Konservatorių išpūstas, bet Lietuvai vargu ar svarbus reikalavimas, kad atsistatydintų vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, buvo įvykdytas. Praradę teisę dirbti su slapta informacija buvę FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas tapo politinių žaidimų ir informacinio karo dalyviais. O atsakymo į esminį klausimą – kas nutekino informaciją apie banko „Snoras“ nacionalizavimą - kaip neturėjome, taip neturime.
Apčiuopiami rezultatai: vadinamųjų pilietininkų-visuomenininkų politinis suaktyvėjimas, rengiant mitingus prieš valstybės institucijas; juos palaikančios žiniasklaidos politikavimas, skleidžiant sąmokslo teorijas bei drabstant oponentus purvais; dviejų valdžios partijų – Tėvynės sąjungos ir Liberalų ir centro sąjungos – apsikeitimas šūviais prieš Seimo rinkimus. Išlieta daug tulžies, pasakyta ir parašyta daug šlamšto ir melo. Istorija praturtėjo Ligito Kernagio palyginimu su Vytautu Landsbergiu. Daugiau rezultatų nematyti.
Raganų medžioklė ir kitaminčių dergimas
Du FNTT skandalo ypatumai ypač bado akis savo absurdiškumu ir „geltonumu“. Pirmasis – tai sąmokslo teorijų protrūkis V. Gailių ir V. Giržadą liaupsinusioje ir kvietimus mitinguoti raiškiai skelbusioje žiniasklaidoje. Iš kur toks polinkis braižyti „schemas“ su į jas įtrauktais tariamais sąmokslininkais, rezgančiais niekam, išskyrus vadinamuosius pilietininkus, nežinomus grandiozinius planus slapta užvaldyti valstybę? Ar ne tie patys prietarai prieš kelis šimtus metų skatino raganų medžioklę, o šiandien – odiozinius straipsnius apie „valstybininkų klaną“ ir jo menamų narių politinį raganavimą?
Kita FNTT skandalo savybė – tulžies ir melo srautai, nukreipti net ne į politikus, kovojančius „už“ ir „prieš“ tam tikrus sprendimus, bet į žurnalistus, pateikiančius galios žaidimų dalyviams užkliūvančią informaciją ir analizę. Pirmus 15–16 nepriklausomybės metų galiojo nerašytas mandagumo susitarimas – žurnalistams vieniems kitų nedergti, kad ir kokie vyktų informaciniai karai tarp galios žaidėjų. Net leidėjų Gedvydo Vainausko ir Vito Tomkaus valdomų žiniasklaidos priemonių tarpusavio kova vyko padorumo ribų paisiusios konkurencijos sąlygomis.
Šiandien su nerašytomis padorumo taisyklėmis jau nebesiskaitoma: sąmokslo teorijų autoriai – ir visuomenininkai, ir žurnalistai – lengva ranka dergia kitaip nei jie politinį gyvenimą matančius žurnalistus. Antai buvusio Lietuvos radijo ir Baltijos televizijos laidų vedėjo Dariaus Kuolio straipsnyje „Gyvuok, Tarybų Lietuva“, sulaukusiame net trijų paneigimų dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, piktai užsipuolami iškart keli žurnalistai. Šio „Lietuvos žiniose“ skelbto opuso įžangoje apie žurnalistę Liną Pečeliūnienę rašoma taip: „Pečeliūnienės ir kitos liguistai blizgančiomis akimis moteriškės ėmė kliedėti...“
Ką liudija ir kokias įžvalgas skatina du minėti reiškiniai? Kokios yra jų priežastys? Ką apie tai mano į informacinių karų sūkurį įtrauktų sričių žinovai – politologai, politinės komunikacijos teoretikai, bulvariniu stiliumi koneveikiami žurnalistai?
Sąmokslo teorijos vakar ir šiandien
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis primena, kad XIX a. pabaiga ir XX a. yra sąmokslo teorijų klestėjimo metas. Tai susiję su religijos kaip ideologijos nuosmukiu. Religijai būdinga kovos su blogiu idėja ir iš jos plaukianti demonologija. XX a. sąmokslo teorijos perkelia demonologiją į kitus – nereliginius kontekstus. Pasak Š. Liekio, pasaulietinės – politinės sąmokslo teorijos, kaip ir jų religinės pirmtakės, perša mintį, kad viskas yra „sukama“ ir valdoma tamsos jėgų.
Sąmokslo teorijos tapo savita Vakarų kultūros tendencija. Tačiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse šios teorijos skleidžiamos viešosios erdvės paribiuose ir prietarų persunktos mąstysenos užkaboriuose. Jos neįgyja politinio judėjimo pavidalų ir paprastai nėra sureikšminamos save gerbiančių politikų ar žurnalistų. Tuo metu Lietuvoje sąmokslo teorijos tampa viešosios erdvės „vinimi“.
Jo žodžiais, JAV dalis išprusimu pasigirti negalinčiu žmonių tiki, kad Ameriką valdo marsiečiai, o Lietuvoje apie marsiečių sąmokslą kalba garbus politikas Vytautas Landsbergis. „Sąmokslo teorijomis galima demonizuoti bet ką. Jei nėra akivaizdaus ryšio tarp tariamų „sąmokslininkų“, tai tie ryšiai tampa „slapti“. Tai, kad nėra įrodymų, tampa geriausiu „įrodymu“, kad tie menami ryšiai egzistuoja. Įrodymų stoka yra geriausias „įrodymas“, neva liudijantis slaptą aprašomų ryšių pobūdį“, - pažymi mokslininkas.
Š. Liekis primena, kad Lietuvoje visa ši „sąmokslininkų“ demonologija įsisiūbavo sulig prezidento Rolando Pakso apkalta. Tada buvo aiškinama apie tariamą elito suokalbį. „Sąmokslo teorijų kontekste „elitas“ paprastai yra „sąmokslininkų“ atitikmuo, - sako Š. Liekis. – Lietuviškos „schemos“ šiuo požiūriu niekuo neišsiskiria: ir valstybininkų sąmokslo mitas, ir pedofilų sąmokslo teorija yra to paties reiškinio pavyzdžiai. Įtikėjusieji tomis teorijomis racionalių argumentų ir tikrų įrodymų girdėti nenori – jiems jų nereikia. Prasminga būtų klausti – kieno interesų siekiama, skleidžiant sąmokslo teorijas? Kam jos yra naudingos?“
Pasak politologo, sąmokslo teorijas galima rutulioti iki kraštutinumų – pavyzdžiui, pradėti įrodinėti, kad jų kūrėjai patys yra sąmokslo dalis ir kad kurdami sąmokslo teorijas jie stengiasi paslėpti tikrąjį sąmokslą. Tai gali būti pasaka be galo.
Purvo ir „sąmokslo“ narkomanai
Kaip sako LTV žurnalistas Virginijus Savukynas, drabstymosi purvais viešoje erdvėje daugėja, nes tai veikia kaip narkotikai: reikia vis stipresnių ir stipresnių žodžių, įvardijimų. Šitoks svaidymasis užgauliais epitetais, kaip ir sąmokslo teorijų protrūkis, liudija bendrą viešosios erdvės nuosmukį. Pastarąjį dešimtmetį, jo nuomone, suprastėjo ir žurnalistika, ir politika, ir visa viešoji erdvė.
„FNTT skandalo atveju buvo vengiama dalykiškai, konstruktyviai spręsti problemas teisiniu keliu, nes taip nepaliekama vietos fantazijai ir mitui, kuris gali būti panaudojamas siekiant savų interesų. Teisinė logika lemia nepriklausomą rezultatą, kuris netenkina politinių mitų ir sąmokslo teorijų autorių. Jie nori kaip nors paryškinti savo politinį vaidmenį, todėl mėgina apsigaubti didvyrių, kovotojų už gėrį kare tarp šviesos ir tamsos aureole“, - tvirtina L. Bielinis.
Patvorių žurnalistika ir FNTT skandalo herojai
Vieno leidinio vyriausiasis redaktorius, įpratęs savo komentaruose tyčiotis iš neįtikusių asmenų, per FNTT skandalą grubiai užsipuolė žurnalistę Liną Pečeliūnienę. „Tai tikrai jokia žurnalistika, o piktdžiugiškas noras kitaip galvojančius paniekinti, tikintis, kad toks niekinimas juos ir aplinkinius išgąsdins, - apie šį ir kitus panašaus pobūdžio straipsnius sako V. Savukynas. – Tokio susipriešinimo ir dergimosi, kaip šiandien, ko gera, nebuvo net vadinamojo „paksogeito“ metu.“
„Jei žmogus šitaip rašinėja, vadinasi, jam vidujai negera ir jis pats nėra tikras, kad siekia teisingumo. Nes spjaudymusi, šmeižtu ir melu jokio teisingumo nepasieksi. Aš jam tuo pačių tikrai neatsakysiu. Parašiau jam sveikinimą Kovo 11-osios proga“, - apie savo reakciją į minėtą straipsnį sakė DELFI kalbinta L. Pečeliūnienė.
Kalbėdama apie atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, L. Pečeliūnienė pripažino iš pradžių galvojusi apie juos kaip gerus pareigūnus, pradėjusius reikšmingus tyrimus, bet paskui pamačiusi, kad jie tiesiog žaidžia galios žaidimus.
„Kai jiems iškilo grėsmė netekti kėdžių, jie ėmė grasinti politikams, pasipylė nutekinta informacija. Jei V. Gailius su V. Giržadu gali nutekinti operatyvinę informaciją žiniasklaidai, kuri ima rašyti apie jų tirtas bylas, tai kodėl turėčiau manyti, kad jie negali išduoti valstybės paslapties ir kad V. Giržadas negali papasakoti laikraščio žurnalistui apie „Snoro“ atžvilgiu planuotus veiksmus? Iš kur laikraštis gali sužinoti, pavyzdžiu, apie tai, kad V. Giržadas su V. Gailiumi sekė valstybininkus, jei operatyvinė informacija nebuvo nutekinama?“ – svarstė L. Pečeliūnienė.
Išvados
Visada atsiranda prietaringų, medžioti raganas linkusių, į mitingus su transparantais „VSD = KGB“ drausmingai ateinančių žmonių. Jie tiki sąmokslo teorijomis ir mėgsta skaityti straipsnius, kuriuose pilamos pamazgos ant valstybės institucijų ir dergiami kitaminčiai. Turbūt ši negausi ir ilgainiui mažėjanti auditorija ir toliau tikės neetiškais, purvus drabstančiais ir politine demonologija užsiimančiais leidiniais bei mitinguose aistringai kalbančiais ir aistringai fantazuojančiais demagogais.
Gaila žmonių, kuriais manipuliuojama. Tačiau dar didesnio gailesčio nusipelno manipuliatoriai: jie blaškosi, neranda savęs laisvoje demokratinėje Lietuvoje. Jie pyksta, kariauja, kuria sąmokslo teorijas – ir tai pirmiausia liudija jų vidinę būseną. Jų atžvilgiu turbūt geriausia elgtis taip, kaip pasielgė žurnalistė L. Pečeliūnienė ją užsipuolusio leidinio redaktoriaus atžvilgiu: esant progai pasveikinti ir būti aukščiau jų lygio.
