Tam būta daug įvairių priežasčių, tačiau viena iš svarbiausių – iš pirmo žvilgsnio lyg ir menkos pavienės pasipriešinimo apraiškos, sugebėjusios suardyti vienos partijos valdomos valstybės pamatus. Esame skolingi šiai primirštai disidentų kartai, o dabar pats metas tą skolą grąžinti. Aleksandras Solženycinas ir Andrejus Sacharovas pateko į istorijos vadovėlius. O kaip kiti? Šimtai sovietinių laikų disidentų tiesiog pamiršti – tiek savo šalyse, tiek užsienyje.
Jų vardais pavadintos vos kelios gatvės ir aikštės. Kartais jų pavardes galima pamatyti šmėžuojančias internete, tačiau dažniausiai tuo viskas ir baigiasi – jokių nuotraukų, jokių biografijos detalių, jokių užuominų, kokią kainą jiems patiems ir jų šeimoms teko sumokėti.
Viena svarbi gatvė Prahoje pavadinta Milados Horakovos () – garbios socialdemokratų lyderės, po cirką priminusio teismo 1950 metais pasmerktos myriop – garbei. Informaciją apie kartu su ja teistus asmenis pateikia „Wikipedia“ – bėda ta, kad tik čekiškai.
Lietuvos „miško broliai“ – drąsūs vyrai, kovoję už Lietuvos laivę ir buvę žiauriai nukankinti ir nužudyti KGB būstinėje – pagerbti jų vardus iškalus Genocido aukų muziejaus pastato plytose.
Visada galima geriau. Pradžiai reikia tikrai nedaug – tik pasirūpinti, kad visi komunizmo laikų disidentai turėtų po jiems skirtą tikslų ir detalų straipsnį interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ pagrindinėmis Europoje vartojamomis kalbomis (būtų gerai ir kinų – toks sprendimas pasitarnautų kaip įkvėpimo šaltinis visiems, bandantiems priešintis absurdiškam despotizmui). Paimkime dar vieną pavyzdį: Baltijos šalių žmonių kreipimasis į Jungtines Tautas, parengtas 1979 metais minint 40-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Jį, rizikuodami atsidurti psichiatrinėje, netekti vaikų, sėsti į kalėjimą, būti pasmerkti myriop ar net viskam vienu metu, pasirašė 37 lietuviai, keturi estai ir keturi latviai – šie drąsūs žmonės norėjo, kad pasaulis sužinotų, kas vyksta iš tikrųjų. Tik tokie ryžtingi sprendimai neleido numarinti akivaizdžios tiesos, kad Baltijos valstybės buvo neteisėtai aneksuotos Sovietų Sąjungos. Tai buvo labai svarbu kovos už nepriklausomybę XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos kontekste. Ką už savo protu nesuvokiamą drąsą gavo kreipimąsi pasirašiusieji? Dauguma atveju paprasčiausią užmarštį.
Kokybiški straipsniai „Wikipedia“ enciklopedijoje būtų puiki pradžia, tačiau pats metas šiuos vyrus ir moteris pagerbti ir realiame gyvenime. 1984 metais Vašingtono 16-ojoje gatvės atkarpa, kur buvo sovietų ambasada, pervadinta Sacharovo aikšte. Tai pavyzdys, kuriuo galėtų pasekti ir kitos Vakarų šalių sostinės. Pašto tarnybos taip pat galėtų prisidėti. Jau seniai lioviausi rinkęs pašto ženklus. Galėčiau šį hobį atgaivinti – bent jau pašto ženklus, skirtus įtakingiausiems disidentams, tikrai įsigyčiau.
Daugumai to labiausiai nusipelniusių žmonių pripažinimas jau nebereikalingas. Kalėjimas ir patirta prievarta palaužė jų sveikatą, tačiau, net ir praėjus 25 metais, keli iš jų vis dar mumis. Jų yra. Pagirtina britų iniciatyva – raginimas šalies valdžiai deramai pagerbti likusius gyvus disidentus. Kitoms šalims derėtų pasekti šiuo pavyzdžiu.
Tai ne tik istorinio teisingumo klausimas. Jis siunčia ir stiprią žinutę šių dienų Rusijai. Esame jums skolingi už pastangas ir pasiaukojimą, kurių tokiomis atšiauriomis sąlygomis nepabūgo jūsų disidentai – už mūsų ir už jūsų laisvę.
