelia ir klausimą „o tada kur, pas ką ir ko jie ateina?“ 

Iš to išvedamas ir paprastas silogizmas – jie ateina pas mokytoją, nes neturi kur daugiau eiti. Ir jei jie mato demotyvuotą, nuskurusį, abejingą, užguitą mokytoją, vaiko sąmonėje nebelieka nei žinojimo, nei baimės, nei atsakomybės, tik biologinis „agresijos genas“. Tai pagimdo ir užburtą spiralę – šeima nesuteikia vaikui galimybių tobulėti, nes patys tėvai yra blogai išauklėti, to reikia ieškoti pas mokytojus, kurie savo ruožtu nemato vaikui galimybių tobulėti, nes vaikas kilęs iš blogos šeimos, o šis užaugęs vėl nesuteikia savo palikuonims pagrindo tobulėti... Tokiais atvejais visuomeniniu požiūriu, išeitis viena – vaiko mirtis, tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. 

Būtent mūsų vaikų mirtys ir atvedė mus iki tos situacijos, kokią turime šiandien. Po Antrojo pasaulinio karo, kai tie patys vaikai masiškai padėjo galvas dėl mūsų jiems primestos beprasmės ideologijos, vidutinis žmonijos amžius staigiai išaugo. O kartu su juo išaugo ir mūsų neapykanta prievartai, ir būtent tada pradėta kalbėti apie fizinių bausmių draudimą ne tik mokyklose, bet ir šeimose. 1959 metais Jungtinės Tautos paskelbė Vaiko teisių deklaraciją, kurioje buvo teigiama, kad „žmonija savo vaikams turi duoti visa, ką turime geriausio“, o 1990 metais Vaiko teisių konvencija išvis uždraudė fizines bausmes ir pradėjo riboti suaugusiųjų bei globėjų teises į vaikų auklėjimą.

Nuo 1990 metų pradėjo gimti vaikai, kurių jau nebemušdavo, nebestatydavo į kampą ir iš jų nebeatimdavo pietų. Tų vaikų jau net nebebardavo, vietoje to, juos įkalbinėdavo, jiems aiškindavo. Rūkantiems vaikams mokykloje atsirado vieta rūkyti.
Giedrius Drukteinis

Taigi, botagas ir diržas išnyko, bet kas liko atpildo priemone? Ir ar išvis ji bebuvo reikalinga? Kaip polemikoje apie mirties bausmę, taip ir pedagogikoje prasidėjo kova tarp esminių konceptualių požiūrių – retaliacija (atpildas/kerštas) ar reabilitacija (gailestis/galimybė)? Senojo Testamento požiūriu, tarsi „akis už akį“, dėl to tas žydiškas Dievas ir buvo toks rūstus, naikindamas miestus ir žmoniją už nuodėmes. Kitoks Naujojo Testamento požiūris – „atkišk kitą skruostą“. Dėl to krikščionių Dievas ir buvo toks mielas, jog išmokė juos mylėti visus savo priešus.
Abejais atvejais laimėjo reabilitacija. 

Ką tai reiškia? 

Nuo 1990 metų pradėjo gimti vaikai, kurių jau nebemušdavo, nebestatydavo į kampą ir iš jų nebeatimdavo pietų. Tų vaikų jau net nebebardavo, vietoje to, juos įkalbinėdavo, jiems aiškindavo. Rūkantiems vaikams mokykloje atsirado vieta rūkyti. 

Tiems vaikams tėvai kasdien pabrėždavo, kad jie yra patys geriausi ir mylimi, kad ir ką būtų bepadarę. Pralaimėjus kvadrato aikštelėje, nepadarius nė vieno prisitraukimo, neperšokus per ožį tėvai paskubėdavo pasakyti, kad myli juos dar labiau ir jais beprotiškai didžiuojasi. Žinoma, tai taip didvyriška ir sunku – išsilaikyti, nepravirkti, neapsišlapinti užėmus paskutinę vietą varžybose. Tie vaikai už gerai atliktą užduotį gaudavo aukso medalį (kaip dabartinės Graikijos valdininkai gauna premijas už tai, kad laiku ateina į darbą ir sugeba išsėdėti iki darbo dienos pabaigos – argi ne didvyriškumas?). Nes pasenusios žmonijos požiūriu, nebuvo galima iš vaiko atimti pasitikėjimo savimi, kad ir koks jis bebūtų kvailas, tingus ir netalentingas. Kiekvienas vaikas turėjo žinoti, kad jį visi myli ir juo didžiuojasi.

Beje, tai nebuvo naujas požiūris – hebrajiška pedagogika (šiuolaikinės Montessori pedagoginės metodikos pirmtakė) tokią nuostatą – girti ir skatinti vaiką puoselėjo jau nuo seniausių laikų (žydai, beje, padovanojo mums tokią sąvoka, kaip mokslo baigimo diplomas, o ir išvis buvo pirmieji, savo bendruomenėse įvedę visuotinį mokslą visiems vaikams, net ir mergaitėms). Tiesa, dabartiniame Izraelyje žydai turi dar ir neįtikėtinos vertės socialinę instituciją – armiją, kuri kiekvienam arogantiškam lepūnėliui dar sugeba įkalti ir disciplinos bei solidarumo jausmą. 

Bet kalbant apie senuosius laikus, egzistavo nedidelis, vis dėlto esminis skirtumas tarp senųjų žydų ir ponios Montessori požiūrio – hebrajiška pedagogika rėmėsi aiškia takoskyra tarp „savų“, t.y., žydų, ir „gojų“, t.y. kitų tautų, kurių nedraugiškumui pasiruošk nuo mažens, bet kurių akivaizdoje privalai elgtis atitinkamai – oriai, išdidžiai ir garbingai (taigi, ar daug sutinkate žydų benamių prie šiukšlių konteinerių, ar daug jų pažįstate alkoholikų? O prasiskolinusių?).
Dabartinė pedagogika tokią hebrajų sugalvotą takoskyrą trina kaip beįmanydama, naikindama paternalistinį požiūrį į kitas rases, religijas, invalidus arba išvis kitokius vaikus. Ankstyvoje jaunystėje jaunuolį pasitinka ir politinis korektiškumas, naikinantis Kalėdines eglutes ir pasaką apie tris paršiukus. Anglijoje kiekvienas žaliūkas iš Panevėžio rajono suvokia, kad tenykštės visuomenės požiūriu, imigrantė našlaitė iš Nigerijos turi tas pačias teises kaip ir jis pats... Tai galbūt yra teisinga, tačiau tuo pačiu atima ir mūsų mokykloms galimybę ugdyti patriotus ar nacionalistus gerąja prasme. 

O gal net ir atsakomybės jausmą turinčius asmenis?

Gera tradicinė šeima taip pat tampa minkšta, juoba kad, kaip minėta, auklėjimas šeimoje – jau ir socialinės apsaugos institucijų reikalas. Pradedant žaislais, kurių neįmanoma nuryti, specialiais kištukais rozetėms, baigiant minkšta medžiaga aplipintais baldų kampais, į kuriuos vaikas galėtų susižeisti.
Giedrius Drukteinis

Gera tradicinė šeima taip pat tampa minkšta, juoba kad, kaip minėta, auklėjimas šeimoje – jau ir socialinės apsaugos institucijų reikalas. Pradedant žaislais, kurių neįmanoma nuryti, specialiais kištukais rozetėms, baigiant minkšta medžiaga aplipintais baldų kampais, į kuriuos vaikas galėtų susižeisti. Vakarų visuomenėse vis ilgesnis darosi įstatymo ribojamas amžiaus cenzas, iki kurio amžiaus vaikų negalima palikti vienų (JAV jis jau siekia 14 metų) – tai geriausiai ir paaiškina, kas čia per „babysitterės“ (auklės) tuose amerikietiškuose filmuose mirguliuoja.

Įstatymai draudžia nepilnamečių vaikų darbą. Įstatymai riboja vaiko kontaktai su viskuo, kas tik gali sukelti pavojų jo fizinei ir emocinei būklei – alkoholiu, tabaku, erotika, netinkama informacija (pats, matyt, irgi ne kartą DELFI esate spaudęs žymeklį, patvirtinantį, kad esate vyresnis nei 18 metų, it tai kada nors sulaikė vaikus nuo to paties žymeklio paspaudimo!). Laimi teismus tėvai, kurių vaikas Disneilende pamato Peliuką Mikį, užkulisiuose nusiimantį kaukę ir taip suvokia, kad jo mylimas herojus – tai tik fikcija – o tai sukelia traumą visam likusiam gyvenimui. Iš darbo atleidžiama mokytoja, įrodžiusi vaikui, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. Ir, kas svarbiausia, įstatymai pradeda riboti vaiko kontaktą su suaugusiaisiais, kurie nėra jo tėvai ar mokytojai. Suaugęs turi vis mažiau galimybių vaikui duoti saldainį, nusišypsoti, sudrausti rūkantį – nes jis visais atvejais yra iškrypėlis, pagrobėjas arba tiesiog „kišasi ne į savo reikalus“. 

Taip ir atsiranda tokie mūsų vaikai. Jaunasis Dembavos tragedijos kaltinamasis – visiškas „tautinės pedagogikos“ produktas, vyresnysis – tos pačios sistemos „subproduktas“, mat, porą klasių baigė dar sovietinėje sistemoje. Jie jau nebekalti, nes per visą savo trumpą gyvenimą žinojo, kad pasaulis jiems turi būti dėkingas už tai, kad jie į jį atėjo. Jie nebekalti, nes visada žinojo, kad dėl visų bėdų yra kalta visuomenė, tragiška Lietuvos istorija, asociali šeima, kvaili pedagogai ir korumpuoti valdininkai. Jie neintelektualūs, nes jų bendravimo ratas buvo apribotas iki bendraamžių (žinia, geras šachmatininkas tobulėja tik žaisdamas su stipresniu priešininku, o vaikas tobulėja tik aplinkoje, kuri jį lenkia intelektu). 

Jis nesiekė sėkmės, nes jau nuo vaikystės žino, kad yra patys geriausi ir neturi nieko niekam įrodinėti. Jis išeidavo iš paskaitos vidurio, nes paskaita buvo nupirkta, o dėstytojas yra tik „paslaugos teikėjas“. Jie rūkė narkotikus, nes ir rūkančius paprastas cigaretes jų niekas nesudraudė. Jiems norėjosi pasirodyti šauniais, nes žiaurumas, beje, visada nori būti įvertintas. Jie pagrobė mergaitę, nes niekada nesimokė chemijos ir negalėjo suvokti, kas jų laukia ateityje. Jie padegė bagažinę, nes nesuvokė, kas jiems už tai bus. Na, gal teks kiek pabūti sanatorijoje, kurią filmuose vadina kalėjimu. Ir pagyventi gal net geresnėse nei namuose sąlygomis – kaip kokiam Breivikui. 

Galų gale, jie juk irgi žmonės, jie irgi turi teises.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (23)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (15)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (153)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Greitai uždirbti iš savo buto gali ne visi: ko labiausiai reikia?

Lietuvoje, ypatingai didmiesčiuose ir kurortuose, populiarėja trumpalaikės nuomos verslas. Jį...

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (351)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Skaitmeninės legendos: A. Sabonis ir Š. Marčiulionis žais tarp visų laikų NBA geriausiųjų?

Vasarai artėjant prie pabaigos NBA vaizdo žaidimų kūrėjai atskleidžia vis daugiau paslapčių...

„Velomaratono“ dalyviai slysčiojo lietaus išpraustame Vilniuje, bet gerino pernykščius rezultatus (9)

Sekmadienį aštuntą kartą startavo masiškiausias šalyje dviračių sporto renginys...

Sugriuvus automobilių stovėjimo aikštelei, mašinos pakibo ore (14)

Nottinghamo centre, įgriuvus daugiaaukštei automobilių aikštelei, dalis joje stovėjusių mašinų...

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (145)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (41)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...