E.Eigirdas. 2012 m. rinkimų šūkis: „Visu greičiu į praeitį!“

Tikriausiai jau girdėjote, kad Silvio Berlusconi, pailsėjęs ir sudalyvavęs gero draugo Vladimiro Putino inauguracijoje, ruošiasi vėl premjerauti Italijai. Ir tai visai tikėtina, nes po jo valdymo krizės apimta Italija vis dar murkdosi finansinėse problemose, o S. Berlusconi priklausančios didžiausios televizijos su malonumu vis pasakoja, kad kadaise buvo gerai, o dabar yra blogai, ir nors dabar valdantys politikai teigia, kad kalti tie, kurie valdė prieš tai, kam tai rūpi, juk yra blogai dabar, o tada buvo gerai. Ar tokia situacija nieko neprimena?

Kone 2012 m. Lietuva, tik mūsų berluskoniai kiek kuklesni, dar tiesiogiai nevaldo televizijų ir nedrįsta organizuoti vakarėlių su modeliais. Tačiau viskam – savas laikas, gal ir mes kada nors sulauksime tikro lyderio, kuriam valdant televizijos minimaliai vargins blogomis naujienomis. Bet tai bus dar negreitai, nes tam būtina, kad mūsų nomenklatūrinis elitas, apie kurį detaliau rašome „Valstybės“ straipsnyje „Lietuvos gelbėtojai 2012“ apsispręstų, kas taps lietuviškuoju Berluskoniu ar bent jau Algirdu Brazausku. Žmogumi, kuris suderintų kitų, rimtų žmonių interesus taip, kad dauguma jų jaustųsi saugūs, užtikrinti pelninga ateitimi, ir pripažintų jo galią.

Tokiam įsitvirtinimui vien Kremliaus struktūrų ir „Gazprom“ ar „Inter RAO“ paramos neužtenka, reikia užsitikrinti ir vietos nomenklatūros paramą, kad visi žinotų, kas atitenka Kremliui, kas – oligarchams, o kas lieka aptarnaujančiam personalui. O tokio sutarimo šiandien nėra. Visi oligarchai, kaip ir Rusijos struktūros, iš esmės sutaria, kad tokio bjauraus ministro pirmininko kaip šiandien dar nebuvo. Tačiau vieno kandidato į ministrus pirmininkus, kuriuo pasitikėtų dauguma jų, nėra, o galios koncentracija, net įtakingiausių struktūrų, nėra tokia įtikinama, kad priverstų kitus paklusti savo valiai.

Dėl šios priežasties ir turime tokį didelį gelbėtojų pasirinkimą 2012 m. Seimo rinkimuose. Ne tik nomenklatūra, Kremlius ir pavieniai oligarchai iškėlė savo kandidatus, bet ir gudresni politikai, kurie suprato, kad dabar metas įšokti į traukinį, ir pakilo į žūtbūtinę kovą dėl savo ateities. Visi supranta, kad ne tik bus sprendžiama tai, kas dalyvaus likviduojant Andriaus Kubiliaus valdymo padarinius, bet ir bus dalijamasi valdžia, gėrybėmis ir gal net bus sprendžiama, kas taps lietuviškuoju Berluskoniu. O jei priimant šį sprendimą nebūsi pirmose gretose tarp plojančiųjų arba nesudalyvausi intymesniame, šventiniame cigarų rūkyme, įtvirtinant pasiektus susitarimus, gali likti tiek prie politinės, tiek prie ekonominės geldos.

Taigi mūsų laukia tikrai įdomi ateitis, nes tokio žaidimo dar nebuvo. Ant rinkimų stalo guli nauja atominė jėgainė, kuri, Ūkio ministerijos teigimu, per savo veikimo laikotarpį gali suteikti Lietuvos ekonomikai 30 mlrd. litų siekiančią ekonominę naudą, tačiau juk jos galima ir nestatyti, o energetikos rinką ir jos teikiamą naudą galima pasidalyti. Suskystintųjų dujų terminalas, kurį sėkmingai pastačius šimtamilijoninio pelno netektų „Gazprom“ bei jo tarpininkai Lietuvoje.

Milijardų vertos valstybės įmonės, kurias galima valdyti ir parduoti saviems. Viešieji pirkimai, kuriuos sėkmingai sukontroliavus galima užsidirbti papildomus kelis milijardus litų. Šimtai postų ir postelių, kuriais galima aprūpinti partiečius, gimines ir artimuosius. Ir, svarbiausia, nugalėtojo laukia lietuviškojo Berluskonio regalijos, o jo partnerių – vietos kunigaikštukų ir rūmų dvariškių vaidmuo.

Žinoma, gali įvykti stebuklas ir žmonės taip, kaip kadaise Latvijoje ar visai neseniai Graikijoje, nuspręs, kad geriau tęsti pradėtus darbus, ir nesusigundys gelbėtojų pažadais bei sustabdys 1992–1996 m. priminsiančias valstybinio potencialo dalybas. Tačiau klestinčios valstybės kūrimas yra maratonas, kuriam reikia daug kantrybės, o jei prieš tai buvo nukrypta nuo kelio – dar ir didelių pastangų įveikiant netikėtas kliūtis. Ar mes tam pasiruošę?