Tokios pačios – tai reiškia, kad teisė į orumą, į fizinį saugumą, į privatumą priklauso vaikams, tai nėra mūsų jiems suteikiama privilegija, tai teisė, kuri gali būti ribojama išimtiniais atvejais įstatymo numatyta tvarka.
Deja, kaip jau tapo populiaru mūsų valstybėje, žmogaus teisės nuolat tampa populiariu visuomenės nuotaikų manipuliacijos objektu, o kova su jomis – patogiu visuotinės isterijos kėlimo įrankiu. Galima sakyti, kad susiformavo tradicija, naujas lietuviškos politikos dėsnis. Jei kas dar nepastebėjo dėsningumo, tai mielai jį atskleisiu.
Pirmiausia kyla pilietinė iniciatyva išspręsti žmogaus teisių problemą, kaip taisyklė – pagerinti kokios nors pažeidžiamos grupės padėtį, apginti tuos, kurie patiria smurtą ar negali naudotis savo teisėmis. Ar mūsų politikai nudžiunga dėl žmogaus teisių padėtį gerinančios iniciatyvos, ar ima konstruktyviai bendradarbiauti, suvokdami, kad masinę evakuaciją galima sustabdyti tik sukuriant kiekvieno žmogaus orumą puoselėjančią, žmonėmis besirūpinančią aplinką? Ne.
Lietuviškas socialinės nelygybės mažinimo, socialinės gerovės kūrimo ir demokratijos įtvirtinimo modelis ne toks. Jame žmogaus teisių gynimas – vaikų, moterų, neįgaliųjų ar dar labiau nemėgiamų grupių – yra laikomas grėsme valstybei ir visuomenei. Taip taip, tai pačiai valstybei, iš kurios šimtais tūkstančių bėga piliečiai. Mūsų politikai skubiai pereina į antrą veiksmą – išgąsdinkime piliečius, kad žmogaus teisių iniciatyva jiems pakenks. Mat ji nukreipta į moteris/vaikus/neįgaliuosius, žodžiu, mažumos teises, o kur tėvų/vyrų/sveikų žmonių, žodžiu, daugumos teisės?!
Tiesa, išimtiniais atvejais šis dėsningumas nesuveikia. Tarkime, nors pakartotinai buvo mėginama įrodyti, kad iš esmės smurto draudimas pagal Baudžiamąjį kodeksą yra taikomas tik viešose vietose ir tik giminystės ryšiais nesusijusiems asmenims, o namuose galima mušti šeimos narius į sveikatą, vis dėlto vieną sykį mūsų Seimas sugebėjo nubalsuoti taip, kaip ir turėtų balsuoti demokratinės, teisinės, Europos valstybės parlamentas. Smurtas yra valstybės reikalas, kur jis bevyktų, gatvėje ar šeimoje.
Nepaisant kai kurių Seimo narių gėdinimų, kaip čia bus negražu, jei žmona turės smurtaujantį vyrą lankyti kalėjime, keliolika tūkstančių kreipimųsi ir ikiteisminių tyrimų akivaizdžiai paliudijo, kad problemos mąstas ne tik statistikos suvestinėse yra didžiulis. Tūkstančiai moterų gavo ir realiai pasinaudojo galimybe apsiginti – kai kurios nutraukė daugelį metų kentėtą smurtą, suluošinusį jas ir vaikus. Daugelis smurto šeimoje aukų vis dar baiminasi ar tikrai padės, kai kas išsigąsta ir mėgina atsiimti skundą, tačiau visa tai – natūrali proceso dalis, mokymosi nesigėdinti, kad esi auka, mokymosi netoleruoti smurto jokia forma ir prieš jokį žmogų.
Dabar, rodos, beliko tą žmogaus kategoriją pritaikyti ir tiems žmonėms, kurių ūgis 1m ar mažiau, kurie dar netvirtai stovi ant kojų, ar kurių veidukas nusėtas paaugliškais spuogais – mūsų vaikams. Tačiau čia, deja, minėtasis dėsningumas suveikia visa jėga. Prieš ketverius metus buvo naudojamas argumentas, kad smurtas prieš vaikus yra tradicinis kultūrinis Lietuvos paveldas ar kad Petras Gražulis dėl patirto smurto tapo tokia pribloškiančia asmenybe. Šiandien gi nuspręsta puolimą prieš mažuosius pastiprinti dar ir puolimu prie Šiaurės šalis. Tas pačias, į kurias tūkstančiais emigruojame, tas pačias, kurios turi puikiai sutvarkytą rūpinimosi žmonėmis infrastruktūrą, kurių politika nukreipta į žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. Bet matote, gąsdina kai kurie nuolat iš skandalų neišlipantys politikai ir sekso žvaigždės, šiauriečiai grobia mūsų vaikus, atiduoda juos lesbietėms ir kitaip skriaudžia.
Šiaurės valstybės investuoja į paslaugas tėvams, skatina tiek pačius kreipti pagalbos, tiek stengiasi padėti tėvams tinkamai rūpintis vaikais, jei gaunama informacija, kad šiems nesiseka.
Vaikai negrąžinami tik tiems tėvams, kurių elgesio ir nuostatų nepavyksta pakeisti, kurie tikrai neužtikrina vaiko geriausių interesų. Plačiai nuskambėję atvejai rodo adekvatų ir tikrai į vaiką orientuotą tarnybų darbą. Vienas namuose paliekamas alkanas mažylis ar metų metus sadisto tėvo kankinami vaikai, kurių nesugebėjo apginti jų motina – tai vaikai, kurių tėvai akivaizdžiai neužtikrino jų interesų, vaiko priežiūra, saugumas ir gerovė nebuvo tų šeimų pagrindas. Ir nors tai imigrantų vaikai, juos priėmusi šalis rūpinasi vaikais aktyviai ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti jiems saugų gyvenimą šeimoje. Jei savoje tai neįmanoma – tai globėjų ar įtėvių.
Ar šios Šiaurės šalies tarnybos masiškai atėmė dešimčių tūkstančių ten gyvenančių lietuvių vaikus? Ar sukišo juos į vaiko teises pažeidžiančius globos namus ar internatus? Ne. Dėmesingai sureagavo į pilietiškų kaimynų ar šeimos narių pranešimus, įsigilino ar tebesigilina į situaciją, ir pirmiausia stengiasi apsaugoti vaikus. Tačiau mūsų politikai skambina pavojaus varpais, o visuomenė apimta šventuoliško pasipiktinimo ar netgi baimės. Kodėl?
Šiomis dienomis vienoje žiniasklaidos priemonėje pasirodęs straipsnis „Ar diržu paauklėtą vaiką galės konfiskuoti valstybė?“ yra puiki iliustracija kame slypi problemos šaknis. Tai mūsų požiūris į vaiką. Straipsnio pavadinimas atskleidžia du esminius požiūrio bruožus – smurtas prieš vaiką laikomas ne smurtu, o auklėjimu, taigi, ugdymo dalimi, o vaikas – daiktu, tėvų nuosavybe, kuria disponuoti gali sutrukdyti valstybė.
Tačiau tiems, kas taiko dvigubus standartus, kas laiko, kad silpnesnio už save sudaiktinimas ir smurtavimas yra ne bejėgiškimo ir tėvystės kompetencijų stoka, o „auklėjimas“, ir būtų skirtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, aiškiai įvardijančios, kad jokia prievartos forma negali būti taikoma prieš vaiką, kaip prieš bet kurį kitą žmogų, o fizinė bausmė yra smurtas.
O kas yra auklėjimas, ugdymas? Visų pirma tai savas pavyzdys. Mylintys, rūpestingi, vaiką girdintys ir jo geriausiais interesais besivadovaujantys tėvai prisimena esminę taisyklę, kuri nuo seniausių laikų įvairiausiuose šaltiniuose ir įvairiomis formomis įvardyta – nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats patirti. Ir tiek. Paaiškinti draudimus, išdiskutuoti konfliktus, leisti vaikams patirti tokias savo elgesio pasekmes ir tiek, kiek tai nepavojingu būdu parodytų ryšį tarp poelgio ir rezultato.
Trumpuoju laikotarpiu užima daugiau laiko kantriai kalbėtis, nuosekliai laikytis padarytų sprendimų ir suvaldyti pyktį. Tai yra pastanga, investicija į savo vaiko ateitį. Ne smūgis, rėkimas, bausmės ir kaltinimai, o kasdieninis dėmesys, kantrybė, nuoseklumas tarp savo pačių elgesio ir lūkesčių vaikui – geriausias auklėjimas, kurį gali suteikti tėvai. Jos pagrindas – suvokimas, kad vaikas nėra Tavo nuosavybė, o mažas žmogutis, už kurį ir prieš kurį esi atsakingas. O atsakingai ką nors darydami labai stengiamės, patys mokomės ir ieškome pagalbos, jei nepavyksta, nebijome keistis ir esame atviri savo vaiko pokyčiams.
Tėvams, kurie išties myli savo vaikus ir nori būti gerais tėvais, nėra ko bijoti. Esu tikra, kad tokie tėvai džiaugiasi šiomis pataisomis, nes jos valstybės mąstu pripažįsta tai, ką jie žino savo šeimose – vaikas yra žmogus, kuris turi tokias pačias teises kap kiekvienas mūsų, ir mūsų pareiga tinkamai užtikrinti tas teises, nes tik per mūsų pavyzdį jie išmoks gerbti kitų žmonių teises. Ne idealūs, bet pakankamai geri tėvai reikalingi vaikui, o pakankamai geri tėvai tiesiog mato savo vaike žmogų, asmenybę ir gerbia jį, atsiprašo už klaidas ir kartais mokosi iš savo vaiko.
Smurtas gimdo smurtą, iš baimės dar niekuomet negimė pagarba. Kai kitą sykį išgirsime teisuolišką piktinimąsi vaiko teisių gynimu, prisiminkime, kad kaip tik šiandien, kaip tik dabar, kol mūsų vaikai nėra tinkamai ginami, kol valstybė skiria šimtus milijonų globos namams išlaikyti, o ne vaikų gyvenimui šeimoje užtikrinti, mūsų vaikai yra vieni nelaimingiausių Europoje, kasmet nusižudo po visą klasę vaikų, o mes patys bėgame ten, kur kiekvienas žmogus yra ginamas, nepriklausomai nuo to, ar jo galva siekia stalo viršų.