Respublikos Prezidento pateiktas Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas susilaukė įvairių atgarsių ir vertinimų visuomenėje. Kaip ir reikėjo tikėtis, pagrindiniu diskusijos objektu vėl tapo dvigubos pilietybės klausimas, t. y. kiek dar galima plėsti Lietuvos Respublikos piliečių, galinčių turėti ir kitos valstybės pilietybę, ratą.
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)
Pilietybės įstatymo projektas papildo tokių asmenų kategoriją taip pat tais Lietuvos piliečiais, kurie pirmosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpiu (nuo 1919 metų, kai buvo priimtas pirmasis Pilietybės įstatymas, iki 1940 metų okupacijos) išvyko iš Lietuvos, ir jų palikuonimis. Tačiau galimybė turėti ir kitos valstybės pilietybę nesuteikta po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės atkūrimo išvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie panorėtų savo noru įgyti kitos valstybės pilietybę.

Tačiau reikia būti sąžiningiems ir pasakyti sau: jeigu ir šiems Lietuvos Respublikos piliečiams būtų suteikta galimybė turėti ir kitos valstybės pilietybę, tai reikštų, kad tokią galimybę turi kiekvienas to panorėjęs Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl tai būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio antrąja dalimi, nes ji jokiu atveju negali būti suprantama kaip kiekvieno Lietuvos piliečio teisė turėti ir kitos valstybės pilietybę.

Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto nuostatas galima vertinti ne tik Konstitucijos požiūriu, bet ir tarptautinės teisės kontekste. Pažangiausias ir paprotinės tarptautinės teisės normas kodifikuojantis šaltinis pilietybės klausimų reglamentavimo srityje yra 1997 metų Europos konvencija dėl pilietybės, priimta Europos Taryboje (toliau – Europos konvencija). Žinoma, Europos konvencija tebegrindžiama principu, kad pilietybės reglamentavimas iš esmės yra kiekvienos valstybės kompetencijos dalykas, tačiau Konvencija nustato tam tikrus rėmus šiai valstybių kompetencijai realizuoti – bendruosius pilietybės reglamentavimo principus, kurių turi laikytis valstybės.

Teiginių apie pilietybės tapatinimą su tautybe ir prigimtinę teisę į konkrečios valstybės pilietybę iš esmės nepagrindžia jokia tarptautinės teisės doktrina, jokie tarptautiniai teismai, jokios tarptautinės sutartys ar paprotinės tarptautinės teisės normos.
Dainius Žalimas

Dvigubos pilietybės leistinumo klausimas taip pat didžiąja dalimi paliktas valstybių nuožiūrai. Konvencijos preambulėje tik pažymima, kad valstybių praktika dėl dvigubos pilietybės yra įvairi, tuo leidžiant suprasti, kad požiūris į šį reiškinį yra kiekvienos valstybės reikalas. Tai pažymima ir Konvencijos aiškinamajame rašte: Europos valstybių požiūris į dvigubą pilietybę nuo 1963 metų Konvencijos dėl dvigubos pilietybės atvejų mažinimo ir karo prievolės dvigubos pilietybės atveju pakito nuo neigiamo į neutralų, todėl 1997 metų Konvencija nebesiekia mažinti dvigubos pilietybės atvejų, bet pripažįsta kiekvienos valstybės skirtingai ir atsižvelgiant į jų individualią situaciją bei interesus nustatyti dvigubos pilietybės toleravimo laipsnį.

Pavyzdžiui, jeigu valstybė nori didesnės natūralizuojamų asmenų integracijos į jos visuomenę, ji gali reikalauti, kad įgydami jos pilietybę šie asmenys atsisakytų turimos pilietybės, o jeigu valstybė siekia skatinti, kad kuo daugiau asmenų turėtų jos pilietybę, tai ji gali tokio reikalavimo nekelti.

Lietuvos Respublikoje požiūrį į dvigubą pilietybę nustato Konstitucija (12 straipsnio antroji dalis), pagal kurią dviguba pilietybė turi būti išimtimi ir negali tapti taisykle, t. y. visi Lietuvos piliečiai neturėtų galimybės būti ir kitos valstybės piliečiais. Europos konvencijai toks požiūris neprieštarauja, nes, kaip minėta, jo pasirinkimas yra suvereni Lietuvos valstybės teisė.

Nors Europos konvencija palieka kiekvienai valstybei nustatyti savo požiūrį į dvigubą pilietybę, vis dėlto Konvencija yra labai naudinga išsklaidant kai kuriuos mėginamus Lietuvoje įpiršti stereotipus apie pilietybę, kurie naudojami raginant nepaisyti neigiamo ir ribojančio Konstitucijos požiūrio į dvigubą pilietybę, kitaip tariant, suteikti galimybę turėti dvigubą pilietybę visiems Lietuvos piliečiams ar bent jau visiems lietuviams, kurie sudaro apie 85 procentus visų Lietuvos piliečių. Iš eilės apie šiuos nepagrįstus, tačiau pakankamai atkakliai brukamus stereotipus.

Pirmasis nepagrįstas stereotipas, kurį išsklaido Europos konvencija, - pilietybė nėra tautybė, tai yra dvi skirtingos kategorijos, kurios neturėtų būti painiojamos. Tautybė suponuoja tik etninę kilmę ir, kaip tokia, asmens teisių ir pareigų valstybei nereiškia, o pilietybė pagal Konvencijos 1 straipsnį yra asmens teisinis ryšys su valstybe, kuris, pabrėžčiau, nenurodo jo etninės kilmės. Pilietybė, kaip teisinis ryšis, įgyjama ir jos galima netekti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu tautybės netekti neįmanoma ir jos niekas negali atimti.

Panašiai Pilietybės įstatymo projekte pilietybė apibrėžiama kaip nuolatinis teisinis asmens ryšys su valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys negali būti siejamas su asmens tautybe. Beje, Europos konvencijos 5 straipsnis draudžia reglamentuojant pilietybę diskriminuoti asmenis etninės kilmės pagrindu, bet remiantis etnine kilme galimos tam tikros preferencijos palengvinant pilietybės įgijimą. Todėl, pavyzdžiui, Pilietybės įstatymo projekte numatomas pilietybės įgijimas supaprastinta tvarka lietuvių kilmės asmenims, kurie niekada neturėjo Lietuvos pilietybės.

Antrasis nepagrįstas stereotipas, kurį išsklaido Konvencija, - nėra prigimtinės teisės į konkrečios valstybės pilietybę, todėl ir nėra prigimtinės teisės į Lietuvos pilietybę, kurios tariamai jokiais atvejais negalima netekti, net savo noru įgijus kitos valstybės pilietybę. Prigimtinė teisė neturėtų būti painiojama su vienu pilietybės įgijimo būdu – pilietybės įgijimu gimstant (filiacija), kurio reglamentavimą valstybė gali keisti, tuo pačiu keisdama įgyjančių gimimu jos pilietybę asmenų ratą. Pavyzdžiui, valstybė vietoje jus soli (pagal gimimo vietą) principo gali nuspręsti teikti pirmenybę jus sanquinis (pagal tėvų pilietybę) principui, ir atvirkščiai. Prigimtinė teisė neturėtų būti painiojama ir su vienu iš Europos konvencijos 4 straipsnyje nurodomu pilietybės principu, - kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę.

Ši teisė reiškia ne neatimamą teisę į konkrečios valstybės pilietybę, o teisę būti kurios nors valstybės piliečiu apskritai, t. y. teisę nebūti be jokios valstybės pilietybės. Konvencijos aiškinamasis raštas taip pat pagrindžia teiginį, kad kiekvieno žmogaus teisė į pilietybę suprantama bepilietybės išvengimo (paprotinė tarptautinės teisės norma) kontekste, t. y. tai reiškia valstybių pozityvią pareigą reglamentuoti pilietybės klausimus taip, kad žmogus nebūtų be jokios pilietybės, o ne turėtų dvigubą pilietybę. Taigi teisę į pilietybę žmogus gali įgyvendinti įvairiai: įgyti vieną pilietybę gimdamas ir jos netekti įgijęs kitos valstybės pilietybę natūralizacijos būdu.

Pabrėžčiau, kad teiginių apie pilietybės tapatinimą su tautybe ir prigimtinę teisę į konkrečios valstybės pilietybę iš esmės nepagrindžia jokia tarptautinės teisės doktrina, jokie tarptautiniai teismai, jokios tarptautinės sutartys ar paprotinės tarptautinės teisės normos.

Visiškas dvigubos pilietybės liberalizavimas galėtų atnešti dar daugiau problemų, nei privalumų.
Dainius Žalimas

Trečiasis nepagrįstas stereotipas, kurį išsklaido Konvencija, yra tas, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, tariamai negali netekti turėtos pilietybės, nes tai tariamai būtų savavališkas pilietybės atėmimas. Dažnai taip ir pasakoma, kad Lietuvos valstybė tariamai atima pilietybę iš išvykstančių lietuvių, tik kažkodėl užmirštama pasakyti, kad tie lietuviai netenka Lietuvos pilietybės dėl to, kad patys savo noru įgyja kitos šalies pilietybę. Vienas iš Europos konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintų pilietybės principų iš tikrųjų yra tas, kad iš nieko savavališkai negali būti atimta pilietybė. Tačiau savavališku pilietybės atėmimu pagal Konvenciją nelaikomas toks asmens elgesys, kuriuo jis pats atsisako turėtos pilietybės, nes savo noru įgyja kitos šalies pilietybę. Tai jau yra aišku iš Konvencijos preambulės, kuri nurodo, kad kiekviena šalis yra laisva nustatyti pasekmes, kai jos pilietis įgyja ar turi kitos valstybės pilietybę. Viena iš tų pasekmių nustatyta 7 straipsnyje – pilietybės netekimas asmeniui savo noru įgijus kitos valstybės pilietybę. Taigi tokia pasekmė yra visiškai teisėta pagal tarptautinę teisę, o Lietuvoje ją lemia konstitucinis dvigubos pilietybės ribojimas.

Beje, vienas iš galimų pilietybės netekimo pagrindų pagal Europos konvencijos 7 straipsnį yra toks piliečio elgesys, kuris yra žalingas gyvybiniams (pagrindiniams) valstybės interesams. Pilietybės įstatymo projekte toks Lietuvos pilietybės neteikimo pagrindas nenumatytas, bet toks pagrindas numatytas kaip kliūtis asmeniui įgyti Lietuvos pilietybę ir net ją atkurti. Todėl viena iš projekto naujovių yra ta, kad Lietuvos pilietybė negalės būti atkurta tam asmeniui, kuris iki okupacijos ją turėjo, ar tokio asmens palikuoniui, jeigu jis veikė prieš Lietuvos valstybę (pavyzdžiui, dalyvavo sovietų agresijoje prieš Lietuvą 1991 metais).

Nukrypdamas nuo temos, pastebėčiau, kad būtent tokį pilietybės santykių nutraukimui būdingą pagrindą – kenkimą esminiams valstybės interesams – nustatė Lenkijos įstatymas kaip pagrindą vadinamajai „lenko kortai“ neišduoti arba atimti. Turint omenyje dar tą aplinkybę, kad įgyjantis „lenko kortą“ asmuo turi dar Lenkijos konsulo akivaizdoje iškilmingai pasižadėti paisyti Lenkijos interesų, galima pagrįstai teigti, kad „lenko korta“ yra kvazipilietybės ir politinio lojalumo kitai valstybei santykių įrodymas, o ne tautybės patvirtinimas. Tokie kvazipilietybės santykiai pagal Konstituciją yra nesuderinami nei su Seimo nario mandatu, nei su teise kandidatuoti Respublikos Prezidento rinkimuose.

Ketvirtasis nepagrįstas stereotipas, kurį išsklaido Europos konvencija, yra tas, kad lietuviams, įgyjantiems kitos šalies pilietybę, išsaugoti Lietuvos pilietybę tariamai padeda jos 16 straipsnis, kuris leidžia nereikalauti, kad natūralizuojamas (įgyjantis pilietybę natūralizacijos būdu) asmuo atsisakytų turimos pilietybės, kai tai yra neprotinga. Tačiau iš straipsnio teksto ir aiškinamojo rašto aišku, kad jis skirtas tai valstybei, kuri taiko natūralizaciją, o ne tai valstybei, kurios pilietis savo noru siekia kitos valstybės pilietybės. Tad šis Konvencijos straipsnis niekaip negali įtakoti konstitucinio dvigubos pilietybės ribojimo Lietuvoje. Tačiau būtų protinga norintiems įgyti Lietuvos pilietybę asmenims, ypač lietuvių kilmės, taikyti minėtą taisyklę ir nereikalauti atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai tai yra praktiškai neįmanoma ar labai apsunkinta procedūra. Pavyzdžiui, lietuvių kilmės asmeniui iš Armėnijos, norinčiam įgyti Lietuvos pilietybę, praktiškai tai buvo labai sunku padaryti, nes atsisakyti Armėnijos pilietybės pagal Armėnijos įstatymus jis negalėjo tol, kol neatitarnavo jos kariuomenėje. Akivaizdu, kad šiuo atveju būtų neprotinga reikalauti, kad toks asmuo atsisakytų Armėnijos pilietybės.

Apskritai Pilietybės įstatymo projektas įgyvendina Europos konvencijos 14 straipsnyje numatytus rekomenduotinus dvigubos pilietybės atvejus, - teisė turėti ir Lietuvos, ir kitos valstybės pilietybę pripažįstama, kai asmuo abi pilietybes įgyja gimdamas ir automatiškai pagal kitos valstybės įstatymą dėl santuokos su kitos valstybės piliečiu sudarymo, t. y. abiem atvejais kitos valstybės pilietybė įgyjama ne savo noru. Pilietybės įstatymo projekte dar nustatyti išskirtinių istorinių, teisinių ir politinių aplinkybių nulemti atvejai, kai Lietuvos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę, – ją gali turėti ištremti iš okupuotos Lietuvos ar išvykę iš jos iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos piliečiai bei jų palikuonys. Minėta, kad pastarųjų asmenų kategorija pildoma išvykusiais ir tarpukario nepriklausomybės metais, nes jie ir jų palikuonys nerizikuodami savo saugumu ir net gyvybe negalėjo grįžti į Lietuvą net penkis okupacijos dešimtmečius. Kitaip tariant, visus šiuos asmenis tam tikra prasme galima prilyginti pabėgėliams, kurie dėl pagrįstos baimės dėl savo gyvybės ar saugumo negalėjo grįžti į Lietuvą iki pat jos nepriklausomybės atkūrimo. Be to, šių asmenų skaičius yra ribotas nustatyta data – 1990 m. kovo 11 d., todėl ši kategorija nepagausės tiek, kad padarytų dvigubą pilietybę pernelyg paplitusiu reiškiniu (pačių išvykusių ar ištremtų asmenų nebedaugės, gali gausėti tik jų palikuonių).

Leidus visiems Lietuvos piliečiams būti kartu ir kitų valstybių piliečiais, tektų ir leisti dvigubą pilietybę turintiems asmenims būti parlamento nariais.
Dainius Žalimas

Tuo tarpu išvažiavusiųjų po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės atkūrimo pabėgėliams prilyginti neįmanoma, nes jie išvyko iš Lietuvos ne dėl baimės dėl savo gyvybės ar saugumo, o dėl ekonominių ar asmeninių priežasčių, jie taip pat gali nesibaimindami gali bet kada į Lietuvą grįžti, todėl nėra jokių išskirtinių aplinkybių, pateisinančių jiems galimybę turėti dvigubą pilietybę, jei kitos valstybės pilietybę jie įgyja savo noru. Dėl ekonominių ar socialinių priežasčių išvažiuojantys asmenys teisiniu požiūriu pabėgėliais nelaikomi, o mėginimai juos prilyginti tremtiniams ar dėl politinių priežasčių pasitraukusiems iš okupuoto krašto Lietuvos piliečiams yra politinis populizmas, kurio atsakingi politikai neturėtų sau leisti. Be to, leidus būti ir kitos valstybės piliečiais tiems Lietuvos piliečiams, kurie kitos valstybės pilietybę savo noru įgyja po 1990 m. kovo 11 d., tokių asmenų ratas jau būtų neribotas jokiais kriterijais ir dviguba pilietybė galėtų tapti išties masiniu paplitusiu reiškiniu.

Žinoma, plėsti dvigubą pilietybę galinčių turėti asmenų rato Europos konvencija netrukdo. Tačiau, kaip minėta, to neleidžia Konstitucija. Norint tai daryti Konstitucijos 12 straipsnyje reikėtų naikinti dvigubos pilietybės ribojimą ir nustatyti visų Lietuvos piliečių teisę būti ir kitų valstybių piliečiais. Tačiau, ko gero, sprendimas nebūtų toks parastas, nes taip keičiant Konstituciją, tektų keisti ir kitas jos nuostatas, visų pirma, tą, kuri neleidžia dvigubą pilietybę turintiems asmenims būti Seimo nariais (Konstitucijos 56 straipsnio pirmoji dalis).

Tokia pasekmė išplaukia iš 2008 m. lapkričio 18 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Tanase ir Chirtoaca prieš Moldovą byloje, kai Teismas nusprendė, jog esant labai paplitusiai dvigubai pilietybei draudimas tapti parlamento nariu asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, yra diskriminacinis ir neproporcingas siekiamam tikslui užtikrinti parlamento narių lojalumą valstybei, nes rinkimų pasyviosios teisės netenka didžioji šalies piliečių dalis.

Taigi leidus visiems Lietuvos piliečiams būti kartu ir kitų valstybių piliečiais, tektų ir leisti dvigubą pilietybę turintiems asmenims būti parlamento nariais. Be to, neribojamas dvigubos pilietybės paplitimas lemtų tai, kad atsirastų daug į Lietuvos visuomenę ir politinį gyvenimą neintegruotų Lietuvos piliečių, todėl kai kurių valstybių pavyzdžiu galbūt tektų riboti tokių piliečių rinkimų teisę reikalavimu tam tikrą laiką nuolat gyventi Lietuvoje, t. y. tektų riboti užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių teises siekiant užtikrinti veiksmingą rinkimų sistemos funkcionavimą, o ypač siekiant užtikrinti tai, kad Lietuvos politinio gyvenimo nelemtų tie piliečiai, kurie iš esmės neturi jokio faktinio ryšio su Lietuva ir kurie sėkmingai integravosi į kitos valstybės politinį gyvenimą.

Kaip matyti, visiškas dvigubos pilietybės liberalizavimas galėtų atnešti dar daugiau problemų, nei privalumų. Todėl vengiant tokių radikalių konstitucinių reformų, raginčiau Lietuvos piliečius būti savo šalies patriotais ir piliečiais bei savo noru nesiekti jokios kitos valstybės pilietybės. Netiesa yra tai, kad Lietuvos valstybė atima iš lietuvių pilietybę. Tiesa yra tai, kad visiems ši pilietybė yra išsaugoma, jeigu savo noru neįgyjama kitos valstybės pilietybė.

Manyčiau, patriotizmas kaip tik ir reikalauja būti tik Lietuvos piliečiu, o ne sąmoningai siekti kitos valstybės pilietybės. Norėčiau priminti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, kurio Taryba 1949-1953 metais buvo aukščiausia teisėta valdžia okupuotoje Lietuvos Respublikoje, šūkį: „Atiduok Tėvynei tai, ką privalai“. Su juo sunkiai suderinamas reikalavimas pažeisti Konstituciją ir sankcionuoti dvigubą pilietybę vien todėl, kad tai yra kažkam patogiau.

Bet kuriuo atveju prisimintinas Konstitucijos 28 straipsnis, kuris įpareigoja visus Lietuvos Respublikos piliečius laikytis jos Konstitucijos, todėl jokie piliečiai neturėtų raginti Respublikos Prezidento ir Seimo narių (kurie visi davė priesaiką būti ištikimi Konstitucijai) nusižengti Konstitucijai išplečiant dvigubos pilietybės atvejus taip, kad kitos valstybės pilietybę galėtų turėti visi Lietuvos piliečiai. Pagarba Konstitucijai yra būtent tas pagrindas, kuriuo remiantis galima diskutuoti, ieškoti ir rasti optimaliausius bei teisėtus sprendimus, susijusius su Lietuvos pilietybe; išlaikant pagarbą Konstitucijai šie sprendimai turėtų būti arba veikiančios Konstitucijos rėmuose, arba siūlantys nustatyta tvarka keisti atitinkamas Konstitucijos nuostatas, o ne jas paminti.

Parengta pagal pranešimą Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje 2009 m. balandžio 21 d.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (13)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (30)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (45)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (23)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (104)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (516)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę klausytis...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (22)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (10)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...