Šį galvos skausmą įgijau paskaičiusi naujausią Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) vadovo Felikso Petrausko
.

Pasirodo, Alkoholio kontrolės įstatymui nusižengia ne tik sportininkai, vilkintys marškinėlius su pavadinimais „Švyturys“ ar „Kalnapilis“, bet ir televizijos, rodančios filmus su paslėpta alkoholio reklama – tarkime, kurios nors bendrovės alų geriantį herojų. Jau nekalbant apie krepšinio transliacijas, kai eteryje šmėžuoja alaus gamintojų simbolika.

Nesu alkoholio ar juo labiau jo reklamos gerbėja (nors kai kurie klipai ar nuotraukos atrodo kur kas geriau, nei su ugniniu vandeniu kovojančių politikų proklamacijos). Sutinku, kad svaigiųjų gėrimų – tiek tautinio lietuvių gėrimo alaus ar „alkopopso“, tiek viskio ar degtinės – reklama turėtų būti dozuojama (maža ką, gal tikrai tauta ims ir prasigers).

Bet pastaruoju metu kova su girtavimu įgavo tokias formas, kad jau pradedu abejoti jos vėliavnešių sveiku protu.

Eglė Digrytė:
Pastaruoju metu kova su girtavimu įgavo tokias formas, kad jau pradedu abejoti jos vėliavnešių sveiku protu.

Konservatoriaus Antano Matulo noras uždrausti mašinose vežiotis atidarytus alkoholinių gėrimų butelius – irgi pagrįstas, nes, matyt, žmonės iki žemės graibymo prisigeria ne kur nors vakarėlyje ar kaime po liepa, o būtent automobiliuose.

Galiausiai tas nelemtas įstatymo sakinys, sutrumpinęs alkoholio reklamos transliavimo laiką ir privertęs televizijas krepšinio rungtynes iškeisti į naftalinu atsiduodančius koncertus...

Lietuviai, nematydami tos nelemtos reklamos, tikriausiai puls stoti į Motiejaus Valančiaus blaivybės draugiją. Nė velnio. Negalėdami žiūrėti Eurolygos rungtynių per TV3, jie prisimins palydovinę televiziją turintį draugą (jei patys tokios dar neįsigijo) ar barą, o tuomet tikrai išlenks su bičiuliu alaus ar ūždamas su kompanija užsisakys vieną kitą bokalą.

Kova su alkoholizmo plitimu atneš groteskišką rezultatą – bus tikrai geriama ir gal net dideliais kiekiais. Juolab kad sumažėjus reklamos (nesušvelninus įstatymo taip tikrai atsitiktų) turėtų sumažėti gėrimų kainos – ir vėl nėra progos negerti, kaip juokaujama viename anekdote.

Reklama neabejotinai veikia jei ne pirkėjų sąmoningą pasirinkimą, tai bent jų pasąmonę, tačiau kažin ar tiek, kad paverstų žmogų alkoholiku. Netikite? Štai jums DELFI skaitytojų apklausos rezultatai: tik du iš šimto prisipažino, kad rinkdamasis, ką gerti, vadovaujasi reklama. Kas penktas kartais išbando reklamuojamus gėrimus, tačiau net du trečdaliai pasikliauja tik savo ar draugų skoniu.

Dar keletas žodžių apie VVTAT uolumą. Nepraėjo nė ketvertas metų nuo vieno iš daugybės Alkoholio kontrolės įstatymo taisymų, ir ši tarnyba apsižiūrėjo, kad jam prieštarauja ir krepšininkų marškinėliai su aludarių simbolika, ir filmai, kuriuose šmėžuoja kurio nors alkoholinio gėrimo gamintojo logotipas.

Na, „apsižiūrėjo“ gal ne pats tinkamiausias žodis, mat, kaip neseniai DELFI prisipažino pats F. Petrauskas, sportininkų apranga jam visada užkliūdavo, tik bausti nebuvo baudžiama. Kaip čia išeina – įstatymas yra, bet jo taikyti nebūtina?

Dabar VVTAT vadovas aiškina su kolegomis „renkantis faktus, kad parodytų, kaip neapgalvotai priimtas įstatymas“. Pefrazuojant vieną seną dainą – labas rytas, ponas Petrauskai! Jei būtumėte susizgribę anksčiau, būtumėte pradėję vykdyti įstatymą ir už kiekvieną alų ant krūtinės reklamuojantį krepšininką išrašę po baudelę. Arba – tai būtų buvę protingiausia – reikėjo parlamentarams pirštu bakstelėti į jų patvirtintas nuostatas, kurios krepšinio religiją išpažįstančioje Lietuvoje ir nelabai protingos, ir nelabai įgyvendinamos.

Užtat dabar suku galvą, ar bare gerdama alų irgi gausiu baudą? O žiūrėdama filmą apie Džeimsą Bondą, kuriam tiesiog privaloma išgerti legendinio martinio su degtine? Gal net pats galvojimas apie laipsnių turintį gėrimą taps nuodėme? Žodžiu, ponai politikai ir kontrolieriai, dar turite ką nuveikti šioje srityje.