Bet kokiu atveju akivaizdu: susidurdami su buvusiu rytiniu bloku vakariečiai turi tam tikrų lūkesčių ir nesąmoningai ieško faktų, kurie tuos lūkesčius patvirtintų.
Nežinomi, nepasiekę pakankamo ekonominės ir institucinės raidos lygio, nepratę prie gerovės ir neretai tamsuoliai – taip patys esame įpratę mąstyti apie save. Tačiau vienu dalyku galime didžiuotis – tuo, kad dar nespėjome atitrūkti nuo realybės ir suprasti, kad įmanoma gyventi ir be patogumų, kitaip, „nevakarietiškai“ – kad pomidorai ant palangės dar nereiškia, jog atsidūrei puslaukinių krašte.
Išties mėgstantys pakalbėti apie toleranciją ir multikultūralizmą Vakarų europiečiai neretai atskleidžia visišką nesugebėjimą priimti ir pripažinti kitokio gyvenimo būdo, neatitinkančio jų standartų. „Mes įpratę skirti autobusą ir sauną, bet šitoje šalyje, atrodo, jie šiuos du daiktus sujungia“, – garsiai ironizuoja į Ukrainą atvykęs suomis, nes autobusui stovint kondicionierius neveikia.
„Ar tai saugu?“ – nuolat tenka girdėti kelionių vadovams, norintiems pasiūlyti atvykėliams iš Vakarų kuo įdomesnių ir vietinį gyvenimo būdą geriau atitinkančių pramogų. „Jūsų šalis demokratinė ar autoritarinė?“ – klausia apie Lietuvą vyresnio amžiaus švedė. Tokiais atvejais pamėgau atsakinėti klausimais: „Ar Europos Sąjunga priims nedemokratines šalis?“
Pripranti prie akių, laukiančių egzotikos: neplautų rankų, statistinių duomenų apie įspūdingą vaikų pagrobimų skaičių, santuokų pačioje jaunystėje ir prie skalbinių palinkusių moterų. Pripranti prie žinovo tonu sakomų apibendrinimų: „šioje šalyje jie įpratę...“ ar „jų kultūra lemia, kad...“ Tik nepripranti stebėtis vienu akivaizdžiu faktu: juk tos kultūros jie net nesistengia pažinti.
„Ar žinai, kaip vadinamas šis stilius? Ogi kičas“, – žinovo tonu ironizuoja Vakarų Europos gyventojas, apžiūrinėdamas išties spalvingai, bet kartu ir nuoširdžiai primargintą cerkvę. Jam tingisi pasamprotauti, kad galbūt šie maldos namai visiškai nepretenduoja į aukštąjį meną (o būtent infantilumas su pretenzija į tokį ir yra kičas) ir kad žmonių troškimą sudėti visas savo turimas spalvas į Dievui skirtą paveikslą nebūtina vertinti pagal savo ribotą supratimą.
Kolega vakarietis kažkur sąmonės gelmėse apsidžiaugia išgirdęs iš ukrainiečių ūkininko, kad, jo nuomone, reikia palaikyti savo šalies prezidentą – jis esąs aukščiausias valstybės pareigūnas, todėl galutinis sprendimas turėtų būti jo. „Prieš penkiasdešimt metų kas nors taip tikriausiai sakydavo apie Staliną“, – sako kolega, gavęs išankstinio įvaizdžio apie nemiestuose gyvenančių „rytiečių“ polinkį į autoritarizmą patvirtinimą.
Nejučia stoju į „rytiečių“ pusę, nors ir nežinau, kaip ten iš tikrųjų yra. „Kas nors tą patį pasakytų ir apie Bushą (Bušą)“, – bandau provokuoti. Kas ten žino, gal politologai, uždavę kelis kontrolinius klausimus, ūkininko atsakymą irgi pavadintų polinkiu į autoritarizmą, bet argi būtina automatiškai daryti išvadas ir atmesti galimybę, kad žmogus tiesiog tiki, jog jų šaliai geriausiai tiktų būti prezidentine respublika (beje, kiekviename politologijos vadovėlyje ji patenka į skyrelį „demokratijos“)?
„Tai labai nedemokratiška praktika“, „korupcija šioje šalyje – gyvenimo būdas“, – visi šie žodžiai turi nemažai tiesos ir skambėtų kaip verčiančios susimąstyti pastabos, jei tik nebūtų ištartos su erzinamai didaktišku tonu žmogaus, kuriam teisę pamokslauti esą suteikia vien gimimo įsitvirtinusioje demokratijoje ir pažangioje ekonomikoje faktas. Žinoma, ne visi tokie.
Kai kurie su visu sočios ir patogios šalies gyventojo naivumu aikčioja ir nepaleidžia iš rankų fotoaparato, pamatę pakelėje besiganančią karvę, siuvinėtą staltiesę ar namuose keptos duonos kepalą. Iš jų žvilgsnių ir šypsenų trykšta nebūtinai žodžiais išsakoma frazė: „Kaip miela!“ Būtent taip – miela – ir turi būti egzotiškame krašte. Ir tas mielumas patvirtina esminį skirtingumą nuo savo aplinkos.
Net turtingoje ir Vakarų savam klubui priskiriamoje Japonijoje klaidžiojantis vakarietis savo patirtį greičiausiai dėlios į lentynėles „dvasingi Rytai“, „jausmingi Rytai“ ir „tradicionalistiniai Rytai“. O tam, kad priimtum kitą kultūrą kaip lygiavertę ir pažintum ją be išankstinio įsivaizdavimo, tikriausiai reikia daug praktikos, ir ne visiems tai pavyksta. Vos užfiksavus į lentynėles netelpantį faktą, sakoma: „suvakarėjo“.
„Koks europietiškas marokietis – baigęs universitetą, rengiasi vakarietiškais drabužiais, smerkia teroristus“, – argi niekada neteko kažko panašaus girdėti (o gal, prisipažinkime, ir ištarti)?
„Jei tau kažkuo nepatinka Vakarų europiečiai, už Atlanto pasidairyk“, – patartų ne vienas bičiulis. Imi ir tuo patiki, kai išsilavinęs ir Europoje ilgai pagyvenęs amerikietis garsiai stebisi, kad žmonės valgo gyvūnų kepenis, ir atsisako kaimo moterėlės su meile ką tik nuskintų abrikosų, nes jie neplauti. Susimąstau, kaip jis bent dvi valandas išgyventų, pavyzdžiui, Indijoje, kuri yra pakankamas iššūkis ir lietuviams.
Tačiau esu visiškai tikra, kad pusė jo giminių ir draugų bent kartą yra lankę jogos kursus ir galėtų valandų valandas diskutuoti apie Rytų filosofiją. Pagaliau to „rytietiško“ dvasingumo pasigestų ir mėgintų jį diegti savo aplinkoje. Lygiai taip pat ne vienas Vakarų europietis gali pasigirti atostogomis Egipte, medaus mėnesiu Sumatroje ar aistra kinų virtuvei.
Tai galima pavadinti kitų kultūrų apžiūrėjimu, bet jokiu būdu ne pažinimu. Atrinkti atributai tinka būti prieskoniais ant „modernaus“ stalo ir papuošti kasdienybei, bet paprastai praslystama paviršiumi, nesivarginant išlįsti iš gerai vėdinamo viešbučio ar atidžiai išklausyti pačiam nepriimtiną kitos šalies gyventojo nuomonę.
Kad šis įvaizdis būtų sušvelnintas, pasidarė madinga fotografuotis su aplankomų šalių vaikais, išmokti keletą „išgyvenimo frazių“ tų valstybių kalbomis ir pasirankioti vadovėlinių žinių apie skirtingas kultūras. Taip imituojamas pažinimas.
Šis bruožas dažniau pralinksmina nei papiktina. Šypseną kreivėti priverčia tai, kad tokie asmenys įsivaizduoja, jog atvyksta pamokyti „rytiečių“ civilizuotumo. Mat jie geriausiai žino, kas yra lygybė, įvairovė ir multikultūralizmas. Kraipydami galvas, jie mielai klausosi istorijų apie tai, kaip Rusijoje smurtaujama prieš moteris ir su kokiomis integracijos problemomis susiduria romai Rumunijoje, – argi ne taip ir „turi būti“?
Rytai dar turi daug ko išmokti, jie dar nespėjo „suvakarėti“, nors jau yra teisingame kelyje. Bet taip manantys patys pamiršta imigrantų getus savo miestuose, feminisčių skelbiamus pavojaus signalus ir savo tautiečių aroganciją kitų kultūrų atžvilgiu – apie tai jie pakalbės grįžę, nes dabar jie bendrauja su „rytiečiais“ – tais Kitokiais, kurių kitoniškumas puikiai tinka įsitikinti, kad savoje šalyse gyventi palyginti gera. O visa gerovė ir lygybė, netikėtai aptikta Rytuose, be abejo, atėjo iš Vakarų.
Na, štai, papurkštavusi apie stereotipų gajumą, ką tik sukūriau kitą stereotipą – kultūriškai nejautraus vakariečio. Tačiau, deja, sunku tokio nesusikurti, kai vien savos ir artimų draugų patirčių šiek tiek pašaržavus užtektų bent trims „Borato“ tęsiniams sukurti. Deja, kad Berlyno siena žmonių širdyse griūva nepalyginti lėčiau nei materialioje tikrovėje.