Nežinau, kaip jūsų vadovai, bet maniškiai, švelniai tariant, būtų labai nepatenkinti. Nieko keisto – gaunu atlyginimą, taigi reikėtų ir tam tikro darbo rezultato. Panevėžio „Ekrano“, „Alytaus tekstilės“ ir daugybės kitų bankrutavusių ar šiaip neklestinčių bendrovių pavyzdys rodo, kad mūsiškiai – ištvermingi žmonės, sutinka dirbti net be užmokesčio.

Tačiau Lietuvoje yra nemažas būrys žmonių, kurie yra maloni išimtis iš šios taisyklės. Tai –Seimo nariai, kuriems kartu su minkšta ir, sako, itin brangia (visomis prasmėmis) parlamentaro kėde įteikiame nemažai pareigų, visų pirma – kurti ir priiminėti įstatymus. Kaip darbdavys tikisi iš darbuotojo efektyvaus, kokybiško ir spartaus darbo, taip rinkėjams turėtų rūpėti jų interesus atitinkantys įstatymai.

Šie neturėtų būti metų metus „marinuojami“ valdininkų ar politikų stalčiuose. Darbo grupė, ministerija ar parlamentaras pateikė gerą projektą – valio, praeiname visas procedūras ir priimame. Projektas prastas – ilgai netempdami gumos siųskime atgal iniciatoriams, tegul patobulina savo kūrybą ar išmeta į šiukšliadėžę.

Jei galvojate, kad Seimo nariai taip ir pluša, klystate. Tą dieną, kai vyksta plenarinis posėdis, raskite laisvą minutę (šiokiadieniais tikriausiai dirbate, todėl bus nelengva, bet tikrai verta) ir nukeliaukite į Seimo interneto svetainę užmesti akį į transliaciją iš posėdžių salės. Pamatysite dailius skandinaviško stiliaus baldus, tas brangiąsias kėdes, o ant vienos kitos iš jų – po Seimo narį.

Eglė Digrytė:
Tą dieną, kai vyksta plenarinis posėdis, raskite laisvą minutę (šiokiadieniais tikriausiai dirbate, todėl bus nelengva, bet tikrai verta) ir nukeliaukite į Seimo interneto svetainę užmesti akį į transliaciją iš posėdžių salės. Pamatysite dailius skandinaviško stiliaus baldus, tas brangiąsias kėdes, o ant vienos kitos iš jų – po Seimo narį.

Žinoma, sunku tikėtis kiekvieną kartą pamatyti visus 141 tautos išrinktąjį. Kas būna išvykęs į komandiruotę ar dalyvauja „privalomame“ renginyje, kam sušlubuoja sveikata, kas atlieka ministro pareigas.

Bet neretai parlamentarai „pamiršta“ kelią į posėdžių salę, kad nereikėtų dalyvauti balsuojant už partijai nepatinkantį projektą ir taip būtų galima sužlugdyti jo priėmimą. O gal tiesiog tingisi nuobodžiauti: maža ką gali užsimanyti nuveikti, kai vienintelis būtinas darbas tą dieną – migdantis mygtukų spaudinėjimas.

Antradienio ir ketvirtadienio, kai vyksta plenariniai posėdžiai, vakarais galima smagintis stebint, kaip parlamentarai vienas po kito dingsta iš salės, kol galiausiai jų lieka menkas būrelis. Štai šį antradienį posėdžio pabaigos sulaukė 29 politikai, praėjusį ketvirtadienį – vos 15.

Tai dar būtų galima atleisti (prisipažinkite – juk vis dėlto bent kartą esate pabėgę iš pamokų ar dingę iš darbo, teisindamiesi apsilankymu poliklinikoje ar panašiai). Bet dėl tokio parlamentarų uolumo nelankant posėdžių Seimo darbas primena vežimo su kampuotais ratais važiavimą – riedėti rieda, bet baisiai kratydamasis ir garsiai dardėdamas.

Norint priimti įstatymą reikia, kad užsiregistruotų bent pusė parlamentarų – mažiausiai 71. Balsuoti jie gali kaip nori, leidžiama net visai nespausti mygtuko, bet salėje būti turi. Jei tiek nėra, projektas gula į kito posėdžio papkutę.

Reikia pavyzdžio? Prašau. Seime svarstomos kelių įstatymų pataisos, kuriomis norima įteisinti Tėvo ir Konstitucijos dieną bei pakeisti dėl švenčių prarandamų savaitgalių kompensavimo tvarką. Kadangi vėl prisiminti siūlymai įteisinti Kalėdų atostogas arba tokių savaitgalių sąskaita pailginti atostogas, įstatymo priėmimas įstrigo.

Mat dešimtys parlamentarų nei praėjusį ketvirtadienį, nei šį antradienį nematė būtinybės pareikšti savo nuomonę. Tegul ir paspausti mygtuką „prieš“. „Jie neatėjo ne todėl, kad jie negali įeiti pro duris, jie tiesiog neremia šios pataisos (dėl Kalėdų atostogų - DELFI)“, - tiesiai šviesiai kolegų elgesį paaiškino konservatorius Saulius Pečeliūnas.

Jei nepritari projektui, gali pasiekti, kad jis būtų atmestas. O jei Seimo salės kėdę išmainai į restorano, projektas pamirštamas tol, kol atsiranda pakankamai balsuotojų. Ilgainiui, kad ir koks geras bei visiems naudingas būtų, projektas tampa neskanus lyg guminis puspadis.

Štai dar vienas pavyzdys. Neseniai posėdyje planuota svarstyti siūlymą asmeniui, pretenduojančiam į policininko ar ugniagesio pareigas, kurios susijusios su viešosios tvarkos užtikrinimu, gelbėjimo ar gaisrų gesinimo darbais, būtų privaloma mokėti gestų kalbos pagrindus. Tačiau klausimą teko atidėti, nes kalbėti turėjusio socialliberalo Valerijaus Simuliko salėje tiesiog nebuvo.

Kai į posėdžius eiti draudžia partija, stengdamasi įklampinti įstatymo priėmimą, nelabai ką ir pakeisti. Bet jei tiesiog tingisi ar tiesiog nėra laiko atlikti tiesiogines pareigas, gal Seimo vadovybė sutartų kas savaitę daryti balsavimo pusvalandžius, kuomet būtų iš karto apsisprendžiama dėl visų projektų. Politikai įtemptoje savo darbotvarkėje bent tiek laiko gal galėtų skirti įstatymų priėmimui.

Jei ir tai pernelyg sunkus rūpestis, tegul įteisina balsavimo savaites. Sakykime, politikai porą kartų per metus susirenka Seimo rūmuose ir, kaip senais laikais, tvyrant šventinei atmosferai priima reikiamus įstatymus.