Mūsų pulkas buvo visiškai sukomplektuotas ir technika, ir žmonėmis, todėl pratybų grafikas buvo itin intensyvus. Du metus neišlindome iš poligonų ir tankų boksų. Teko dalyvauti daugybėje įvairaus lygmens pratybų, šaudymų, perdislokavimų geležinkeliais, naktinių ir dieninių važiavimų įvairiais metų laikais ir įvairiomis oro sąlygomis. Jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje,besimokant kursuose Švedijoje teko susipažinti su vokiečių „Leopard“ tankais, dirbant Lenkijoje – su lenkų „Rosomak“ ir, be abejo, Lietuvoje – su mūsų M-113. Todėl manau, jog šiek tiek daugiau nei dauguma teoretikų ar verslininkų, niekada neuosčiusių iš pabūklo iššauto sviedinio parako, suprantu apie šarvuotą techniką, jos praktinio panaudojimo niuansus ir todėl noriu pasidalinti, kas turėtų būti suprantama kalbant apie šarvuotąją techniką.
Kas šarvuotai kovinei technikai yra svarbiausia? Vieni sakys, jog tai šarvas, kiti sakys, kad variklio galia, dar kiti, kad ginkluotė ir t.t. Mano nuomone, tai yra visų, bet kokios šarvuotos kovinės technikos, mazgų ir įrengimų, optikos, o ypač ryšio bei ginkluotės sistemųsuderinamumas ir patikimumas, patikimumas ir dar kartą PATIKIMUMAS, plius visa LOGISTIKOS sistema.
Pratybų sąlygomis arba mūšio sąlygomis technika patiria ekstremaliausius išbandymus. Ji eksploatuojama bekelės, didelio temperatūrų skirtumo, drėgmės, dulkėtumo ir kitokiomis sąlygomis. Ir visais atvejais visos sistemos ir mazgai privalo funkcionuoti be priekaištų. Nes nuo jų priklauso ne pervežamo krovinio savalaikis pristatymas ar punktualus atvykimas į autobusų stotį, o daug svarbesni dalykai: mūšio sėkmė, operacijos sėkmė ir svarbiausia – karių gyvybės. Kiekviena dizaino detalė, vidaus įrangos tvirtinimo detalė, radijo ryšio technikos mygtuko ar jungiklio vieta privalo būti apgalvota ir patikima. Techninis remonto ir evakuacijos komplektas, medicinos komplektai, ugnies slopinimo komplektas privalo būti sudėliot iir pritvirtinti taip, kad per trumpiausią laiką galėtų būti panaudoti. Išorinė logistkos sistema (kuro tiekimas, šaudmenų tiekimas,išėjusios iš rikiuotės technikos evakuacija, o vėliau ir remontas, atsarginių dalių tiekimas) privalo dirbti taip, kad įgalintų padalinio kovinę techniką laiku vykdyti vadų keliamas užduotis.
Taigi, sakyti, kad kovinė technika yra primityvus gaminys, prilygintinas sunkvežimiui ar autobusui, nesuprantant ekstremalios aplinkos faktoriaus įtakos visos įrangos funkcionavimui ir patikimumo faktoriaus svarbos, ir neįsivaizduojant, kad šarvuota kovinė technika yra didžiulės sistemos dalis, yra labai jau diletantiškas,nesuprantančio esmės žmogaus teiginys. Juk kalbame apie žmonių gyvybes ir jų sveikatą, galų gale, valstybės saugumą, todėl tokius ir panašius pareiškimus reikia žarstyti labai gerai pasvėrus.
Dėl kovinės technikos remonto Lietuvoje: be jokios abejonės, turėti remonto bazę, ypač karo atveju, yra strategiškai paranku ir naudinga. Neabejoju, kad yra firmų, kurios būtų pajėgios atlikti tam tikrus kovinės technikos remonto darbus ar sugebėtų gaminti tam tikrus mazgus. Tik reikėtų suprasti, kad tos įmonės turės prisiimti daug didesnius sutartinius įsipareigojimus, nes kariuomenė nesiruošia funkcionuoti vien taikos sąlygomis. Karinio konflikto (jeigu būtų įvesta karo padėtis) metu metu įmonė privalės taip pat užtikrinti kovinės technikos remontą ir detalių tiekimą. Atsakykime į klausimą: ar daug verslo įmonių yra pasiryžusios prisiimti tokius įsipareigojimus ir pasidalinti atsakomybe su kariuomene?
Ir dar retorinis klausimas: jeigu pėstininkų kovos mašinų įsigijimo sutartyje būtų numatyta, jog tam tikri remonto (ar kitokie gamybos) darbai būtų atliekami Lietuvoje ir konkurso tvarka būtų identifikuotos įmonės, ar Krašto apsaugos ministerijoje jau yra galvojama apie teisinės bazės sukūrimą, kuri suteiktų valstybei įgaliojimus įpareigoti privataus sektoriaus įmones užtikrinti, kad reikalingi remontiniai ar gamybos pajėgumai „neišsibėgiotų“ paskelbus karo padėtį? Retorinis klausimas, į kurį turi atsakyti ir įstatymų leidėjai ir potencialūs gamintojai.
Autorius yra Pulkininkų asociacijos ir Gynybos paramos fondo narys.