2005 metais dagiau kaip aštuntadalis visų mirčių (5500 mirčių) Lietuvoje ištiko dėl “išorinių priežasčių” – savižudybių, nužudymų, avarijų keliuose, nušalimų, nukritimų, apsinuodijimų alkoholiu. O iš kiek dar reikėtų dauginti šitą skaičių, kad suskaičiuotume, kiek kūnų ir sielų sužalojama kasmet? Ar tai būtų kraupios ir gausios žūtys Lietuvos keliuose, ar daugiau kaip pusė Lietuvos moksleivių, dalyvaujančių patyčių epidemijoje, ar tai, kad vis dar tebepirmaujame Europoje savižudybių skaičiumi, ar visuotinai paplitęs besaikis girtavimas - visa tai yra Lietuvą apėmusios, save ir kitus naikinančio elgesio epidemijos simptomai.
Keliolikos nepriklausomybės metų, deja, nepakako, kad ramiai ir giliai išanalizuotume šios epidemijos tikrąsias priežastis. Kol jos nesuvoktos piliečių ir politikų, tol sukasi itin ydingas ratas gausėjančių investicijų ne į visuomenės dvasinės sveikatos gydymą, o į tos dvasinės krizės sužalotų kūnų dalių remontą. 2007 metų valstybės biudžete – iš esmės nieko nauja. Sveikatos sektoriui prie 3 milijardų bus pridėtas dar vienas – vis tai pačiai neefektyviai ligų gydymo sistemai maitinti. Sveikatos politika, kaip ir visuomenė, yra apimta to pačio bejėgiškumo ir negebėjimo sveikai reaguoti į naujuosius laikmečio iššūkius.
Šis itin atsparus ir skvarbus virusas naikina pagarbą gyvybei, supriešina piliečius tarpusavyje ir su valstybe, jis prasiskverbia ir į svarbiausią stiprios visuomenės tvirtovę – šeimą. Sutrikus vertybių sistemai, šitas virusas sunkiai susargdina ir valstybės sukurtus įrankius visuomenei, šeimai ir asmeniui gydyti – sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sistemas. Šiandien ekonomika pradeda klestėti – nemaža dalimi ar tik ne todėl, kad valstybė su savo aparatu jai jau vis mažiau trukdo? Tačiau lemiamos tautos ateičiai sritys – kaip pavyzdžiui, sveikatos sistema, mokslo ir studijų sistema - iki šiol lieka užvaldytos interesų grupių, kurios įprato save vadinti valstybe.
Ar yra priešnuodžių nuo šio prievartos, nepasitikėjimo, vartotojiškumo viruso?
Nemanau kad turime išradinėti tautinį dviratį krizei įveikti. Šiuolaikinis pasaulis, ir ypač modernioji Europa žino ir stengiasi mums patarti, kaip įveikti naujųjų laikų visuomenės sveikatos krizę. Skaidrios investicijos į šeimos gerovę ir sveikatą čia būtų lemiamas sėkmės laidas. Gerai žinomi yra būdai, kaip vertybių sistema stiprinama, padedant šeimoms geriau auginti vaikus, mokinant tėvus būti labiau kompetentingais tėvais. Vaikai darželiuose ir mokyklose mokinami praktinių įgūdžių, kaip sveikai bendrauti, suteikiant jiems pakankamai dvasinio atsparumo, priešnuodžio apnuodytai dvasinei aplinkai.
Deja, vis sunkiau atsakyti ir sau patiems, ir užsienio ekspertams bei politikams, kodėl Lietuva taip užsispyrusiai atsisako investuoti į naujųjų grėsmių prevenciją ir stiprinti visuomenės sveikatą moderniais būdais, kurie ne tik efektyvesni, bet ir mažiau kainuoja už vienpusį medicininio ligų gydymo modelio stiprinimą. Taip pamėgome investicijas į fizinį kapitalą – statybas, remontus, medicinos įrangą, kad vis pritrūksta dėmesio ir lėšų gydyti tai, kas iš tikrųjų susirgę. O labiausiai sutrikusi mūsų visuomenėje yra socialinio kapitalo būklė, paprasčiau sakant - nesveiki yra tapę santykiai tarp žmonių ir jų grupių. Šiame lemtingame Lietuvos raidos etape spręsis, ar nauji biudžeto milijardai tuos santykius pagydys, ar tik dar labiau susargdins.
Šioje krizės situacijoje labai svarbu ne ieškoti kaltų, bet jungtis į neabejingų, norinčių iš esmės pakeisti situaciją, koaliciją. Mūsuose netrūksta žmonių ir organizacijų - tiek medikų, tiek politikų, tiek pacientų tarpe – kurios kovoja ir kovos už brangias diagnostikos ir gydymo technologijas kiekvienos atskiros ligos gydymui. Tačiau labai trūksta jėgų, kurios aiškiai pasakytų, kad žavėjimais medicinos stebuklais ne tiek gydo visuomenę ir sistemą, kiek ją sargdina.
Jeigu sudėsime finansinius poreikius, formuojamus interesų grupių, kokių esą reikia kiekvienai ligai ar ligų grupei gydyti, gausime astronominį pinigų skaičių, kuris reikštų valstybės bankrotą. Link šios aklavietės kasmet tvirtai žengiame su stuburo neturinčia sveikatos politika, tenkindami visai ne viešojo intereso, o atskirų įtakingų grupių poreikius.
Deja, svorio kategorijos tarp visuomenės sveikatos idėjų šalininkų ir “stebuklus darančios medicinos” rėmėjų dar labai skirtingos. Užtenka pažvelgti į biudžeto formavimo ypatumus, kad nesunkiai suprastum kas laimi. Šia prasme Lietuva priklauso neišsivysčiusioms valstybėms, kurios sukuria “kiauras” sistemas, o politikai pataikauja interesų grupėms, aukodami viešąjį interesą.
Pastangas pagydyti sveikatos sistemą nuo demoralizacijos stabdo mūsų nevykusi tradicija, kai kiekvienas asmeniškai stengiasi pasirūpinti savo ir artimųjų sveikata ir gerove, “susiveikdamas” pagerintą paslaugą tokiu būdu, kokį išmokome totalitarinėje sistemoje. Mūsų vaikai jau nebeprisimena, koks pažeminimas laukdavo kiekviename gastronome, baldų ar kitokios paskirties parduotuvėje arba norint gauti bent kokią paslaugą. Deja, mūsų vaikai vis dar mokosi iš mūsų, kaip ieškoti gerų draugų sutrikus sveikatai ir kaip tokiu būdu apgauti sistemą, pakenkiant visuomenės interesui. Mes iki šiol mokiname vaikus kaip reikia apvogti valstybę ir visuomenę ir ar ne tragiška, kad šių mokymų tvirtove liko humaniškiausia sritis – sveikatos priežiūra.
Piliečiai, jeigu jie apsisprendžia tokiais būti ir aktyviai dalyvauti kuriant šiuolaikinę valstybę ir visuomenę, elgiasi kitaip – jie elgiasi pilietiškai. Jie susiburia į mažas ar dideles grupes ir pareikalauja tokių politinių sprendimų, kurie būtų naudingi visuomenės interesui, o ne tarnautų kaip priedanga neskaidriems sandoriams, kurie būtų naudingi pavieniams pacientams ar pavieniams medikams.
Turi rastis kritinė masė tokių piliečių, kurie nebetikėtų mitais apie elitinės medicinos stebuklus, esą išgelbėsiančius Lietuvą. Lietuvą išgelbės ne nauji klonavimo institutai, brangiausios biomedicinos technologijos ir didžiausios Europoje ligoninės, o etiškas ir mokslo žiniomis grįstas visuomenės sveikatos kasdienių problemų sprendimas.
Šių laikų sveikatos politika yra neįmanoma be aktyvaus piliečių dalyvavimo. Visų pirma tai turėtų būti ne tiek tie piliečiai, kurie kovoja už lėšas “savo ligai”, tiek tie žmonės, kurie dar nežino kuria liga jiems bus lemta susirgti. Taigi jie žvelgia plačiai ir mato, kokios sveikatos politikos reikia valstybei ir visuomenei, o ne kuriam nors ligoninės direktoriui. Tik atviras kalbėjimas apie tikruosius sveikatos sistemos skaudulius ir jos gydymo būdus gali mums iš esmės pakeisti Lietuvos visuomenės sveikatos būklę.
2006 gruodžio 8 d. įvyks Sveikos gyvensenos kultūros ugdymo forumas "Sveikas žmogus - Lietuvos vertybė".
Visuomenė per mažai žino ir yra atsakinga už savo sveikatą, nesuvokia sveikos gyvensenos naudos ir esmės; esami įstatymai neskatina asmeninės atsakomybės už savo sveikatą. Iškilo grėsmė mūsų genofondo išlikimui.
Šių problemų išspręsti vien sveikatos priežiūra nėra pajėgi. Būtina visų sektorių bendra veikla - įvairių formalių institucijų, kultūros, mokslo, švietimo, meno, dvasininkijos, verslo, NVO, bendruomenių, kiekvieno visuomenės nario dalyvavimas.
Forumo tikslas – išsiaiškinti pagrindinius veiksnius, bloginančius demografinę situaciją, silpninančius visuminę sveikatą, suvienyti įvairių sektorių atsakomybę už visuomenės sveikatą ir suteikti bendruomenės nariams žinių, kaip racionaliai paskirstyti savo fizinius, dvasinius ir materialinius resursus, prailginant gyvenimo trukmę ir pagerinant savo gyvenimo kokybę.
Vaikų psichiatras Dainius Pūras yra iniciatyvinės forumo grupės narys.