Tai iliustruoja dvi naujos knygos.
Viena yra lenkų kilmės britų mokslininko Richardo Sakwos „Frontline Ukraine: Crisis in the Borderlands“. Kita – „Russland verstehen. Der Kampf um die Ukraine und die Arroganz des Westens” (Suprasti Rusiją. Kova dėl Ukrainos ir Vakarų arogancija), kurios autorė yra Vokietijos-Rusijos žinovė Gabriele Krone-Schmalz.
Abi knygos pateikia panašius argumentus. Vakarai pastaruosius 25 metus neteisingai elgėsi su Rusija, ignoruodami jos nacionalinius interesus. Mums gali nepatikti Vladimiras Putinas, tačiau negalime tikėtis, kad jis ignoruos puolimą ir mindžikavimą prie jo slenksčio.
G. Krone-Schmalz teigia, kad Rusijos lyderis pirmaisiais kadencijos metais bandė laikytis provakarietiškos politikos, tačiau Busho administracija jį išdavė.
Savo ruoštu, R. Sakwa kritikuoja Ukrainos politikus kuriant pernelyg griežtą ir nedraugišką nacionalinio tapatumo formą, kuri atstumia piliečius, turinčius rusišką kultūrinę, lingvistinę ir etninę kilmę. Jis negaili kritikos Vakarams: vietoj Rusijos įtraukimo į Europos saugumą buvo plečiama NATO, o Europos Sąjunga tapo civiliniu NATO sparnu, ne sprendžiančiu, o kurstančiu konfliktus rytuose.
Sutinku, kad Vakarų politika per pastaruosius 25 metus (ir anksčiau) galėjo būti daug geresnė. Taip pat neteisinga personifikuoti krizę demonizuojant Putiną – jis problemą paaštrino, tačiau ji buvo dar iki jo.
Svarbiausia yra tai, kad jie ignoruoja išlikusias Rusijos sąsajas su sovietine praeitimi (stalinizmo reabilitacija, imperijos troškimas, KGB garbinimas). Tai nėra silpnybės, tai byloja apie fatalų imperializmo ir totalitarizmo tęstinumą, panašiai kaip šiuolaikinė Vokietija minėtų Hitlerio vadovavimą, tebūtų pervadinusi „Gestapo“, o Trečiojo Reicho žlugimą vertintų kaip apgailėtiną geopolitinį pralaimėjimą. Ši nesėkmė užnuodijo Rusiją namie ir pakurstė baimę užsienyje.
Antra, ne Vakarai atstūmė Rusiją, o atvirkščiai. NATO pakartotinai bandė įtraukti Rusiją, visų pirma 1997 metų Steigiamajame akte ir 2002 metais įsteigiant NATO ir Rusijos tarybą. ES panašiai pasielgė 1997 metais, pasirašydama Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį. Rusija prisijungė prie G8 ir Pasaulio prekybos organizacijos ir netgi pradėjo derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, pramoninių demokratijų klube. Rusija džiaugsmingai mėgavosi bendradarbiavimo su Vakarais vaisiais, tačiau jai nesinorėjo priimti apribojimų, ypač reikalavimų paklusti taisyklėms ir padoriai elgtis su kitomis šalimis.
Trečioji didelė klaida – ignoruoti Rusijos pasienyje esančių šalių, tokių kaip Ukraina, Gruzija ir Baltijos šalys, interesus.
Jos ir jų lyderiai, be abejo, per pastaruosius 25 metus padarė klaidų. Ypač Ukraina, kelis kartus praradusi galimybes tapti modernia valstybe.
Tačiau už šias klaidas neturi būti baudžiama pasmerkiant šias šalis nesaugiam gyvenimui Europos pakraštyje, kur joms gresia suskaldymas ar sunaikinimas Rusijos rankose. NATO ir ES nežygiavo į rytus Briuseliui (ar Vašingtonui) įsakius. Jos plėtėsi, nes buvusios pavergtos tautos iš rytų beldėsi į duris. Sovietų valdžios metais izoliaciją ir netinkamą elgesį patyrusios, dabar jos teisėtai norėjo dalintis gerove ir saugumu su kitais europiečiais. Jų neįsileidimas galėjo laikinai nuraminti Rusiją, tačiau tai būtų buvę žiauru ir neteisinga.
Iš tikrųjų, turime aiškiau matyti Rusijos interesus, tačiau ne tenkinti juos kitų sąskaita.