Kažkam, matyt, kilo mintis, jog būtų gerai perkelti nacių okupacijos pradžioje veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės (LLV) ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą. Palaikai bus perlaidojami šį sekmadienį su tiek fanfarų, kiek įmanoma sukelti tarp nesigaudančių ir nejautrių žmonių.

Ambrazevičius-Brazaitis – joks didvyris. Būdamas ministras pirmininkas jis prisiėmė atsakomybę už neilgai veikusią LLV, atsiradusią 1941 metais, kai vokiečiai išstūmė sovietus iš Lietuvos. Šią vyriausybę sudarė organizacija, kuri nuo pat pradžių susidėjo su Vokietijos valdžia. Tai liūdnai pagarsėjęs Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF).

LAF vylėsi, jog pavyks pasinaudoti vokiečių antpuoliu tam, kad atkurtų kiek nors nepriklausomą Lietuvą ir, kaip rašoma LAF atsišaukime, „nedelsiant ir iš pagrindų atlikti lietuvių tautos ir žemės išvalymą nuo žydų“ („Už ką kovoja aktyvistai“).

Lietuvos Tarptautinės komisijos Nacių ir Sovietinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadose rašoma paprastai: „Laikinosios vyriausybės ir Lietuvių Aktyvistų Fronto antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos“.

Laikinojoje vyriausybėje buvo apstu pareigūnų, prijaučiančių nacių pasaulėžiūrai. Istorikas Saulius Sužiedėlis primena apie LVV „viešą šliejimąsi prie Reicho“ ir jos „pataikaujančias padėkas Hitleriui ir „Didžiajai Vokietijai““. Negana to, anot Sužiedėlio, neseniai atrasti LVV posėdžių protokolai rodo, jog „nors ji nesiruošė vykdyti masinių žydų žudynių, ji buvo pasirengusi imtis antižydiškų ekonominių priemonių, sukurtų remiantis Trečiojo Reicho liūdnai pagarsėjusiais ketvirtą dešimtmetį priimtais Nurembergo įstatymais“.

Darius Udrys
Visa tai ne tik giliai skaudina ir įžeidžia šeimas ir atminimą Holokausto aukų, kurių daugelį suėmė ir išžudė LAF aktyvistai. Šis moralinis akibrokštas kompromituoja mūsų šalį ir patvirtina jau ir taip plačiai paplitusią nuomonę, jog Lietuva vengia sąžiningos ir nuoširdžios akistatos su savo praeitimi.
Tie lietuviai, kurie aukština LVV ir antisovietinį sukilimą, kurio dėka ji atsirado, įvairiausiais būdais stengiasi užglaistyti jos ryšius su naciais. Tai prisideda prie to, jog Lietuvoje daug kas nesupranta, kas tuo metu vyko ir kas buvo atsakingas.

LVV apologetai teisina Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybę, esą ši bendradarbiavo su naciais tik pragmatiniais sumetimais, siekdama kilnių tikslų (Lietuvos suverenumo atkūrimo), kad ne visi LAF nariai pritarė aršioms organizacijos vadovybės Berlyne nuostatoms, kad LVV pati savo veiklą sustabdė, kai tik paaiškėjo, kad ji nebus daugiau, nei nacių marionetė ir kad, vienaip ar kitaip, LVV nebūtų galėjusi sustabdyti Holokausto. Kai kas netgi siūlo pamąstyti, ar kai LAF įsakė žydams „nešdintis iš Lietuvos“ tai galėjo būti paprasčiausias perspėjimas, kad jie apsisaugotų. Manau nereikia net aiškinti, jog tam visiškai prieštarauja LAF pareiškimai, rodantys, kad LAF aktyvistų kėslai buvo daug piktesni.

Kad ir kokia moraline kazuistika bepasikliautume, esmė yra ta, jog nėra jokio būdo atskirti Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės nuo LAF ir nacių žodžių ir veiksmų. Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybė niekad viešai neatsiribojo nuo Lietuvos žydų žudynių ir pasirašė nutarimus dėl jų turto nusavinimo, izoliavimo ir kitų priemonių, kurios sudarė sąlygas Holokaustui.

Nepaisant to ir dėl nesuvokiamų priežasčių, Lietuvos Vyriausybė, taip pat Kauno Meras Andrius Kupčinskas ir Kauno Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius nusprendė prisidėti prie šią savaitę vykstančių nelemtingų iškilmių, pagerbiančių Ambrazevičių-Brazaitį. Vyriausybė jo perlaidojimui skyrė 30 000 litų ir meras vadovauja specialiai perlaidojimo darbo grupei. Arkivyskupas Tamkevičius ypač šiltai apibūdino Ambrazevičių-Brazaitį, kuris bus garbingai perlaidotas Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune. Tai ta pati Bažnyčios vadovybė, kuri atsisakė katalikiškai palaidoti Lietuvos Prezidentą Algirdą Brazauską, nes, pasak Arkivyskupo, jis viešai neatgailavo dėl savo komunistinės praeities.

Visa tai ne tik giliai skaudina ir įžeidžia šeimas ir atminimą Holokausto aukų, kurių daugelį suėmė ir išžudė LAF aktyvistai. Šis moralinis akibrokštas kompromituoja mūsų šalį ir patvirtina jau ir taip plačiai paplitusią nuomonę, jog Lietuva vengia sąžiningos ir nuoširdžios akistatos su savo praeitimi.
Kaltiname ar nekaltiname Ambrazevičių-Brazaitį dėl to, kas vyko LVV valdymo metu, nieko gero neduoda išaukštinimas žmogaus, kuris neišlaikė esminio gero vadovo išbandymo: kovoti už teisingumą ir ginti nekaltuosius.

Gaila, kad politikos ir visuomenės vadovams pritrūko drąsos ir išminties atmesti kreipimąsi dėl valstybinės paramos šiam nelemtingam renginiui. Vyriausybė, Kauno meras ir Katalikų Bažnyčia turėtų atšaukti ir atsiriboti nuo be ko, kas panašu į Ambrazevičiaus-Brazaičio pagerbimą.

Autorius yra politologas ir visuomenininkas.