E. Rimšelis. Ar reikia apynasrio telefoninių pokalbių pasiklausymui?

 (42)
Telefoninių pokalbių pasiklausymas – tema, kuria kalbasi visi. Diskusijos apie tai Lietuvoje atsinaujino, UAB BNS žurnalistams paskelbus apie masinį jų pokalbių pasiklausymą ir netgi sekimą. Sunku sudėti visus Lietuvai skirtus epitetus šiame kontekste, bet dėl jų dažnas lietuvis jau neabejoja, kad „klausosi visų“.
Ernestas Rimšelis
Ernestas Rimšelis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Blogai tai, ar gerai - kiekvienas vertina savaip. Vieni ramiu tonu perduoda linkėjimus besiklausantiems, kiti net ir apie maisto produktų pirkimą pradeda bijoti kalbėti telefonu, o treti mano „na ir kas“, nes jiems apskritai ne motais jų privatus gyvenimas, kuris kaip ant delno jų „Facebook“ paskyroje, išduodantis su kuo, kada ir kur kvadratinio metro tikslumu jie yra tą minutę.

Nepaisant skirtingų vertinimų, absoliuti dauguma žmonių puikiai žino lyg ir saugomą teisę į privatų gyvenimą, taip pat girdėjo apie Lietuvos kaip teisinės valstybės postulatą. Vis dėlto didžiausia problema tūrbūt tame, kad labai konkretūs ir dažnam akis atveriantys pavyzdžiai bei atskiros pokalbių pasiklausymo istorijos ir jų mastai formuoja tam tikrą Konstitucijos veikimo ar bent jau pasiklausymo realybėje įspūdį, kuris dažnai verčia konstatuoti - vaizdelis nekoks.

Matyt, būtent tokia situacija privertė žurnalistus atkreipti politikų dėmesį, kad šie pataisytų įstatymus ir apsaugotų ne tik Konstitucijos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises. Pirmosios politinės reakcijos pakankamai greitos: „apynasris telefoninių pokalbių pasiklausymui bus“.

Parlamentarai pakankamai greitai parengė ir užregistravo trijų Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pataisas bei pasakė, kad sankcijas telefoninių pokalbių pasiklausymui turi išduoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjai, kaip yra dabar, o apylinkių teismų pirmininkai arba jų įgalioti teisėjai. Tokiu būdu, anot parlamentarų pateikto aiškinamojo rašto, „bus išvengiama pasitaikančių perteklinių leidimų“. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ši iniciatyva parodo politinį susirūpinimą ir aiškiai išreikštą valią spręsti visuomenei rūpimas problemas, deja, bet gyvenime tokios pataisos praktiškai niekuo nepakeis esamos situacijos.

Išties problema - kur kas rimtesnė. Norint ją išspręsti iš esmės, reikia ne kelių naujų žodelių keliuose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose, o labai rimtų pataisų. Ne tik dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo, bet ir dėl visų kitų slapto pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymą reglamentuojančių teisės normų.
Ernestas Rimšelis

Šiandieniniai ikiteisminio tyrimo teisėjai yra tie patys teismų pirmininkų įgalioti teisėjai, o patys teismų pirmininkai dažnai ir yra ikiteisminio tyrimo teisėjai. Kuo pasikeis situacija pusėje Lietuvos apylinkių teismų, kai juose dirba vos trys-keturi teisėjai? Tik tuo, kad tas pats teisėjas, kuris iki šiol sankcionavo tokius veiksmus, ateityje nesivadins ikiteisminio tyrimo teisėju, o pasirašys sprendimą kaip teismo pirmininkas ar jo įgaliotas teisėjas.

Išties problema - kur kas rimtesnė. Norint ją išspręsti iš esmės, reikia ne kelių naujų žodelių keliuose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose, o labai rimtų pataisų. Beje, ne tik dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo, bet ir dėl visų kitų slapto pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymą reglamentuojančių teisės normų. Tokios pataisos pasiteisintų jas pradėjus nuo visiškai balto lapo, kuriame galiausiai turėtų atsispindėti Europos Žmogaus Teisių Teismo ir užsienio šalių praktika. Tenka pripažinti, kad šiame kontekste Lietuva atrodo prastai, o esama situacija verčia prognozuoti rimtas problemas Strasbūro teisme.

Lietuva nepadarė namų darbų ir bent jau kol kas neįsiklausė į šio teismo praktiką, kurioje vienareikšmiškai sakoma, kad telefoninių pokalbių pasiklausymas yra labai rimta intervencija į privatų gyvenimą, todėl ją taikant turi būti labai svarūs asmens įtarimo padarius ne bet kokį, o labai rimtą nusikaltimą, argumentai.

Tik visai neseniai ir pirmą kartą istorijoje Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės pirmininkas Darius Petrošius, kitaip nei visi anksčiau tą bandę padaryti parlamentarai, sugebėjo išgauti ir viešai paskelbti, kad Lietuvoje 2013 metais pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą buvo klausomasi 6139 asmenų, pagal Žvalgybos įstatymą - 1822 asmenų, o pagal Baudžiamojo proceso kodeksą 3545 asmenų.
Ernestas Rimšelis

Lietuva neįsiklausė į 2009 metais išsakytas Strasbūro teismo pamokas Moldovai, kuri savo patirtimi, telefoninių pokalbių pasiklausymo praktika ir teisiniu reguliavimu labai panaši į Lietuvą (paradoksalu, bet Lietuva itin glaudžiai bendradarbiauja su šia šalimi teisės srityje ir dažniau moko, o ne mokosi iš šios šalies, teikdama jai patarimus keičiant teisės sistemą).

Lietuva, kaip ir priekaištų susilaukusi Moldova, leidžia klausytis telefoninių pokalbių bet kurio asmens atžvilgiu ir sėkmingai toleruoja galimybę klausytis iš esmės bet kurio liudytojo (ne įtariamojo) asmens telefoninių pokalbių; Lietuvoje tą galima daryti tiriant daugelį Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų, nepaisant konkretaus nusikalstamo pavojingumo; Lietuva apskritai nenumačiusi jokios realios teisminės kontrolės po to, kai pradedamas telefoninių pokalbių pasiklausymas, ir Lietuvos teisėjams neprivalu pateikti informacijos apie tai, kokių rezultatų pasiekta tokiomis priemonėmis netgi tais atvejais, kai svarstomas jų pratęsimo klausimas; Lietuva, detaliau nesigilinant į labai konkrečius Strasbūro teismo priekaištus dėl pasiklausymo mastų (o tai ypatingai aktualu Lietuvai ir Lietuvoje šiuos veiksmus sankcionuojantiems teisėjams), nėra nustačiusi pakankamai tikslaus ir detalaus teisinio reglamentavimo šioje srityje.

Kurdami Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksą, plačiai rėmėmės analogišku Vokietijos įstatymu. Tuo didžiavomės ir didžiuojamės, bet deja, Lietuvos įstatymas net ir iš tolo neprimena Vokietijos įstatymo, kalbant apie slapto pobūdžio procesinių prievartos priemonių reglamentavimą. Šioje gilias ir pažangias demokratijos bei teisės tradicijas turinčioje valstybėje tiesiog kategoriškai neįmanomas liudytojo, o ne įtariamojo slaptas sekimas, ar jo pokalbių fiksavimas jo gyvenamojoje, taip pat kitoje jo veiklos vietoje, kuri nėra vieša ir visiems prieinama (liudytojų ir kitų asmenų, kurie patys nėra įtariami nusikaltimo padarymu, telefoninių pokalbių pasiklausymas gali būti taikomas tik vienu atveju, jei tokie asmenys yra tarpininkai, per kuriuos perduodama informacija itin pavojingą nusikaltimą padariusiam kaltininkui, ir atvirkščiai).

Lietuva nepadarė namų darbų ir neįsiklausė į Starsbūro teismo praktiką, kurioje vienareikšmiškai sakoma, kad telefoninių pokalbių pasiklausymas yra labai rimta intervencija į privatų gyvenimą, todėl ją taikant turi būti labai svarūs asmens įtarimo padarius ne bet kokį, o labai rimtą nusikaltimą, argumentai.
Ernestas Rimšelis

Šioje valstybėje neįmanoma klausytis telefoninių pokalbių vien inkriminavus grėsmingą baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris vėliau gali pasikeisti ar subliūkšti, būtina nustatyti tiriamo nusikaltimo ypatingą pavojingumą ne abstrakčiai, o labai konkrečiai, t. y. konkretaus asmens konkrečiai padaryto nusikaltimo išskirtinį sunkumą, ypatingus padarinius aukai ir pan.; šioje valstybėje galioja galbūt ir Lietuvos teismų praktikoje kažkada atsirasianti griežto subsidiarumo taisyklė, pagal kurią taikyti tokias slapto pobūdžio procesines prievartos priemones galima tik tuomet, jei be jų apskritai nėra šansų atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybių arba tyrimo sėkmė minimali ir iš esmės apsunkinama.

Lietuvos parlamentarai nuolat skundžiasi, teisinasi ir tuo pačiu piktinasi Lietuvos teismais ir teisėsauga, kuri tariamai nepateikia net paprasčiausios statistikos apie pasiklausymų mastus Lietuvoje. Tik visai neseniai ir pirmą kartą istorijoje Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės pirmininkas Darius Petrošius, kitaip nei visi anksčiau tą bandę padaryti parlamentarai, sugebėjo išgauti ir viešai paskelbti, kad Lietuvoje 2013 metais pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą buvo klausomasi 6139 asmenų, pagal Žvalgybos įstatymą - 1822 asmenų, o pagal Baudžiamojo proceso kodeksą 3545 asmenų. Seimo narys D. Petrošius sugebėjo, o ar sugebės ateityje kitas, neaišku.

Pateikus skundą Strasbūro teismui, tokios statistikos šis teismas greičiausiai tikrai pareikalautų, o matant jo priekaištus panašų gyventojų skaičių turinčiai Moldovai (su anksčiau labai panašiais pasiklausymo mastais, kokie yra Lietuvoje), beveik garantuotas dar vienas įvartis į Lietuvos vartus, ypač jei ir toliau nebus imtasi situacijos keitimo iš esmės.

Jau minėta statistinė informacija ir jos analizė gali veikti kaip rimta prevencijos priemonė nepagrįstų norų sekti, pasiklausyti ir pan. apribojimui. Lietuvoje pradėta skelbti informacija apie pasiklausymo skaičius tiek savo turiniu, tiek forma atrodo pakankamai primityviai, palyginus ją su ta, kurią kiekvienais metais viešai internete paskelbia Vokietijos Federacijos Teisingumo ministerija, įgyvendindama Vokietijos federacijos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tiesiogiai įpareigojančias kiekvienais metais iki birželio 30 d. viešai paskelbti atskiras ir labai detalias ataskaitas tiek apie telefoninių pokalbių pasiklausymą, tiek apie kitas pokalbių kontrolės ir slaptų sekimų formas (tuo besidomintys arba besistebintys galimybėmis skelbti tokią informaciją jas labai lengvai ras internete). Lietuvoje toks teisinis reguliavimas ir praktika iki šiol neregėta, tačiau taip pat gali būti pamoka nustojant dejuoti apie statistikos trūkumą nuolatinių skandalų ir masinio persekiojimo kontekste.

Teisėkūros procesas Lietuvoje nėra lengvas ir dažnai priklauso ne nuo pateiktos iniciatyvos turinio, o nuo politinės situacijos, iniciatyvą pateikusio asmens ir kt., todėl pažangias ir žmogaus teises gerbiančias teisės tradicijas užtikrinti kur kas greičiau ir paprasčiau galima ne keičiant įstatymus, kuriuose visko juodu ant balto nesurašysi, o teisinę praktiką. Teismai neturėtų laukti laikų, kai bus pakeistas įstatymas, o prokurorai ir tyrėjai - kol teisėjai suformuos naują praktiką. Pažangią praktiką galima pradėti taikyti jau šiandien ir tai būtų geriausia ir greičiausia dažnai kylančių problemų išeitis.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto baudžiamojo proceso teisės dėstytojas ir Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjas teisės klausimais.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Kačinskas. Lietuva – Lenkija: kurkime ateitį kartu (37)

Įsisiūbavus diskusijai dėl NATO saugumo garantijų ir lenkų tautinės bendruomenės padėties Lietuvoje, netikėtai atsidūriau šios istorijos epicentre. Diskusiją išprovokavo Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Lenkijos ambasada Vilniuje surengtos konferencijos, skirtos pažymėti Lietuvos - Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-etį, metu Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovo Jano Parys išsakyti teiginiai.

A. Užkalnis. Tavo naujasis nekentėjas yra tavo buvęs draugas (182)

Net jei esate labai geras, mielas žmogus (esu apie tokius girdėjęs, ir net kelis sutikau šiame gyvenime), turbūt žinote tokių, kas jūsų nemėgsta, o gal net ir nekenčia, arba jums už akių visaip liežuvauja ir drabsto jus purvais. Arba numanote, kad tokių yra.

N. Vasiliauskaitė. Kodėl nereikia balsuoti? (821)

„Balsuoti reikia“, – sako politiškai sąmoningi žmonės. Nes demokratija, nes esam piliečiai, nes „ką išsirinksim, tą turėsim“, nes „mažesnį blogį“, nes… Ir priduria: „vis dėlto“, „nepaisant visko“, „taip, jis konformistas ir kvailys, bet“, „nepatinka, tačiau kitaip juk ateis x“.

M. Kluonis. „Tautų Europos“ Lietuva turėtų vengti kaip karo, maro ir bado (311)

Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno pareiškimas, kad Vengriją reikėtų išmesti iš Europos Sąjungos – puikiai atspindi Vakarų Europos šalių politikų ir visuomenių nuotaikas naujųjų Sąjungos narių atžvilgiu.

A. Tapinas. Nuoširdus „ačių” naujiesiems luditams ir „Youtube“ blokuotojams (449)

Mane vis dar stebina (nors gal ir neturėtų), kiek dar daug Lietuvos žmonių gyvena kategoriškai atsisakydami pripažinti faktą, kad kieme XXI amžius. Patį faktą jie supranta, kalendorius gi po nosimi, bet tiesiog atsisako jį pripažinti ir renkasi gyventi XX-ame. Kur viskas buvo aišku ir sisteminga, ekonomika buvo planinė, valdininkų bijojo, o televizorius rodė dvi programas.