Mūsų redakcija įsitikinusi, kad jei su Kremliumi ir stambiuoju kapitalu siejami politikai netrukdytų Lietuvai naudinga linkme transformuoti energetikos, skirstyti Europos Sąjungos (ES) milijardų, reformuoti mokesčių sistemos ir depolitizuoti valstybės įmonių valdymo, visą artimiausią dešimtmetį Lietuvą ES pirmautų pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) ir vidutinio darbo užmokesčio augimą.
2011 m. už importuotą elektrą – 2 mlrd. litų
Jei norėtume pamoralizuoti politikus, kurie, priklausydami skirtingoms partijoms, atstovauja tiems patiems Kremliaus interesams ir priešinasi Lietuvos energetiniam nepriklausomumui, galėtume pasakyti porą skaičių. Pirmas – jei neturėsime naujos atominės elektrinės (AE) ir neplėtosime atsinaujinančių išteklių energetikos, per 60 metų (planuojama, kad tiek veiks naujas atominis reaktorius) už importuojamas dujas elektrai gaminti ir importuojamą elektrą į užsienį pervesime 120 mlrd. litų. Kadangi didelė šios sumos dalis atiteks Rusijos bendrovėms, vertėtų atsižvelgti į faktą, kad tiek pervesime tuo atveju, jei Kremlius nesugalvos pabranginti energijos išteklių. Vis dėlto tikėtina, kad jei Lietuva nepasistatys savo reaktoriaus, Kremlius kainą padidins, todėl šį skaičių galime padidinti trečdaliu. Antras – 2011 m. Lietuva už dujas, skirtas centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti, Rusijos energetikams ir jų tarpininkams sumokėjo 1,1 mlrd. litų.
Jei nepasistatysime suskystintųjų dujų terminalo ir dujų nepakeisime biokuru ar kitais atsinaujinančiais ištekliais, per 60 metų centralizuotai tiekiamos šilumos gamintojai Kremliaus bendrovėms sumokės 66 mlrd. litų. Ir vėl – jei dujos nebrangs, tačiau tikėtina, kad taip nebus. Juk net patiems artimiausiems draugams – Aleksandrui Lukašenkai ir Viktorui Janukovyčiui – Vladimiras Putinas dujų kainą kelia, todėl tikėtis, kad, atėjus į valdžią V. Putinui priimtiniems Lietuvos politikams, ilgainiui kaina sumažės, būtų labai naivu. Žinoma, galbūt simboliškai porai metų V. Putinas dujų kainą gali sumažinti, kol bus paaukoti visi Lietuvos energetinį nepriklausomumą turintys užtikrinti objektai. Tačiau vėliau, norint gauti pigesnių dujų, gali tekti aukoti dar ką nors. Kad aukos gali būti įvairios, rodo Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus atvejis – kariniam Rusijos laivynui jis suteikė teisę dar kelis dešimtmečius šeimininkauti Sevastopolio uoste.
O kaip būtų, jei didžioji dalis šių pinigų liktų Lietuvoje? Mūsų redakcijos įsitikinimu, tai turėtų milžiniškos teigiamos įtakos BVP augimui, šilumos bei elektros kainoms ir į biudžetą sumokamiems mokesčiams.
„Valstybė“spausdinamame straipsnyje „Šilumos ūkio voratinklis“. Jame pasistengėme paaiškinti, kas stabdo Lietuvos miestų išsivadavimą iš milžiniškų dujų kainų. Apibendrinant galima teigti, kad kai centriniam šildymui vietoj dujų bus naudojamas biokuras, galima tikėtis, kad ilguoju laikotarpiu vidutinė šilumos kaina sumažėtų 20–35 procentais. Toks kainų mažėjimas susijęs su faktu, kad šiuo metu atsinaujinantys ištekliai, tokie kaip biokuras, kainuoja beveik tris kartus pigiau nei dujos. Kadangi šiuo metu už centrinį šildymą, kuriam naudojamos dujos, gyventojai per metus sumoka per 1,2 mlrd. litų, perėjus prie biokuro, kiekvienais metais būtų galima sutaupyti apie 300 mln. litų.
Šiuos pinigus gyventojai galėtų skirti vartojimui, o tai teigiamai veiktų ne tik jų asmeninį gyvenimą, bet ir verslo aplinką, nes auganti vartotojų perkamoji galia turėtų įtakos kitų verslo sektorių pelningumui, jų plėtrai ir naujų darbo vietų atsiradimui. Be jokios abejonės, tai turėtų teigiamos įtakos ir mokesčių surinkimui. Dar daugiau – biokurui ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams supirkti kiekvienais metais būtų išleidžiama 0,5 mlrd. litų, šie pinigai pasiektų visą grandinę galimų biokuro tiekėjų. Pažvelkime į Švedijos patirtį: jei Lietuvoje visas biokuras būtų auginamas (žilvičiai), surenkamas (medžių atliekos ir šienas) ir rūšiuojamos (šiukšlės), būtų galima sukurti iki 10 tūkst. naujų darbo vietų. O tai reiškia ne tik mažesnį nedarbą, mažiau pašalpų, bet ir didėjančią visuomenės perkamąją galią bei daugiau į biudžetą ir „Sodrą“ surenkamų mokesčių.
Panašią ir net didesnę teigiamą ilgalaikę įtaką Lietuvos ekonomikai turės ir naujoji AE. Žinoma, jei vis dėlto Lietuvai pavyks ją pastatyti. Šiuo metu teigiama, kad kol bus grąžintos atominio reaktoriaus statybai paimtos paskolos, AE pagamintos elektros rinkos kainos bus 17–25 centai už 1 kWh. Vertinant pagal dabartines sąnaudas, 2038 m., grąžinus paskolas, likusius 42 AE veiklos metus elektra bus gaminama už savikainą. Tikimasi, kad elektros gamybos sąnaudos, įvertinus eksploatavimą, kuro pirkimą, panaudoto kuro saugojimą ir būsimą AE uždarymą, sieks nuo 7 iki 10 centų už 1 kWh. Jei taip būtų, naujoji AE taptų pelningiausiu ir naudingiausiu investiciniu projektu nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Tačiau teigiamą naujos AE įtaką Lietuvos ekonomikai panagrinėsime vėliau, o dabar turime atsakyti į pagrindinį Kremliaus šalininkų argumentą, kurį jie pasitelkia stengdamiesi įtikinti Lietuvos visuomenę, kad investicijos tiek į naują AE, tiek į kitus energetinį nepriklausomumą galinčius užtikrinti projektus yra beprasmės. Pasak jų, Kremlius bet kada gali atpiginti dujas ir elektrą, todėl „vargšų“ Lietuvos žmonių investuoti pinigai gali niekada nebesugrįžti. Mes tokiomis „Gazprom“ ir „Inter RAO“ lobistų pasakomis netikime, nes, kaip minėjome, V. Putino režimas laikosi tik dėl pinigų, gaunamų iš naftos, dujų ir elektros eksporto, tad jei jo pavaldiniai ir atpigintų energijos išteklius, tai tik tam, kad būtų lengviau privatizuoti „Lietuvos dujas“ arba įtikinti Lietuvą nesistatyti naujos AE, tai yra laikinai, nes ilgalaikis tikslas – nudirti visus kailius.
Panašiems kliedesiams galima prilyginti ir kai kurių veikėjų pasakojimus, kad 2020 m. naujos pastatytos AE kainos, įvertinus investicijos atsipirkimą (17–25 centai už 1 kWh), bus nekonkurencingos, nes dabar, 2012-aisiais, elektros kaina rinkoje svyruoja nuo 16 iki 18 centų už 1 kWh. Juk visi žino, kad yra toks reiškinys kaip infliacija, todėl keista, kad Rusijai ištikimi veikėjai, apsimesdami energetikos, politikos ir verslo profesionalais ir labai dažnai virkaujantys dėl amžinai Lietuvoje bei ES augančių kainų, yra įsitikinę, jog elektros kainos rinkoje kelis dešimtmečius nesikeis. Tokio jų įsitikinimo nė kiek nesumažina faktas, kad būtent 2012-uosius ES pasitinka išgyvendama nuosmukį, tačiau iki 2020 m. nuosmukis tikrai baigsis ir elektros energijos gamybos poreikis, atsižvelgiant į besivystančią Rytų Europą, taigi, ir Baltijos šalis, gerokai išaugs.
Vertinant energetikos projektų naudą, būtina įvertinti ir tai, kas būtų, jei tokių projektų neatsirastų. Tikėtina, kad, nesukūrus tūkstančių darbo vietų Visagine ir kituose miestuose, vietoj milijoninių pajamų valstybės ir savivaldybių biudžetams reikėtų išmokėti milijonus bedarbių pašalpoms ir sprendžiant skurdo problemas. Deja, Lietuvos ekonomistai, vis „netyčia“ kaišiojantys pagalius į pinigų skyrimą energetikos projektams, sąmoningai ignoruoja tiek mokestines pajamas iš darbo vietų, tiek tokių projektų teikiamą naudą – nedarbo ir skurdo mažinimą.
Kadangi straipsnis nėra guminis, atsakyti į visas Kremliaus interesams atstovaujančių veikėjų klausimus neįmanoma, todėl susikoncentruosiu ties naujosios AE pranašumais, kurie, mūsų redakcijos įsitikinimu, nekelia jokių abejonių. Naujoji AE ilgainiui užtikrins labai patrauklias elektros kainas Lietuvos vartotojams, tai turės ilgalaikės teigiamos įtakos Lietuvos verslo konkurencingumui, energetikos sektoriaus pelningumui, naujų darbo vietų kūrimui ir mokestinėms pajamoms. Statant AE vienu metu dirbs iki 5 tūkst. žmonių, o veikiančioje AE bei ją prižiūrinčiose įmonėse dirbs per 3 tūkst. žmonių.
Praėjusiame žurnalo „Valstybė“ numeryje rašėme, kad JAV mokslininkai yra apskaičiavę, kaip tam tikruose sektoriuose sukuriamos darbo vietos lemia darbo vietų atsiradimą kituose sektoriuose – viena darbo vieta energetikos sektoriuje sukuria daugiau kaip dvi darbo vietas kituose sektoriuose, todėl perėjimas prie biokuro ir naujoji AE gali sukurti per 10 tūkst. darbo vietų energetikos sektoriuje ir iki 20 tūkst. darbo vietų kituose sektoriuose. Atsižvelgiant į energetikos sektoriuje dirbančių žmonių atlyginimus, tai gali turėti teigiamos įtakos vidutinio darbo užmokesčio augimui. Tai svarbu, nes kai daugiau žmonių gauna didesnius atlyginimus, lengviau parduoti savo paslaugas ar prekes ir gauti daugiau pajamų. Taigi tikslas, kad kelios dešimtys tūkstančių žmonių gautų didesnį atlyginimą, didina ne tik šių žmonių galimybes, bet ir visų rinkos dalyvių potencialą.
Taigi, 2012 m. į Rusiją ir vėl iškeliaus per 3 mlrd. litų už dujas ir elektrą. Keli šimtai politikų, žiniasklaidos atstovų, „nepriklausomų“ institutų ekspertų ir vadinamųjų profesionalių energetikų darys viską, kad įtikintų Lietuvos visuomenę, jog tai – gėris. Tačiau jei mums pavyks nugalėti ir naujos AE projektas, perėjimas prie biokuro ir suskystintųjų dujų terminalas taps realybe, per šį dešimtmetį Lietuvoje atsiras stipri ir konkurencinga energetikos pramonė, bus sukurta dešimtys tūkstančių naujų darbo vietų, o gyventojų pajamos, taigi ir į biudžetą bei „Sodrai“ sumokami mokesčiai, išaugs šimtais milijonų litų. Ir visa tai – tik dėl to, kad tie milijardai, kuriuos šiuo metu sumokame Kremliaus energetikos milžinams, liks Lietuvoje.
Energetinė okupacija ir mokestinis genocidas
Sunku pasakyti, ar Lietuvoje dar yra bent viena sritis, kuri būtų apleista labiau nei mokesčių politika. Kai analizuoji šią sritį, pasijunti it viduramžiuose. Probleminė situacija energetikoje paaiškinama tuo, kad permainoms trukdo sunkiai įveikiamas oponentas – V. Putinas su savo parankiniais, o mokesčių politikos problemos susijusios su politiniu ir dvasiniu Lietuvos elito neįgalumu.
Vienoje iš šio numerio aktualijų rašome apie tai, kad 2011 m. Lietuvos piliečiai kaip terminuotuosius indėlius arba indėlius iki pareikalavimo laikė beveik 25 mlrd. litų. Mūsų redakcijos žiniomis, Lietuvos bankuose yra keli šimtai indėlių, viršijančių 1 mln. litų, o kai kurie indėliai siekia net dešimtis milijonų. Tačiau kai Seime buvo pasiūlyta palūkanas apmokestinti 15 proc. pajamų mokesčiu, sukilo visi, kas netingi. Taigi ir šiemet indėlininkai, už palūkanas per metus gaunantys dešimtis ir šimtus tūkstančių litų pajamų, nemokės jokių mokesčių. Šiame numeryje taip pat analizuojame mokesčių sistemą, taikomą ūkininkams, kai stambiausi jų, gaunantys milijonines pajamas, moka simbolinius mokesčius.
Prieš porą numerių rašėme, kad įtakingiausi advokatai patyliukais į įstatymą įtraukė nuostatą, pagal kurią įtvirtino „Sodros“ lubas, todėl advokatas, 2011 m. uždirbęs beveik 10 mln. litų, sumokėjo tik 15,2 proc. mokesčių. O verslininkas, nusprendęs už minimalų atlyginimą priimti į darbą paprastą pilietį, „ant popieriaus“ užrašo 1 047,84 lito, o į rankas darbuotojui išmoka 678,5 lito. Kad žmogus į rankas gautų minimalias pajamas – 678,5 lito, į biudžetą ir „Sodrą“ reikia pervesti 369 litus, taigi minimalų darbo užmokestį gaunančio žmogaus pajamos apmokestinamos 54,4 procento.
Mokesčių sistema visame pasaulyje yra ekonominės ir socialinės politikos veidrodis. Į jį žvelgiant galima labai aiškiai matyti visuomenėje vykstančius procesus. O žvelgiant į Lietuvoje egzistuojančią mokesčių sistemą galima labai lengvai paaiškinti, kodėl keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių emigravo, o dar keli šimtai tūkstančių dirba nelegaliai, nes tik tokiu radikaliu būdu jie nusimeta 50 ir daugiau procentų siekiančią mokesčių naštą. Ar galima stebėtis, kad Lietuvoje tiek daug vaikų auga internatuose, jei šių vaikų išlaikymas biudžetui kas mėnesį kainuoja po kelis tūkstančius litų, o vaiką įvaikinusi šeima, suskaičiavus visas lengvatas, susijusias su vaiko iki 18 metų auginimu, kas mėnesį gali tikėtis iki 100 litų?
Jau ne kartą rašėme, kad jei politikai iš tiesų rūpintųsi šeimomis taip, kaip deklaruoja, seniai būtų įgyvendinę vieną pagrindinių mokesčių principų, kai mokesčiai mažinami atsižvelgiant į vaikų skaičių šeimoje. Taip Lietuvoje išnyktų internatai ir išaugtų gimstamumas. Tačiau tikriausiai koks protingas kurmis Finansų ministerijoje ar „Sodroje“ apskaičiavo, kad, sumažinus mokesčius šeimoms, auginančioms vaikus, „Sodra“ prarastų daugiau, nei išleidžiama vaikams internatuose išlaikyti ir pašalpoms išmokėti, todėl ir toliau tęsia mokestinio genocido politiką – nes nėra pinigų. Taigi, pinigų dirbančioms ir vaikus auginančioms šeimoms nėra, o pašalpoms asocialioms gimdyvėms, kurios vėliau vaikus atiduoda į vaikų namus, kuriuose jie išlaikomi iki pilnametystės, yra.
Pinigų nėra, kai reikia sumažinti mokesčius mažiausius atlyginimus gaunantiems žmonėms, nors dėl to sumažėtų emigracija, šešėlis ir padidėtų pasitikėjimas Lietuvos politine sistema. Tačiau pinigų yra, nes galima neapmokestinti palūkanų, sumažinti mokesčius įmonių vadovų išsimokamoms tantjemoms, milijonieriams advokatams ir ūkininkams, neįvesti nekilnojamojo turto ar automobilių mokesčių. Kam mums tie milijardai iš milijonierių valdomo kapitalo ir jų generuojamų pajamų apmokestinimo, kai visas skyles gali užkamšyti darbo žmonės? Nors iš tiesų negali, nes baudžiauninkai jau seniai nebepatempia „Sodros“ vežimo. Vyriausybės patvirtintame 2012 m. „Sodros“ biudžete numatytas 2,71 mlrd. litų deficitas ir jis nėra atsitiktinis. 2011 m. „Sodros“ deficitas siekė 3 mlrd., 2010 m. viršijo 2,7 mlrd., o 2009 m. nesiekė 2,5 mlrd. litų. Net 2008 m., kai pinigais Lietuvoje tiesiog lijo, „Sodros“ deficitas buvo 1,2 mlrd. litų.
Einant šiuo keliu, bus neįmanoma grąžinti šiuo metu „Sodros“ turimos skolos, kuri kovo 8 d. siekė 8,16 mlrd. litų, ir mažiausias pajamas gaunančius bei vaikus auginančius darbuotojus išlaisvinti nuo jų pečius slegiančio „Sodros“ mokesčio. Tai viena svarbiausių Lietuvos ekonomikos problemų. Jei ir toliau bus tiek daug neteisingumo mokesčių politikoje, net ir ekonomikai atsigaunant emigracija ir kiti neigiami reiškiniai neišnyks. Turime suvokti, kad dabartinėmis sąlygomis kapitalas koncentruojasi nedidelėje žmonių grupėje, kurios mokami mokesčiai yra maži, kaip ir jų pajamų dalis, skiriama vartojimui. Toks kapitalo koncentravimasis mažina ekonomikos potencialą. Jeigu pavyktų padidinti mažiausiai uždirbančių ir vaikus auginančių darbuotojų pajamas, tai turėtų tiesioginės teigiamos įtakos ekonomikai, nes dauguma šių pinigų būtų išleista vartojimui.
Siekiant visa tai įgyvendinti, reikia priimti ryžtingus sprendimus ir apmokestinti pajamas tose srityse, kuriose dėl neaiškių priežasčių jos nėra apmokestinamos arba apmokestinamos simboliškai. Jei to neužteks, bus galima imtis ryžtingesnių sprendimų. Kadangi Danijoje automobiliai apmokestinami iki 150 proc. jų vertės ir niekas dėl to iš Danijos neemigruoja, kad būtų surinkta daugiau mokesčių, siūlome apmokestinti automobilius metine įmoka, kuri siektų nuo 1 iki 3 proc. jų vertės ir didėtų pagal kainą. Taip pat apmokestinti nekilnojamąjį turtą, taikant neapmokestinamąjį minimumą kiekvienam šeimos nariui. Taip padidinus biudžeto pajamas, reikėtų liautis vaidinus, kad „Sodros“ problemos yra tik darbo žmonių reikalas, ir numatyti dalies biudžeto lėšų pervedimą „Sodrai“, kad ši galėtų sumažinti mokesčius, taikomus minimaliam darbo užmokesčiui, taip pat šeimoms, auginančioms vaikus, ir daugiau lėšų nukreiptų savanoriškam pensiniam draudimui.
Taip dirbantys ir vaikus auginantys žmonės disponuotų didesnėmis pajamomis, būtų realiai sprendžiamos ilgalaikės pensinio aprūpinimo problemos, o už viską sumokėtų kapitalo valdytojai. Tokia ryžtinga, bet būtina reforma sumažintų emigraciją, padidintų Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir sustabdytų mokestinį genocidą. Galbūt po tokios reformos lietuviai važinėtų 10 ar 15 proc. pigesniais automobiliais ir nekauptų nekilnojamojo turto senatvei, tačiau būtų mažiau emigrantų, mažiau vaikų internatuose ir daugiau šeimų, galinčių suteikti savo vaikams geresnį išsilavinimą.
Laisvė, pasakos, lobizmas, vagystė, skurdas
Tikriausiai yra nemažai manančiųjų, kad mano siūlomas ekonominės gerovės būdas, statant milijardus kainuojančius energetikos objektus ir vieniems keliant, o kitiems mažinant mokesčius, yra per daug probleminis, tad geriau eiti „lengvesniu“ keliu. Tuo labiau kad tokį pasirinkimą palaiko tūkstančiai Lietuvos elito atstovų. Tačiau ar ne dėl tokių pasirinkimų šiandien Estijoje, kuri nepriklausomybę atgavo tuo pat metu kaip Lietuva, atlyginimai trečdaliu didesni, o skola 40 mlrd. litų mažesnė?
Taigi žvilgtelėkime į naujausią Lietuvos istoriją ir į tuos pasirinkimus, kuriuos mums primetė iškreiptos laisvės ideologijos atstovai. Gal tada pavyks geriau suprasti, kaip veikia ekonomikos mechanizmas ir kaip lengva jį pakreipti taip, kad jos išlaikymo našta gultų ant visuomenės pečių, o pelnas atitektų tam tikriems verslininkams ir jiems atstovaujantiems lobistams.
Taigi laisvosios rinkos šaukliais prisidengę sovietinių struktūrų veikėjai perėmė didžiosios dalies kapitalo kontrolę. Visuomenei buvo sumokėta nuo 10 iki 20 proc. realios įmonių vertės, kurią būtų buvę galima gauti jas pardavus vietos ir užsienio investuotojams. Taigi dėl tokio visuomenės „desovietizavimo“ Lietuvos biudžetas neteko mažiausiai 5 mlrd. litų. Tačiau tai nėra didžiausias nuostolis. Estijos ekonomikos analitikų nuomone, mažiausiai dar tiek pat Lietuva neteko, nes turtą už investicinius čekius atidavė į naujųjų kapitalistų rankas, kurie neturėjo pinigų gamybai plėtoti ir dažnai net nevertino šio potencialo, nes juos daug labiau domino gamyklų valdomas nekilnojamasis turtas, pastatai, sklypai, poilsinės ir t. t. Todėl didelė dalis už čekius privatizuotų gamybos įmonių nesugebėjo realizuoti savo potencialo.
Ironiška, kad tokioje situacijoje gamyklas už 10 proc. jų realios vertės privatizavę įmonių vadovai būtent dėl to, kad sugebėjo išsaugoti gamybą, vadinami kone didvyriais. Taigi sovietiniai direktoriai, pasinaudoję iškreiptu ekonomikos suvokimu ir prichvatizavę pelningiausias įmones, tapo ne tik turtuoliais, bet dar ir gelbėtojais. Deja, taip Lietuvos biudžetas ir visuomenė neteko turto už mažiausiai 10 mlrd. litų. Taigi, tai, ką dalis laisvosios rinkos šalininkų ir šiandien vadina laisvosios rinkos pergale, tebuvo labai protingai, prisidengiant visuomenės baimėmis ir lūkesčiais, padaryta vagystė. Dalis politikų ją palaimino dėl nesusigaudymo ir iš naivumo, kita dalis – turėdama labai konkrečius interesus tiesiogiai ar per tarpininkus sudalyvauti „sovietinio“ kapitalo išlaisvinimo procese.
Prichvatizavusi gamyklas, sovietinė nomenklatūra ir su ja glaudžiai susiję naujieji kapitalistai pasistengė padaryti viską, kad mokesčių sistema būtų paremta ne kapitalo, kurį jie prichvatizavo, bei jo generuojamo pelno, bet darbo jėgos ir vartojimo apmokestinimu. Tokia mokestinė aplinka naujiesiems kapitalistams buvo būtina, nes, įmones privatizavę už čekius ir nedisponuodami realiais pinigais, didinti savo valdomą turtą galėjo tik prichvatizuotų įmonių pelnu. Siekiant šio tikslo sovietinės nomenklatūros atstovams ir vėl pravertė ydingas laisvosios rinkos suvokimas, kurio propaguotojai kapitalo išlaisvinimą iškėlė virš dirbančio ir kuriančio žmogaus, kuriam užkrovė didžiąją dalį mokesčių naštos.
Kadangi nuo to laiko elito primetama ideologija nesikeitė, kintant verslo aplinkai Lietuvoje, kito ir mokesčiai, tačiau esminė mokestinė doktrina – išlaikyti biudžetą ir „Sodrą“ iš darbuotojų bei vartojimo mokesčių – išliko nepakitusi. Taigi, nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos biudžetas prarado milijardines mokestines pajamas, kurias galima apskaičiuoti atskirai analizuojant kiekvieną išsivysčiusiose Vakarų valstybėse taikomą kapitalo ir iš jo gaunamų pajamų mokestį.
Pavyzdžiui, prisiminus „nekaltą“ palūkanų mokestį, kuriam taip priešinosi laisvosios rinkos šalininkai, galima teigti, kad jei 2000 m. būtų buvęs įvestas 15 proc. palūkanų mokestis, biudžetas jau būtų gavęs per 1 mlrd. litų papildomų pajamų. Jei tais pačiais metais būtų buvęs įvestas socialiai atsakingas nekilnojamojo turto mokestis (mūsų redakcijos nuomone, socialiai atsakingas mokestis yra toks, kuris garantuoja neapmokestinamąjį minimumą, priklausantį nuo šeimos dydžio), valstybės ar savivaldybių biudžetai iki šios dienos būtų pasipildę keliais milijardais litų. Ir – o tai taip pat labai svarbu – Lietuvai nebūtų tekę išgyventi tokio stipraus ir skausmingo nekilnojamojo turto burbulo sprogimo. Jei nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios nebūtų buvę taip kokybiškai ginami stambiojo kapitalo interesai, niekas nebūtų leidęs miestų centruose kurtis stambiems prekybos tinklams, kurie kone sunaikino Vakarų Europoje įprastų smulkių šeimos parduotuvių plėtros galimybes.
Tačiau, „netyčia“ pražiopsojus stambiųjų prekybos tinklų plėtrą, jau 2000 m. buvo galima atsitokėti ir apmokestinti stambiuosius prekybos tinklus, netaikyti šio mokesčio tam tikro dydžio parduotuvėms ir palengvinti mažesnių parduotuvių plėtrą. Taip konkurencija būtų išaugusi, todėl kainos nebūtų didėjusios, be to, tuo pat metu būtų išaugusios valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos. Sunku pasakyti, kiek pajamų būtų galima surinkti iš šio mokesčio, tačiau būtina suvokti, kad net ir mažos mokestinės pajamos per dešimtmetį tampa didelės, o jei jų nėra, biudžetas netenka šimtų milijonų arba net milijardų, todėl tenka skolintis arba tikėtis juos surinkti iš darbuotojų bei vartotojų mokamų mokesčių. Tad tai, ką stambiojo kapitalo interesams atstovaujantys lobistai vadina laisvosios rinkos pergale, mokesčių politikoje aš švelniai vadinčiau parazitavimu naudojantis iš darbo pajamų gyvenančia Lietuvos visuomene arba tiesiog labdara milijardieriams.
Čia ir vėl prisiminkime energetiką, už kurią, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, 2011 m. į užsienį (90 proc. – į Rusiją) pervedėme 3,1 mlrd. litų. Jau ne kartą rašėme, kad bendrovė „Lietuvos dujos“ parduota 2 mlrd. litų pigiau, nei buvo reali jos vertė, tačiau daug didesnį nuostolį Lietuva patyrė laiku nepasistačiusi suskystintųjų dujų terminalo ir didžiųjų miestų šildymui naudodama ne biokurą, o dujas. Objektyvus ekonomistas šį nuostolį gali labai lengvai įvertinti. Galima palyginti dujų kainų kaitą nuo 2000 m.: kiek dujos vidutiniškai kainavo Vokietijos biržoje, kiek suskystintosios dujos kainavo pasaulinėje rinkoje, už kokią kainą „Gazprom“ dujas 2000–2012 m. pardavė Lietuvai?
Kainų žirklės, pasirašius „Lietuvos dujų“ privatizavimo ir dujų tiekimo sutartį, pradėjo skėstis „Gazprom“ naudai. Jei Lietuva būtų laiku pasistačiusi suskystintųjų dujų terminlą, akivaizdu, kad per šiuos metus jis būtų ne tik atsipirkęs, o Lietuvos vartotojai, pirkdami dujas tarptautine, o ne V. Putino kaina, net įvertinus dujų gabenimą ir jų skystinimą, būtų sutaupę daugiau kaip 1 mlrd. litų. Dar didesnis teigiamas poveikis būtų buvęs, jei, naudodami ES paramą, didieji Lietuvos miestai šilumos gamybai būtų pradėję naudoti biokurą. Tai būtų kiek sumažinę suskystintųjų dujų terminalo pajamas, tačiau papildoma ekonominė nauda būtų gauta iš to, kad importuojamas dujas pakeistų kuras, kurio gamybos procese būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.
Jei teisingi skaičiavimai, kad, didiesiems Lietuvos miestams perėjus prie biokuro, būtų sukurta apie 10 tūkst. naujų darbo vietų, vadinasi, jei šie darbuotojai būtų gavę bent vidutinį atlyginimą, per šiuos metus vien dėl šių darbuotojų sumokamų mokesčių biudžetas ir „Sodra“ būtų gavę papildomai apie 1 mlrd. litų. Dar kartą paminėsiu, kad jei tai būtų atlikta naudojant ES paramą, šiluma per šį laikotarpį vidutiniškai būtų atpigusi 25 procentais. Tai, beje, taip pat nesunku patikrinti, palyginus, kiek dabar už šilumą moka mažesni Lietuvos miestai, kurie, pereidami prie biokuro, pasinaudojo ES parama.
Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ir Kaunas, nepaisant to, kad vien dėl masto ekonomijos juose kainos turėtų būti mažesnės, šiluma šių metų sausį kainavo 29,33 ir 31,47 cento už 1 kWh, o mažyliuose, kurie daugiausia naudoja atsinaujinančius išteklius, tai yra Tauragėje, Ignalinoje, Radviliškyje, Molėtuose, Utenoje, Širvintose, Šilalėje, Varėnoje ir Birštone, šiluma kainavo nuo 20,44 iki 22,56 cento už 1 kWh. Taigi Vilnius ir Kaunas, degindami „Gazprom“ dujas, ne tik nesukūrė tūkstančių naujų darbo vietų, bet iš gyventojų kišenių per šį laikotarpį išsiurbė ir per „Gazprom“ tarpininkus į Rusiją išsiuntė kelis milijardus litų daugiau, nei gyventojai būtų išleidę, jei pasinaudojus ES parama, būtų pereita prie biokuro ir kitų atsinaujinančių išteklių. Ir vėl tie keli milijardai, kurie buvo atimti už brangesnį šildymą, sumažino didžiųjų miestų vartojimo potencialą, darbo vietų skaičių ir mokestines pajamas, kurias būtų gavęs biudžetas ir „Sodra“ dėl šių pinigų cirkuliavimo Lietuvos ekonomikoje.
Lietuvoje yra ir dar keli smulkesni sisteminiai iškraipymai, darantys žalą mūsų ekonomikos potencialui, tačiau vien išvardytųjų – prichvatizacijos, ydingos mokesčių sistemos, energetinio priklausomumo nuo Kremliaus – pakanka, kad galėtume suvokti, kodėl Lietuva skolinga 40 mlrd. litų daugiau nei Estija, o vidutinis darbuotojų atlyginimas yra trečdaliu mažesnis nei Estijoje. Tačiau oligarchų skaičiumi ir Kremliaus interesams atstovaujančių energetikų pelnu bei tiems patiems interesams atstovaujančių politikų gerove estus lenkiame į vienus vartus.
Klestinčios Lietuvos vizija prieš stambiojo kapitalo sąjungą
Nuo nepriklausomybės atgavimo leidę nomenklatūros atstovams primesti jiems naudingą laisvosios rinkos sampratą, ir šiandien leidžiame stambiajam kapitalui, kurio didelė dalis susijusi su Rusija, tarpti išnaudojant Lietuvos visuomenę. Nesinori šiame kontekste minėti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), kurio dalis buvusių darbuotojų yra mano draugai, tačiau būčiau neobjektyvus, jei nepaminėčiau, kad šio instituto skleidžiama ideologija labai glaudžiai susijusi su jo rėmėjais.
LLRI atstovai yra labai nuoseklūs pesimistai, kai kalbama apie investicijas į tas sritis, kurios mažintų Lietuvos energetinį priklausomumą nuo Rusijos šilumos ir elektros gamybos sektoriuose. Tikriausiai atsitiktinumas, kad tarp LLRI auksinių rėmėjų kolegijos narių (toliau juos vadinsiu tiesiog nariais) įrašyta „Lukoil Baltija“, o tarp sidabrinių – „Dujotekana“ ir „INTER RAO Lietuva“. LLRI niekada nesijaudino dėl prichvatizacijos, atvirkščiai – visą laiką nuosekliai pritaria tolesniam privatizavimo procesui, todėl tikriausiai neverta stebėtis, kad vienas iš dviejų deimantinių narių yra kelias Lietuvos įmones privatizavęs koncernas „Achemos grupė“.
Analizuojant sąrašą, į akis negali nekristi kitos verslo galiūnės, kuri savo kapitalą padidino privatizuodama cukraus fabrikus ir Vakarų skirstomuosius tinklus, kuklumas. „Vilniaus prekyba“, kaip ir kita su šia grupe siejama bendrovė – „Maxima LT“, kukliai pasislėpė tarp sidabrinių narių, o šiai įmonių grupei priklausanti „Eurovaistinė“ puikuojasi tarp auksinių narių. Gal neverta stebėtis, kad su tokiais nariais LLRI noras pakovoti dėl konkurencinės aplinkos, mažinančios stambiųjų prekybos įmonių dominavimą, lygus nuliui.
Žvelgiant toliau ir bandant suvokti, kodėl LLRI taip įnirtingai priešinasi nekilnojamojo turto mokesčiui, verta paminėti, kad tarp sidabrinių narių yra tik dvi bendrovės, prie kurių įrašyta nekilnojamasis turtas: „Baltisches Haus“ ir „City Service“, o tarp gintarinių narių puikuojasi dar trys gerai žinomos bendrovės: „Eika“, „YIT Kausta“ ir „Vilsota“. Beje, tokie galiūnai kaip koncernas „MG Baltic“, LLRI auksinis narys, taip pat užsiima gyvenamųjų namų statyba.
Galima ir toliau vardyti LLRI narius, tokius kaip sidabrinio nario statusą turintis labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ ar tokį pat statusą turinti „Ūkio banko investicinė grupė“, tačiau esmė nesikeis – šiame sąraše atstovaujama beveik visam Lietuvos stambiojo kapitalo elitui, netgi tiems, kurie įvardijami kaip oligarchai ar kaip Rusijos energetikų interesų atstovai. Tai ir vėl rodo, kad šios verslo grupės puikiausiai supranta, jog šiuo metu vyraujanti laisvosios rinkos samprata, išlaisvinanti kapitalą ir nukreipianti pajamas jiems naudinga kryptimi, yra jų galios pagrindas. O įgyvendinant mūsų redakcijos siūlomą ekonominę doktriną, dalis pinigų, atitenkančių stambiajam kapitalui, ir dar didesnė dalis pinigų, iškeliaujančių į Rusiją, būtų paskirstyta daug platesniems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Taip būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, sumažėtų emigracija ir socialinė atskirtis, į Lietuvos piliečių šeimas grįžtų pasitikėjimas mūsų valstybe.
Siekiant šio tikslo būtina kuo skubiai skirti ES lėšų didžiųjų miestų perėjimui prie biokuro, taip per kelerius metus sumažinti vartotojų išlaidas šildymui ir sukurti apie 10 tūkst. naujų darbo vietų atsinaujinančių išteklių energetikos bei kituose sektoriuose. Tuo pat metu būtina stengtis išsiderėti su „Hitachi“ bei partneriais Latvijoje ir Estijoje Lietuvai kuo naudingesnes naujosios AE statybos sąlygas. Siekti, kad vos pastatyta AE iš karto gamintų elektrą, kuri būtų konkurencinga Baltijos ir Šiaurės šalių energetikos rinkoje – tai leistų naujajai AE dirbti pelningai ir dalį pelno pervesti į biudžetą. Be to, statant ir jau pastačius AE bei su ja susijusiuose sektoriuose bus sukurta apie 5 tūkst. naujų darbo vietų, kurios teigiamai veiks tiek mokesčių surinkimą, tiek bendrą ekonominį klimatą.
Iš karto po rinkimų būtina, kad šiuo metu pasyviai į mokesčių aplinkos keitimą reaguojanti prezidentė ir naujoji dauguma patvirtintų mokesčių reformos matmenis, kad būtų pakeistas mokestinis balansas, panaikintos mokesčių lengvatos kapitalui ir mažinamas darbo jėgos apmokestinimas. Mokesčių naštos koregavimas turi būti susijęs su išsivysčiusiose Vakarų valstybėse galiojančia mokesčių praktika, taip turi būti siekiama įgyvendinti nacionalinius Lietuvos tikslus. Atlikus mokesčių korekcijas, darbo pajamų iki 1 tūkst. litų apmokestinimas turi gerokai sumažėti. Papildomos didelės mokesčių lengvatos turi būti taikomos šeimoms, auginančioms vaikus, o neapmokestinamų arba labai menkai apmokestinamų pajamų, kurias generuoja kapitalas, turi nebelikti.
Šį procesą turėtų palengvinti tai, kad, artimiausiais metais kryptingai einant energetinio nepriklausomumo keliu, tiek Lietuvos BVP, tiek vidutinis darbo užmokestis turėtų augti. Deja, tikėtina, kad šių pajamų, siekiant svariai sumažinti darbo žmonių mokamus mokesčius, neužtektų, todėl vertėtų svarstyti nekilnojamojo turto bei automobilių apmokestinimą, kuris ir vėl turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į šeimos bei valdomo turto vertės dydį. Nekilnojamojo turto atveju turėtų būti taikomas neapmokestinamasis minimumas kiekvienam šeimos nariui, o pats mokestis pirmaisiais metais turėtų būti minimalus, kad visuomenė per kelerius metus prie jo prisitaikytų.
Automobilių apmokestinimas turėtų būti susijęs su verte ir prasidėti nuo 1 proc. bei siekti 3 ar daugiau procentų jo vertės. Dar kartą norisi pabrėžti, kad visi šie mokesčiai būtini tik tam, kad kartu su pajamomis, gaunamomis iš ekonomikos augimo, būtų galima sumažinti gyventojų pajamų mokestį ir „Sodros“ mokestį dirbantiems bei vaikus auginantiems žmonėms. Šių mokesčių įvedimas siekiant kitų tikslų būtų nepateisinamas ir dar labiau nuskurdintų visuomenę. Tokios mokesčių reformos ekonominis tikslas būtų perskirstyti mokestinę naudą, šiuo metu gaunamą nedidelės stambiojo kapitalo atstovų grupės Lietuvoje ir Rusijoje, dirbantiems bei vaikus auginantiems Lietuvos žmonėms ir taip gerokai padidinti visuomenės perkamąją galią, pagyvinti vartojimą bei sukurti prielaidas atsirasti naujoms darbo vietoms. Netiesioginis tokios reformos tikslas būtų dar svarbesnis – sugrąžinti į Lietuvą socialinį teisingumą, sukurti realias prielaidas, kad atsigautų darbo rinka, ir realiais darbais, o ne žodžiais apginti Lietuvos piliečių bei valstybės interesus.
Nors šiuo metu galiojanti ekonominė sistema privertė emigruoti beveik 0,5 mln. Lietuvos žmonių, užkrovė ant mūsų pečių 40 mlrd. litų skolą ir sunaikino šviesios, kuriančios bei klestinčios Lietuvos viziją, šiandien mes dar galime viską pakeisti, tik turime liautis tikėti pasakomis ir pasistengti į valdžią išsirinkti žmones, atstovaujančius ne stambiojo kapitalo, ypač ne V. Putino, interesams.