Su turistinių kelionių gidu Dariumi Vilkanecu kalbasi Aistė Birgerė.
– Dirbi gidu vaikų kelionių agentūroj...

– Taip, organizuojame keliones vaikams ir visai šeimai po Lietuvą ir už jos ribų. Taip pat stovyklas, išvykas į pramogų parkus. Pastaraisiais metais ėmėm rengti ir keliones suaugusiesiems. Žodžiu, nemažai dirbam.

– O ar daug norinčiųjų keliauti po Lietuvą? Kokie jų motyvai?

– Paprastai į tokias keliones važiuoja moksleiviai su mokytojais. Moksleiviai važiuoja ne todėl, kad norėtų ką nors sužinoti, o todėl, kad „reikia“, kad galima pabūti su chebra, kad „mokytoja liepė“, kad galima neiti į pamokas. Kartais įlipęs į autobusą pamatau grupę, kuriai nesvarbu, kur ji važiuos, kas ką jai pasakos – gido gali nebūti. Vaikai gali prasėdėti 8 ar 12 valandų autobuse ir jiems daugiau nieko nereikia. Bet važiuojam. Aš pasakoju. Ir stengiuosi sudominti. Turiu kelias gudrybes. Dažniausiai stengiuosi pasakoti tik tai, kas man pačiam įdomu.

Juk kaip galiu sudominti moksleivius pasakodamas tokius dalykus, kurie man pačiam yra neįdomūs ir nuo kurių pats galiu užmigti. Na, ar bus įdomu, jeigu vaikams papasakosiu, kad statant šiuos pamatus panaudotas toks plytų jungimo būdas, o statant bokštus – kitoks, jeigu jie apskritai apie plytų jungimo būdus nieko nežino. Todėl geriau pasakoju legendas, nes jos man pačiam labai patinka. Arba surezgu kokią intrigą: pavyzdžiui, važiuodamas į Seredžių paskelbiu, kad pamatysime pilį, kurios nėra. Belvederyje visi žino, kad jų laukia matematinė užduotis...

– Žodžiu, kad kelionė būtų įdomi, reikia žaidimo elementų. Keičiasi laikai... O aš iki dabar prisimenu gidę, kuri man paauglystėj yra padariusi labai didelį įspūdį. Mane tėvai vis veždavosi į ekskursijas po Lietuvą (matyt, pažintinės kelionės visai šeimai turi ne vieno dešimtmečio tradicijas), kurias Kaune rengdavo tokia gidė Jūratė. Tai būdavo fantastika! Aš nieko įdomesnio ir gyvesnio apie Lietuvos istoriją nebuvau girdėjusi. Jos klausydavo išsižiojęs visas autobusas – ir tėvai, ir vaikai. Bet ji niekam nenuolaidžiavo: pasakodavo tai, kas pačiai buvo svarbu, įdomu. Vaikams nereikėjo jokių atrakcijų – ji kalbėdavo taip įdomiai, kad visi būdavo jos kalbos užburti. O gidė visa švytėdavo...

– Žinau, kas tai yra. Ir man labai patinka, kai apie vieną ar kitą šalį, miestą, vietą žinau ką nors įdomaus (dažnai tai, kas nebūna paminėta kelionių vadovuose) ir galiu tomis žiniomis pasidalyti. Jeigu pavyksta savo turistus kuo nors nustebinti – būnu labai pakylėtas! O kartais tikrai pavyksta. Pavyzdžiui, Vokietija. Pats esu kiek pagyvenęs Berlyne su „pakalusiais“ žmonėmis, kurie miestą ir šiek tiek šalies parodė „iš vidaus“, o ne iš turistinės pusės. Turiu draugų Vokietijoje, kurie vis šį tą įdomaus papasakoja. Ir dažnai ne tai, apie ką rašoma spaudoje.

Kartais tai būna tik smulkmenos, nedideli niuansai, bet būtent jie dažnai tampa mano pasakojimų druska. Supažindindamas su šalimi ar miestu istorinių, ekonominių ar kitokių faktų neišvengsi. Bet negi neįdomu sužinoti, kad Lenkijos „pirmieji broliai“ – dvyniai Kaczyńskiai, prezidentas ir ministras pirmininkas – būdami labai rimti 11 metų paaugliai filme vaidino du nesutramdomus padaužas. Kartais (bet labai jau kartais) grupėms papasakoju net apie tai, kaip ir kur migravo prostitutės Berlyne nuo 1985 iki 2005 metų.

– Kaip apibūdintum lietuvį turistą?

– Kartais lietuvis turistas būna nemalonus. Kartais – nesuprantamas. Kartais – atviras, smalsus, nuoširdus. O kartais neapsisprendžiantis.

– Ką vadini nemaloniais ir nesuprantamais turistais?

– Kaip sako lietuvių liaudies patarlė, kiekvienas kaimas turi savo kvailį. Aš pasakyčiau, kad kiekvienas autobusas turi savo pasaulio bambą. Visada atsiras toks, kuriam viskas nepatinka, viskas blogai – ir dažnai toks žmogus stengsis sukiršinti visą grupę. Pavyzdžiui: šią vasarą po Vokietiją teko važinėti su užsieniečių firmos autobusu. Kadangi atstumai palyginti nedideli ir visos nakvynės buvo viešbučiuose, taisyklės leido firmos savininkui į kelionę išleisti tik vieną vairuotoją. Tačiau autobuse atsirado moteris, kuriai toks sprendimas pasirodė abejotinas. Jos manymu, turėjo būti du vairuotojai, ir taškas. Ji susirado organizatorių telefonus ir pradėjo „veikti“. Visiems, kuriems skambino, grasino skundais, kompensacijomis, televizija, spauda... Aiškinimai, kad nepažeidžiame jokių taisyklių ir normų (jos, beje, yra labai griežtos), nepadėjo. Ji teisi, ir viskas.

Arba dar vienas pavyzdys iš kolegės praktikos. Ji lydėjo grupę, kuri keliavo lėktuvu. Po skrydžio viena turistė puolė skųstis, kad skrisdama mirtinai sušalo, ją perpūtė, susuko nugarą, taigi iš atostogų ji nebesitiki nieko gero. Toji gidė sako, kad ponia galėjo pasireguliuoti virš kondicionieriaus esantį pūstuką, sumažinti šalto oro srovę, galų gale pasikviesti stiuardesę ir paprašyti jos pagalbos. Ponia atšovė: „Žinau aš tuos lėktuvus! Nėra ten jokių kondicionierių! Per skrydį langai atidaryti buvo, todėl mane ir perpūtė!“ Apie atidarytus langus lėktuve toji ponia parašė ir savo skunde... Taigi apie tokius, kurie „viską žino“, daug pasakoti neverta.

Kur kas baisiau su tokiais, kurie pasiėmę kelionių vadovus sekioja iš paskos ir tikrina, ar viską papasakojai, kas kelionių vadove parašyta, ar visi skaičiai sutampa, ar ko nors nepraleidai... Į kiekvieną kelionę – net ir paprasčiausią Rygą, kur ekskursijas vedžiau gal 70 kartų per pastaruosius porą metų, – važiuoju su didžiausiais krepšiais „makulatūros“ – kelioninės medžiagos. Ne todėl, kad viską pamirštu, o todėl, kad turėčiau kuo pasiremti, atsakydamas į pedantinio tikslumo siekiančio turisto klausimą. Taip pat „apsišarvavęs“ važiuoju ir į kitus miestus. Net į savo numylėtą Berlyną daug papildomos medžiagos vežuosi, kad galėčiau svariai argumentuoti, kodėl viename kelionių vadove parašyta, kad Berlyne gyvena 3,53 milijono gyventojų, o aš sakau, kad jų yra maždaug 3,55 milijono. Patikėk, ir prie tokių smulkmenų kabinėjasi.

– Taigi džiaukis: smalsūs žmonės, jiems įdomu...

– Tiems, kurie gido pasakojimus pedantiškai tikrina, dažniausiai visai nebūna įdomu, apie ką pasakoji. Jiems įdomu tikrinti. Žmonės, kurie yra iš tiesų smalsūs, kuriems norisi daugiau sužinoti, elgiasi kitaip: jie laisvu laiku tiesiog prieina ir mes galim valandomis papildomai kalbėtis apie tai, kas jiems įdomu, nauja, todėl gal nesuprantama. Man tokie smalsuoliai labai patinka, nes ir pats toks esu...

– Bet gal žmonės mano, kad jeigu jau sumokėjo už kelionę, tai gali sau leisti patikrinti viską, kas į kelionės kainą įeina – gido pasakojimo tikslumą taip pat...

– Be abejo, gali. Ir tegu tikrina į sveikatą. Iš tiesų mane ne tai labiausiai stebina. Kelionėse mane nepaliauja stulbinti vienas lietuvių turistų bruožas, gal net atspindintis tam tikrą mentalitetą: jie įsivaizduoja, kad pinigus sumokėjo už „viską“. Broliai lietuviai (ne tik jie, rusai irgi...) mano, kad jeigu jau moka, tai yra visagaliai. Jie gali tyčiotis iš viešbučio personalo, šlapintis į baseiną niekieno nebaudžiami, vidury nakties kelti orgijas, triukšmauti – jie gi sumokėjo! Būna tokių kuriozų, kad tiesiog galvoj netelpa.

Dar viena kolegės istorija. Nuvažiavo ji su grupe į Sacharą. Vakare apsigyveno viešbutyje, kuris yra pačioje dykumoje. Pažiūri į kairę – kiek tik akys aprėpia matyti smėlis. Pažiūri į dešinę – smėlis. Žodžiu, Sachara. Staiga ją į kambarį pasikviečia mūsų pilietis ir klausia: „O kur jūra?“ Kadangi kolegė per daug nesiskundžia orientacijos trūkumu, staigiai rodo į kažkurią pusę ir sako: „Va ten“. Kur ten, neatstoja nuo jos pilietis. Maždaug už 300 km, atsako kolegė. Pasirodo, žmogus prieš kelionę užsisakė viešbutį ir dar specialiai primokėjo, kad gautų kambarį su vaizdu į jūrą. Nepadėjo aiškinimai, kad kurorte, į kurį jie vėliau važiuos, jis ir turės kambarį su vaizdu į jūrą, o čia – Sacharos dykuma. Mūsų pilietis ir dykumoje reikalavo vaizdo į jūrą. Po kelionės dėl to agentūra gavo skundą...

– Iš to, ką pasakoji, atrodo, kad kelionės tapo turtinio žmogaus statuso vizitine kortele, tam tikru „prestižu“ arba „lygiu“. Kita vertus, į keliones žiūrima kaip į vieną iš greitai suvartojamų produktų. Tikimasi, kad vienu šūviu galima nusipirkti viską – poilsį, naujus įspūdžius, informaciją, gerą nuotaiką – pačiam keliautojui lyg labai nesistengiant, kad kelionė iš tiesų taptų „vertingu pirkiniu“. Toks įspūdis, kad daugeliu atvejų (aišku, nereikia visko suabsoliutinti) kelionė neplečia žmogaus patirties, nekeičia jo sąmonės, bet atvirkščiai – tampa jų atspindžiu. Tačiau tradiciškai kelionės siejamos su asmens sąmoningumo kaita, jo modernėjimu...

– Žinai, pastaruoju metu itin populiarėjanti keliavimo rūšis – fototurizmas. Tai daug ką pasako apie tai, ką dabar kalbi. Anksčiau juokdavomės iš japonų – tai jie išpopuliarino šį keliavimo būdą. Bet mūsų tautiečiai neatsilieka. Kas yra fototurizmas? Tai noras važiuoti bet kur, o to važiavimo tikslas – parsivežti kuo daugiau nuotraukų. Nesvarbu, kas ten, kur nuvažiavai, yra, nesvarbu, kokia tos šalies ar miesto istorija, kultūra, tradicijos, žmonių gyvenimas pagaliau... Svarbu, kad būtų galima „pasidėti“ kuo daugiau pliusiukų – t. y. nuotraukų, kurios patvirtintų, kad ir aš ten buvau.

Beje, Tunise mačiau vieną labai įdomų dalyką fototuristams. Tai Žasmin Hamameto kurortas. Jis yra visiškai naujas, todėl jo medina (senamiestis) yra dirbtinė – pastatyta prieš porą metų. Ir pastatyta taip, kad dalis medinos atkartoja vieno iš lankomiausių Tuniso kurortų, Suso, mediną, kita dalis – Hamameto, kuris taip pat yra labai populiarus šios šalies kurortas. Nuėjęs į dar vieną medinos dalį gali pamatyti vaizdus iš viso Tuniso... Ir taip toliau. Žodžiu, pabuvai pusdienį Žasmino medinoje, prisifotografavai įvairiom pozom – ir gali girtis, kad išvažinėjai visą Tunisą. Istorijos faktai, kultūra, kasdienis žmonių gyvenimas, tradicijos fototuristų nedomina.

Tiesą sakant, man nesuprantami tokie žmonės, kurie moka tūkstančius, o kartais ir dešimtis tūkstančių litų už kelionę vien tam, kad apskristų pusę Žemės rutulio ir pasidėtų pliusiuką: buvau ir čia. Paprastai jų „pažintis“ su šalimi baigiasi tuo, kad savaitę ar dvi jie praleidžia viešbučio paplūdimyje ir bare, kur, kaip pati supranti, bene geriausiai atsiskleidžia tautos papročiai, istorija, kultūra... Juokauju, aišku. Bet juk tokių žmonių yra daug! Nereikia ieškoti keliautojų į Dominiką, Kosta Riką ar pan., užtenka pasidairyti Turkijoje. Kiek daug yra tokių, kurie drybso paplūdimiuose, kartais dėl akių išvažiuoja į vieną ar kitą kelionę, pasifotografuoja... Pasideda pliusiuką. Po kelionės tokie žmonės užsirašo vietovių pavadinimus ant nuotraukų – tačiau, man rodos, tik tam, kad praėjus trims savaitėms nepamirštų, kaip tai, kur „buvo“, vadinasi. Jeigu paklausi jų, kuo viena ar kita vieta garsi, nepakartojama, įspūdinga, atsakys: ten visi važiuoja, tai ir aš nuvažiavau. Tai ir vadinama „prestižu“, „lygiu“.

O štai pavasarį važiavau su viena grupe į Rygą. Man, kuris Rygoj praleidžia dažną savaitgalį, tai buvo įprasta kelionė. Tačiau tai grupei ši kelionė buvo metų įvykis – jie išvažiavo į užsienį! Aš kaifavau nuo tos grupės! Kelionė buvo fantastiška! Jiems viskas buvo įdomu. Pamačius kiekvieną kiek gražesnį Rygos senamiesčio statinį, jų akys spindėte spindėjo. To, ką pasakojau, klausėsi išsižioję, nes jie pagaliau išvažiavo į užsienį. Įtariu, kad kai kuriems šiai kelionei teko ilgai taupyti (kelionės kaina buvo 56 Lt, mokami objektai kainavo dar 55 Lt). Žinai, žmonių smalsumas, spindinčios akys, nesuvaidinta nuostaba ir tiesiog gyvenimas kelione man leido dirbti kaip ant sparnų. Tą grupę dabar labai šiltai prisimenu. Svarbu ne tai, kiek pinigų kelionei žmogus išleidžia. Svarbu tai, kaip jis pats jaučiasi kelionėje.

Bet tokio suvokimo jau reikia mokytis – jis nėra savaime suprantamas. Tai ypač akivaizdu mokyklų ekskursijose. Kaip žinoma, žuvis genda nuo galvos. Ko norėti iš mokinių, kai juos mokantys mokytojai dažnai ateina ir pasako: nieko tu čia nepasakok, mes visai ne to išvažiavom, viską čia žinom... Ypač su „prestižinių“ mokyklų mokiniais sunku dirbti. Jie būna įsitikinę, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama. Taip, tėvai ir net mokytojai (o šitai minėti man skaudu, nes kadaise pats per klaidą vos netapau mokytoju) vaikus moko, kad pinigai yra visa ko variklis. Geras yra tas, kas turi pinigų. Kas turi pinigų, tas visagalis... Prieš tokius mokinius nors ant blakstienų stovėk – jiems viskas bus vienodai. Elgsis taip, kaip nori – ne taip, kaip tu sakai. Jie labai gerai žinos savo teises – bet ne pareigas. Ir į juos panašių turistų šiuo metu daugėja – 1998-aisiais, man pradėjus dirbti, tokių buvo kur kas mažiau.

– O kaip ir kiek orientuojamasi į žmones, kurie galbūt negali sau leisti prabangių, egzotiškų kelionių? Gal organizuojamos kokios teminės išvykos po Lietuvą? Ar jaučiamas tokių projektų poreikis?..

– Na, kaip su tais kultūriniais projektais... Mane kartais siutina faktas, kad lietuviai visko tikisi už dyką. Aš nekalbu apie žmones, kurie priversti ilgai taupyti kelionei šimtą litų, bet iš esmės... lietuviai neskuba daug mokėti – jie greiti viską gauti kaip už aukščiausią kainą. Štai sugalvoja kolektyvas pasivažinėti siauruku. Viskas gerai, užsakysim. O razbainikai bus? Jeigu pageidaujat, užsakysim. O jie ką, mokami? Tada nereikia... Arba kitas atvejis. Kitados važiavau kaip gidas kultūriniu alaus keliu. Iš tiesų tai intriguojanti, labai įdomi tema: istorija, tradicijos... Yra ką ir papasakoti, ir parodyti.

Bet tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Gal ir būtų galima alaus kelią organizuoti nuolat, jeigu ne lietuvio mokumo problema. Kaip jau sakiau, lietuviai įsitikinę, kad visur viską turi gauti nemokamai. Antra, jeigu jau už kažką susimoka, tai pasistengia savo sumokėtos sumos nepamiršti. Todėl jau pirmajame punkte alus pradedamas „ragauti“ tokiais kiekiais, kad paskutiniame (arba net priešpaskutiniame) turistai vaikšto keturiom. Buvo tokių. Čia faktai... Net nesinori daugiau tokiais maršrutais važiuoti. Beje, toks lietuvių „kultūringumas“ pastebimas ne tik Lietuvoje. Tik užsienyje lietuviai būna šiek tiek kuklesni. O tėvynėje jie atsiskleidžia.

– Beje, apie kelionių maršrutus. Juk juos sugalvoti, sudarinėti turbūt yra ne mažiau įdomu nei vėliau pagal juos keliauti...

– Tai jau tikrai. Svarbu turėti kelionės tikslą. Tarkim, Sibiras. Tada atsisėdi, ieškai... Pasižiūrėti, ką daro kolegos iš kitų šalių, bet aklai visko kopijuoti negali. Tai, kas tinka vokiečiui, nebūtinai tiks lietuviui (tarkim, iki šiol neįsivaizduoju, kad būtų galima surinkti dviračiais keliaujančių lietuvių grupę, o vokiečiai dviračių turizmą yra labai išplėtoję). Kartais ieškoti informacijos tenka savaitę, kartais trumpiau. Nemoku nupasakoti atradimo džiaugsmo, kai surandi kokį perliuką, kuris sudarant maršrutą leidžia pasistūmėti į priekį.

Tas perliukas gali būti įdomus pasakojimas, keistas objektas, netikėta istorija ir panašiai. Būtent atradimo džiaugsmas yra programų sudarymo pagrindas. Aišku, sugalvojus maršrutą prasideda kur kas rutiniškesnis darbas: kilometrų skaičiavimai, viešbučių paieška ir pan. Bet kai viduje dega liepsna, įkurta atradimo džiaugsmo, net ir tokiame darbe, kur vien skaičiai skaičiai skaičiai, rutinos nematai.

Man maršrutus sudarinėti ypač patinka, nes pats esu prisiekęs keliautojas. Daug kas manęs nesupranta. Kai tik turiu laisvesnį savaitgalį – o kartais ir laisvą savaitę, jeigu atostogauju, – nesėdžiu užsidaręs tarp keturių sienų. Kai kurie pažįstami įsivaizduoja, kad tiek keliaudamas darbo reikalais per atostogas nebenoriu niekur važiuoti. Anaiptol. Tada visiškai atsiduodu savo aistrai lėkti, blaškytis. Man tai labai patinka. Keliauju vienas arba dviese. Maršrutą dažnai susikuriu spontaniškai. Pavyzdžiui, Lisabonoj specialiai pasilikau laiko, kad po ekskursijos galėčiau po miestą paklajoti savarankiškai. Kokių vaizdelių pamačiau! Svarbu buvo iškrypti iš turistinių centrų ar keliautojų numindžiotų gatvių.

Toje pačioje Lisabonoje dėl visa ko pasiėmiau žemėlapį į rankas ir patraukiau kur akys veda. Ėjau neskaičiuodamas laiko (iki išvykimo į oro uostą turėjau geras 6 valandas). Iš vienos gatvelės į kitą... Taip daug ko įdomaus galima atrasti. Itin džiaugiausi pamatęs vietinių žmonių lankomą turgų, namų kiemus ir tą lisaboniečių gyvenimą, kurio nėra pačiame centre. Visada vertinu galimybę pamatyti vietas, kurios nėra nutryptos turistų... Tai mano aistra.

"Šiaurės Atėnai"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (157)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (65)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (3)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (32)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1254)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (351)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (34)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (7)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (22)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...