Anksčiau derybas blokavusi Varšuva nusileido, kai Rusija vėl atvėrė duris šviežiems lenkiškiems maisto produktams. Kaimynus tuomet rėmusi Lietuva dabar iškėlė savo reikalavimus keturiose deklaracijose – bet kuri ES narė gali vetuoti derybas su trečiosiomis šalimis – ir liko viena prieš 26 valstybes.
Paskaičius kai kuriuos užsienio žiniasklaidos pranešimus galima būtų pasakyti ir stipriau – įkišo pagalį į sklandžiai (kuo netiki net paprasti gyventojai) riedantį ES vežimaitį, bloke išbuvusi vos ketverius metus pradėjo demonstruoti raumenis prieš reikalus kur kas geriau išmanančias senbuves. Perėmus Rusijos politikų bei kai kurių žurnalistų stilių: ėmė šantažuoti Briuselį.
O jei viešą retoriką išverstume į briuselietiškai maskvietišką dialektą, - privertė ES iš naujo pakuoti jau anksčiau į blizgantį popierių suvyniotą dovanėlę naujajam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kuris debiutuos Chanty Mansijske vyksiančiame viršūnių susitikime. Jei ne lietuviai, dovana jam būtų atitekusi jau inauguracijos proga.
Kai gerai pagalvoji, kodėl daugumai ES narių turėtų skaudėti galvą dėl apdulkėjusių, nors iki šiol neišnarpliotų Medininkų ir Sausio 13-osios bylų ar dėl lietuvių tremtinių kraustymosi į tėvynę? Bet tai susiję su tarptautiniais įsipareigojimais, kuriuos Rusija prisiėmė stodama į Europos Tarybą ir pasirašydama teisinio bendradarbiavimo sutartis.
Kas tokiu atveju gali garantuoti, kad Maskva, pavyzdžiui, laikysis Europos žmogaus teisių konvencijos arba net tos pačios sutarties su ES? Kad jai nelabai norisi galvoti apie įsipareigojimus, galėjo įsitikinti britai – jie iki šiol nesulaukia rusų pagalbos nagrinėjant Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. „Mes turėjome dvi dešimtis litvinenkų ir jokios pagalbos iš Rusijos“, - skundėsi vienas Lietuvos pareigūnas.
Kiti du reikalavimai Maskvai surašyti Vakarams suprantamesne kalba: nekurstyti separatistinių nuotaikų Gruzijoje bei Moldovoje (tokie tikslai, tik kur kas abstraktesnėmis frazėmis, įtraukti į kitas deklaracijas) ir nekelti grėsmės energetiniam saugumui, kitaip tariant, atnaujinti 2006 m. nutrūkusį naftos tiekimą „Družba“.
Energetinis saugumas svarbus daugeliui ES šalių, tačiau Lietuvai tai yra kone išlikimo klausimas. Netgi estai ir latviai negali tuo skųstis: pirmieji turi kalnus skalūno, o antrieji didesnę dalį energijos gauna iš Dauguvos kaskadų.
Mums – kur kas prasčiau. Elektros tiltai iš Lietuvos į Vakarus tiesiami tik popieriuose, Ignalinos jėgainės II blokas skaičiuoja paskutines dienas (Aleksandrui Abišalai Briuselyje dar nepavyko gauti leidimo pratęsti jo darbą). Rusijos premjerai nesiteikė atsakyti į du kolegos iš Lietuvos laiškus dėl „Družbos“, kaip ir į keturis kitais klausimais.
Išdžiūvęs naftos vamzdis – ne pati didžiausia problema. Juodojo aukso galima atsigabenti tanklaiviais. Bet jei netyčia kažkam Maskvoje šaus mintis nutraukti dujų tiekimą? Tuomet Lietuva, kurią dabar dalis vakariečių traktuoja kaip demokratiškos Europos užkampį, šiokia tokia problema taps net Briuseliui.
Išradingi Kremliaus strategai gali imtis ir kitokių triukų, pavyzdžiui, virš Baltijos šalių pakartoti incidentą su Gruzijos žvalgybiniu lėktuvu. Norėdama nukreipti dėmesį nuo šio regiono, Lietuva tempia į transatlantines organizacijas tokias šalis kaip Gruziją ir Ukrainą. Joms tapus kandidatėmis, o vėliau – galbūt ir narėmis, taigi atsidūrus priekinėse linijose, Kremlius gaus naujų žaisliukų, nors su šiomis valstybėmis Rusija ir dabar turi ką veikti.
Pastarieji ginčai bloke Maskvos ausims turėtų skambėti itin maloniai, nors rusams jie mažai ką reiškia – ar su sutartimi, ar be jos, prekyba su ES šalimis auga, sėkmingai stiprinami dvišaliai ryšiai. Tai – tik dar vienas argumentas, kurį galima pakišti Briuseliui, kai kalba pasisuka apie ES plėtrą į Rytus: „Matote, ką tie naujokai su jumis išdarinėja? Norite šitų driskių būrį dar labiau išplėsti?“
Rusijos žurnalistai ir valdžios atstovai jau pavadino lietuvius šantažuotojais, o ES senbuves – mažiau įtakingų partnerių ambicijų įkaitėmis. Mūsų šalies poziciją sukritikavo ir blokui pirmininkaujanti Slovėnija. Bet koks čia šantažas, kai Lietuva gina savo interesus taip pat, kaip tai daro britai, prancūzai ar ispanai?
Didžiosios šalys iki šiol atsainiai žiūrėdavo į Baltijos šalis – esą Europos istorija rašoma ne ten. Tačiau būtent ten didžioji kaimynė gali pradėti spardyti Bendriją. Lietuva, Latvija ir Estija spaudžiamos tarp dviejų girnapusių – naujos Rusijos agresijos ir seno ES nesugebėjimo apsispręsti. Kol buvusios sovietinės respublikos kalba apie grėsmes, Vokietija ir kitos pragmatikės mieliau su meška svarsto verslo reikalus. Garsioji nueinančio Rusijos prezidento Vladiro Putino kalba Miunchene apie JAV planus dislokuoti Rytų Europoje Priešraketinės gynybos sistemas pragmatikes šiek tiek išgąsdino, bet jų budrumas vėl užmigdytas.
Kol didžiosios ES sostinės į Lietuvą šnairuoja kreivai, paramos galėtume tikėtis iš artimiausių kaimynų. Bet štai Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas pareiškė, kad pavienės šalys neturi vetuoti derybų su Rusija pradžios, tokia teise esą galima pasinaudoti „tik kraštutiniu atveju“. Grėsmė likti be dujų – kraštutinis atvejis ar ne?
Lenkai taip pat remia mūsų poziciją, bet nenori laužyti pažado Briuseliui nesipriešinti deryboms. Taigi Lietuvos pozicija silpnoka, nors jos reikalavimai kol kas neatmesti. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas kalba apie santykių su Rusija kokybę ir aiškina, kad Lietuva keliaus taip toli, kaip įmanoma.
Reikia manyti, kad viršaus nepaims aklas užsispyrimas ir nebus pasiekta nerezultatyvi izoliacija. Bet kas atsitiks, jei didieji ES žaidėjai, griežiantys dantį dėl „vėlyvos ir netaktiškos diplomatijos“, nė truputėlio nenusileis? Sprendžiant iš neoficialių pokalbių su diplomatais, tenkintų ir įsipareigojimas minėtus Lietuvos reikalavimus kelti kitokia forma.
Įstrigusios derybos dėl naujos sutarties su Rusija, pirmiausia dėl Varšuvos, dabar – dėl Vilniaus veto, kelia kitų ES šalių diplomatų įniršį. Bet juk nirštama dėl to, kad reikia ginti vienos iš narių interesus. Po Liuksemburgo ginčų galima tik pakartoti kažkada ištartą vieno Lietuvos diplomato retorinį klausimą: „Stodami į ES buvome pilni rožinių svajonių. Mes maži. Kur mūsų brangioji Europa?“