Rokiškis (jidiš kalba – Rakišok) yra nedidelis Lietuvos miestas su 16 tūkst. gyventojų. Šiame sūriais pagarsėjusiame mieste gyveno daug mano šeimos kartų.

Mano senelis Yanklas iš Rokiškio pasitraukė 1911 m., norėdamas išvengti caro kariuomenės rekrūto dalios. Daug mano giminaičių liko Rokiškyje, kai kurie iš jų vis dar gyveno Lietuvoje 1941 m. vasarą, kai šalį užėmė vokiečių kariuomenė. Būtent tuomet pakankamai harmoningai sugyvenančių tautų šalis virto reto žiaurumo apraiškų vieta. Žydai Lietuvoje buvo žudomi taip greitai ir kruopščiai, kad tai buvo neįprasta net ir tais kruvinais laikais.

Ellen Cassedy
„Aš vienintelis žinau, kur guli tos moters palaikai, – pasakė jis man. – Noriu, kad jos kaulai būtų tinkamai palaidoti. Ar padėsite man?“ Šį baisų prisiminimą vyriškis nešiojosi 72 metus, o dabar nusprendė pareikšti pagarbą savo mirusiai žydei kaimynei.
Rokiškio miestas nebuvo išimtis. 1941 m. rugpjūčio mėn. Rokiškio rajono žydai – vyrai, moterys, vaikai – buvo apsupti ir nuvaryti į mišką sušaudyti. Lietuviai vyrai, ant rankų ryšintys baltus raiščius kaip kolaboravimo su Vokietijos pajėgomis ženklą, išsirikiavo abiejose kelio pusėse ir dalyvavo masinėse žudynėse.

Ir štai išaušo diena, kai savo nuostabai atsidūriau savo protėvių miesto turgaus aikštėje. Žiūrėjau į Šv. Mato bažnyčios bokštą, smingantį aukštyn į debesis. Tolumoje pamačiau dvarą, kuriame kažkada gyveno lenkų grafas. Regėjau ryškiai raudonai, žaliai ir geltonai nudažytus medinius namus, susiglaudusius šalutinėse gatvelėse.

Man pasakė, kad Rokiškyje šiuo metu negyvena nė vienas žydas. Tačiau mieste dar pastebimi beveik išnykusios žydų kultūros pėdsakai. Ant kampinio namo pritvirtinta nedidelė lentelė su užrašu „Sinagogų gatvė“. Būtent čia mano prosenelis Dovidas-Mikhlas įsigilinęs skaitydavo Talmudą.

Nuėjusi keletą kilometrų, miško tankmėje radau žole apaugusį stačiakampį ir paminklą, žymintį vietą, kurioje buvo sušaudyti tūkstančiai žydų, tarp jų ir mano giminaičiai. Klausiausi vėjo šlaminamų beržo lapų, ir mintyse atsakiau. „Ikh bin do, – sušnibždėjau jidiš kalba. – Aš čia.“

Ellen Cassedy Knygų mugėje
Po karo per beveik penkiasdešimt metų trukusį sovietinį režimą dauguma žydų Lietuvoje oficialiai išnyko. Tačiau, kaip sakė vienas iš labiausiai toleranciją skatinančių žmonių Lietuvoje, Linas Vildžiūnas: „Žydų sunaikinimo, paties žydų gyvenimo Lietuvoje faktas niekur nedingo. Jis tapo negyjančia žaizda.“

L. Vildžiūnas yra vienas iš drąsuolių, dėjusių visas pastangas, kad atgaivintų Lietuvos žydų paveldą ir į dienos šviesą ištrauktų praeities istoriją.

Akistata su Holokausto tikrove, – rašo L. Vildžiūnas, – yra rimčiausias šiuolaikinės lietuvių visuomenės moralinių vertybių bei pilietinės brandos patikrinimas. Lietuvos žydų sunaikinimas turėjo poveikį kiekvienam šios visuomenės nariui.“

Vienas iš šių giliai paveiktų žmonių yra žilaplaukis ponas, kurį sutikau lankydamasi Rokiškyje. Jis nėra žydas, tačiau užaugo Rokiškyje.

1941 m. vasarą jam buvo dešimt metų. Bežaisdamas miške jis pamatė, kaip du kareiviai į proskyną atsitempė jauną žydę ir ją nušovė.

„Aš vienintelis žinau, kur guli tos moters palaikai, – pasakė jis man. – Noriu, kad jos kaulai būtų tinkamai palaidoti. Ar padėsite man?“ Šį baisų prisiminimą vyriškis nešiojosi 72 metus, o dabar nusprendė pareikšti pagarbą savo mirusiai žydei kaimynei.

Miesto valdžios atstovai ir muziejaus kuratoriai, nešini senais žemėlapiais ir tiksliaisiais prietaisais, palydėjo senyvąjį poną iki sušaudymo vietos miške, kurią jis prisiminė. Medžiai jau buvo iškirsti, ir viskas atrodė kitaip, nei jo vaikystėje, tačiau visi kartu jie pradėjo paieškas.

Jie vis dar nerado moters palaikų, ir galbūt niekada neras, tačiau vien tai, kad jie susibūrė tokiam tikslui, yra labai svarbu.

Sutikau ir kitų lietuvių, tokių kaip minėtasis ponas, žmonių, kurie prakalbus apie Holokaustą imdavo verkti. Manau, tai labai simboliška ir parodo, kad Lietuva, kaip daugelis kitų šalių, iki galo nesusitaikė su savo praeitimi, ir vargu ar šis procesas kada nors bus baigtas.

Jaunos žydės palaikų paieškos Rokiškio miške yra mikrokosmosas, parodantis, kas turi vykti, nuolat vykti Lietuvoje ir visuose Europos regionuose, pažymėtuose genocido randais.

Šiais metais, ir kiekvienais metais, mums reikia Yom HaShoah.
*

Ellen Cassedy parašė knygą „We Are Here: Memories of the Lithuanian Holocaust“, išleistą kaip „Mes esame čia“ („Media Incognito Press“) autorė. Ji gyvena Vašingtone.