Tokį savo, ne visai diplomatiniais epitetais pagardintą, teiginį Rusijos URM oficialusis atstovas motyvavo tuo, kad agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę, o nepriklausomos Lietuvos Respublikos 1991 m. sausį tariamai nebuvo, nes jos tuo metu nepripažino nė viena pasaulio valstybė (kitaip tariant, Kovo 11-oji nieko nereiškė). Matyt, užbėgdamas už akių, mėginimams priminti visiškai priešingą Rusijos poziciją, fiksuotą 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Tarpvalstybinių santykių sutartyje, Rusijos URM oficialusis atstovas pareiškė, kad šia sutartimi neva negalima remtis, nes pasirašymo metu šis dokumentas buvo „dviejų sovietinės federacijos narių susitarimas“ ir negalėjo sukelti tarptautinių teisinių pasekmių.
Kadangi tai nėra URM vadovo, o tik ne paties aukščiausio rango URM pareigūno, nors ir įgalioto išreikšti oficialią URM poziciją, pareiškimas, gal ir nebūtų verta kreipti į jį daug dėmesio. Juolab nederėtų į jį reaguoti aukščiausiu – Respublikos prezidento ar užsienio reikalų ministro lygiu. Apskritai pats Rusijos URM pareiškimas yra tradicinės pastaraisiais metais Rusijos politikos tąsa – toliau prieštaraujant tarptautinei teisei neigiama prieš Lietuvos Respubliką įvykdyta Sovietų Sąjungos agresija ir Lietuvos teritorijos okupacija.
Vis dėlto vienu požiūriu šis Rusijos URM pareiškimas yra naujas. Pirmą kartą taip atvirai ir tiesiogiai prieštaraujama 1991 m. liepos 29 d. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties su Lietuva nuostatoms, ypač jos 1 straipsniui, pagal kurį pripažintas 1990 m. kovo 11 d. pamatiniuose aktuose apibrėžtas Lietuvos Respublikos valstybinis statusas, menkinama šios, fundamentalios dvišaliams Lietuvos ir Rusijos santykiams, Sutarties reikšmė.
Tai, žinoma, parodys tolesnė įvykių raida, bet tikiuosi, kad Lietuvos skaitytojui gali būti iš tikrųjų įdomu, ko verti Rusijos URM pareiškimo teiginiai. Juolab žmogui, kuris yra mažiau įsigilinęs į istorijos ir teisės dalykus, šie teiginiai paviršutiniškai gali atrodyti turintys kokio nors pagrindo. Taigi apie kiekvieną teiginį atskirai.
Pirmiausia, dėl 1991 m. sausio mėn. Sovietų Sąjungos veiksmų prieš Lietuvos Respubliką kvalifikacijos. Agresija iš tiesų yra vienos valstybės jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę. Tačiau įsigilinus į faktus ir teisę matyti, jog būtent tai, t. y. SSRS agresijos aktas prieš kitą valstybę – Lietuvos Respubliką, buvo įvykdyta 1991 m. sausio 11-13 d., kai siekta ginkluota jėga sunaikinti Lietuvos Respublikos institucijas ir įvesti „tiesioginį SSRS prezidento valdymą“ Lietuvoje (beje, jį įgyvendinti turėjo SSRS gynybos ministerija, padedama sovietų prezidento paskirto valstybinio komiteto („nacionalinio gelbėjimo komiteto“), - taigi būtų įvykusi kuo gryniausia ir kur kas mažiau, nei 1940 metais, užmaskuota karinė okupacija).
Pagrindinė SSRS veiksmų, kaip agresijos akto prieš Lietuvos Respubliką, kvalifikacijos priežastis yra ta, kad Lietuvos Respublika visada buvo kita valstybė ir kitas tarptautinės teisės subjektas Sovietų Sąjungos atžvilgiu. 1940 m. birželio 15 d. SSRS pradėjo agresiją prieš Lietuvą – įsiveržė į Lietuvos Respublikos teritoriją savo ginkluotosiomis pajėgomis. Tai buvo agresijos aktas, apibrėžtas 1933 m. dvišalėje LR-SSRS sutartyje dėl agresijos apibrėžimo, o Lietuvos sutikimas su tokiu sovietų kariuomenės įsiveržimu buvo teisiniu požiūriu niekinis, nes išgautas grasinant jėga (panašiai kaip Austrijos ar Čekoslovakijos sutikimas su nacistinės Vokietijos agresija 1938-1939 metais laikytas teisiškai bereikšmiu ir nekeičiančiu Vokietijos neteisėtų veiksmų kvalifikacijos).
Toliau agresija tęsėsi okupacijos ir aneksijos forma (karinė teritorijos okupacija ir aneksija yra visuotinai pripažinti agresijos aktų pavyzdžiai). Tokiu būdu Lietuvos Respublika niekada netapo sudėtine SSRS dalimi, jos teritorija buvo neteisėtai okupuota, bet nepaisant aneksijos Sovietų Sąjungai niekada tarptautinės teisės požiūriu nepriklausė. Pagal visiems žinomą bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) SSRS negalėjo įgyti jokių teisių į Lietuvą ar Lietuvoje.
Tai, kad sovietų agresijos Lietuvos Respublika tarptautinės teisės požiūriu neišnyko, liudija ir daugiau kaip 60 pasaulio valstybių, egzistavusių 1940 metais, pakankamai nuosekliai vykdyta Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika. Nepripažįstant aneksijos, Baltijos šalių teritorija nelaikyta Sovietų Sąjungos dalimi ir toliau pripažintas Baltijos valstybių, kaip atskirų tarptautinės teisės subjektų, egzistavimas.
Tad bet kokie SSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmai prieš Lietuvos žmones (Lietuvos piliečius, nes juk Lietuvos piliečiams primesta SSRS pilietybė buvo niekinė) ir jų suformuotas valstybės institucijas, net jei nebūtų buvę 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, vis tiek būtų laikomi agresijos aktu – 1940 m. pradėtos agresijos tąsa. Iš esmės 1991 m. sausio 11-13 d. agresijos aktas specifinis yra tik savo tikslu reokupuoti Lietuvą sunaikinant jos teisėtas valdžios institucijas ir perimant iš jų šalies kontrolę.
Tai, kad agresijos prieš Lietuvą nesvarstė ir teisiškai nevertino JT Saugumo Taryba, niekaip nekeičia sovietų veiksmų kvalifikacijos (beje, SSRS agresija prieš Lietuvą prasidėjo 1940 metais, kai Jungtinių Tautų dar nebuvo). Saugumo Taryba yra ne teisinė, o politinė institucija, ji turi pagrindinę, o ne išimtinę atsakomybę palaikant tarptautinę taiką ir saugumą. Dėl visiems suprantamų politinių priežasčių (SSRS buvo nuolatinė ST narė, dabar šią narystę tęsia Rusijos Federacija) JT Saugumo Taryba apskritai niekada negalėjo svarstyti Baltijos šalių okupacijos klausimų, tačiau tokia situacija niekaip negali pakeisti teisinio šios okupacijos ir mėginimų reokupuoti Lietuvą 1991 m. sausį vertinimo.
Saugumo Taryba apskritai nepajėgi pasisakyti tais atvejais, kai agresorius yra jos nuolatinis narys. Kai kurios kitos institucijos, kurioms agresorius tokios įtakos neturėjo, dėl sovietų veiksmų 1991 m. sausio mėn. prieš Lietuvą pasisakė pakankamai aiškiai: pavyzdžiui, Europos Parlamentas 1991 m. sausio 22 d. pareiškė esąs sukrėstas „tarptautinę teisę pažeidžiančios sovietų karinės intervencijos“ ir pasmerkė „sovietų karinę agresiją“.
Antra, dėl Lietuvos Respublikos egzistavimo 1991 m. sausį ir jos pripažinimo. Jau minėjau, kad tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos Respublikos, kaip valstybės ir tarptautinės teisės subjekto, egzistavimas nenutrūko dėl sovietų agresijos, neteisėtos okupacijos ir aneksijos. Tad toks Lietuvos Respublikos tęstinumas savaime lemia, kad 1991 m. sausį ji egzistavo. Beje, 1991 m. liepos 29 d. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties 1 straipsnyje Rusija pripažino Lietuvos valstybinį statusą, apibrėžtą 1990 m. kovo 11 d. pamatiniuose aktuose (iš esmės visuose penkiuose svarbiausiuose Kovo 11-osios aktuose: Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deklaracijoje dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų, Įstatyme dėl valstybės pavadinimo ir herbo, Akte dėl Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymo, Įstatyme dėl 1938 m. Konstitucijos galiojimo atstatymo, Įstatyme dėl LR Laikinojo Pagrindinio Įstatymo).
Šiuose aktuose išdėstyti visi šiuolaikinės Lietuvos valstybės tarptautinio ir konstitucinio teisinio statuso pagrindai. Juose yra konstatuotas 1940 metų sovietų agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktas, Lietuvos Respublikos tęstinumas (jos, kaip valstybės ir tarptautinės teisės subjekto, egzistavimo nepertraukiamumas), atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos tapatumas 1918 metais įsteigtai Lietuvos valstybei, nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. iš karto, be jokių pereinamųjų laikotarpių, 1990 metais rinktos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo iš Tautos gautas mandatas veikti kaip Tautos atstovybei, atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir būti aukščiausiąja Lietuvos Respublikos institucija. Pripažįstant Lietuvos Respublikai tokį statusą teisiškai neįmanoma teigti, kad 1991 m. sausį jos, kaip valstybės, nebuvo.
Dar iki Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties, vykstant sovietų agresijai prieš Lietuvą, 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos (Borisas Jelcinas) vadovai (tada AT pirmininkai) pasirašė bendrą pareiškimą, smerkiantį SSRS vadovybę dėl jėgos naudojimo Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, taip pat skelbiantį ištikimybę demokratijos ir jėgos nenaudojimo principams bei šalių pasirengimą padėti viena kitai, jei kiltų grėsmė kurios nors iš jų suverenitetui.
Tačiau svarbiausia, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Rusija pripažino viena kitos suverenitetą. 1991 m. liepos 29 d. Tarpvalstybinių santykių sutartimi Lietuva ir Rusija tik išplėtojo šio bendro keturšalio pareiškimo principus, įskaitant tarptautinio teisinio subjektiškumo ir suvereniteto pripažinimą. Taigi RF URM dabartinis pareiškimas iš esmės neigia ir šį 1991 m. sausio 13 d. B.Jelcino parašu sutvirtintą pareiškimą, reiškia atsitraukimą nuo B.Jelcino epochos ir siekį grįžti į sovietinių klišių apie „savanorišką įstojimą į SSRS“ ir „neteisėtą atsiskyrimą nuo SSRS“ laikus.
Rusijos URM oficialusis atstovas, teigdamas, kad 1991 m. sausį Lietuvos Respublikos nebuvo pripažinusi nė viena pasaulio valstybė, ignoruoja paprastą istorinį faktą, kad tada (1991 m. sausį) Lietuvos Respublika, kaip valstybė, buvo pripažinta daugiau kaip 60 pasaulio valstybių, nuo 1940 metų nuosekliai besilaikiusių Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, kuri tuo pačiu reiškė tolesnį Lietuvos Respublikos pripažinimą.
Tarptautinės teisės požiūriu 1991 metų antrosios pusės (išskyrus Islandiją ir Daniją vasario mėn.) pripažinimas reiškė ne Lietuvos valstybės, kuri buvo pripažinta jau 1920-1922 metais, pripažinimą, o naujos šios valstybės valdžios (vyriausybės) pripažinimą. Bene geriausiai šią situaciją 1990 m. kovo 12 d. apibūdino Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland Dumas: „Prancūzija niekada nepripažino 1940 metų Lietuvos aneksijos ir ... 1922 metais Lietuvai suteiktas pripažinimas tebegalioja; nepaisant suvereniteto praradimo, Baltijos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjektai, išgyveno aneksiją, todėl jokio papildomo pripažinimo akto joms nereikia“.
Tačiau turbūt iškalbingiausiai Rusijos URM teisinį neraštingumą liudija Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris iš esmės paneigė RF URM pareiškime išreikštą poziciją Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje (2008 m. vasario 19 d. sprendimas). EŽTT pripažino šių trijų sovietų kolaborantų nuteisimą (inter alia už antivalstybinę veiklą prieš Lietuvos Respubliką) teisėtu, nors kolaborantai mėgino argumentuoti, kad veikė teisėtai gindami Sovietų Sąjungą nuo „neteisėtų separatistų veiksmų“, o Lietuvos Respublika, jų nuomone, tada neegzistavo, nes nebuvo pripažinta (bent jau SSRS); todėl jie, kaip SSRS piliečiai, neva negalėjo pažeisti Lietuvos įstatymų ir buvo tariamai neteisėtai nuteisti už tai, kas buvo teisėta pagal sovietų įstatymus.
EŽTT tokius argumentus atmetė, tuo pripažindamas nepriklausomos Lietuvos Respublikos egzistavimą 1990-1991 metais (kai buvo padaryti inkriminuoti nusikaltimai), ir jos įstatymų galiojimą tuo metu. Akivaizdu, kad jokio antivalstybinių organizacijų kūrimo ir veiklos bei kurstymo pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, už ką kolaborantai buvo nuteisti, nebūtų galėję būti, jei nebūtų egzistavusi Lietuvos Respublika, kaip nepriklausoma valstybė.
Trečia, dėl 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių sutarties. Iš šios Sutarties raidės (minėtojo 1 straipsnio, kuriame pripažintas 1990 m. kovo 11 d. pamatiniuose aktuose apibrėžtas Lietuvos Respublikos valstybinis statusas) ir dvasios – visuminio sutarties reguliavimo (įskaitant preambulės nuostatą apie sovietų aneksijos neteisėtumą ir būtinybę pašalinti jos pasekmes) aišku, kad Rusija pripažino Lietuvos Respublikos tęstinumą ir tapatumą 1918 metais įsikūrusiai Lietuvos valstybei, sovietinės agresijos prieš Lietuvą neteisėtumą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą būtent 1990 m. kovo 11 d.
Tokios nuostatos visiškai nekeičia RF URM oficialaus atstovo pasamprotavimai apie tuometinį Sutarties pobūdį, net jei jie nors iš dalies būtų pagrįsti (Rusija išties tuo metu buvo sovietinė respublika – RSFSR). Bet kuriuo atveju svarbu, kad Rusija šiandien yra įsipareigojusi Sutartimi pripažinti atitinkamą Lietuvos Respublikos tarptautinį teisinį statusą, Sutartis yra abiejų šalių ratifikuota, galiojanti ir registruota JT Sekretoriate.
Todėl RF URM pareiškimas prieštarauja Sutarties raidei (1 straipsniui) ir jos dvasiai (principams, tikslams, objektui ir visuminiam reguliavimui). Pabrėžtina, kad Sutarties 1 straipsnis yra fundamentalus ir jo galiojimas yra neribotas ir „pergyvenantis“ pačią Sutartį, t. y. galiosiantis ir toliau, net jei Sutartis neteks galios (kadangi pripažinimas, kaip toks, yra galutinis ir neatšaukiamas).
Sutarties 1 straipsniu, kaip ir minėtu 1991 m sausio 13 d. keturšaliu pareiškimu, Lietuva ir Rusija pripažino viena kitą „pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis“. Tad teigti, kad Lietuva buvo „sovietų federacijos nare“ nėra jokio pagrindo, juolab kad Sutartį sudarė Lietuvos Respublika, kuri niekada nebuvo SSRS dalimi, o ne Lietuvos SSR.
Visuotinai pripažintas pacta sunt servanda principas reiškia, be kita ko, sąžiningą tarptautinių įsipareigojimų vykdymą. Sąžiningumas apima ne tik paraidinį (pažodinį) tarptautinių sutarčių laikymąsi, bet ir pagarbą sutarties dvasiai – jos tikslams, objektui, principams ir visuminiam reguliavimui. Sąžiningai laikydamasi Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties Rusija turėtų vengti Sutarties raidei ir dvasiai prieštaraujančių pareiškimų.
Taigi Rusijos URM pareiškimas dvelkia senu sovietų diplomatijos demagogijos stiliumi, kai manipuliuojant iš konteksto ištrauktomis teisės normomis ir faktais įžūliai brukamos nieko bendro su teise ir faktais neturinčios interpretacijos. Tuo tarpu dvišaliai Lietuvos ir Rusijos santykiai, kaip ir bet kurių kitų valstybių santykiai, negali plėtotis sėkmingai be tarpusavio pagarbos, pagarbos tarptautinei teisei ir tarpvalstybinių santykių pagrindus apibrėžiančioms sutartims.
Deja, Rusijos URM eina kitu keliu, neigdama Kovo 11-ąją, tyčiodamasi iš Lietuvos valstybės ir jos gynėjų. Žinoma, visada yra galimybė pasitaisyti: užsienio reikalų ministro ar šalies vadovo lūpomis atsiprašyti už A.Nesterenkos pareiškimą, kaip nesusipratimą, ir nuoširdžiai pasveikinti Lietuvą Kovo 11-osios dvidešimtmečio proga. Juk be Kovo 11-osios galėjo nebūti ir Birželio 12-osios Rusijos suvereniteto deklaracijos, kurios dvidešimtosios metinės taip pat bus pažymimos šiemet. Ši data kol kas simbolizuoja kitokią, nei dabartinė oficialioji, Rusiją, - Rusiją be melo, demagogijos, istorijos klastojimų, sovietinių nusikaltėlių heroizavimo ...