Bent keli procentai paauglių palūžta, susikaupus nuoskaudai ir nevilčiai pratrūksta pykčio ir agresijos proveržiais. Tuomet suaugusiųjų pasaulis keršija už nepaklusnumą ir, puolęs į paniką, šaukiasi ypatingų priemonių. Kai paaugliai pakelia ranką prieš save, suaugusiųjų pasaulis vėl demonstruoja savo bejėgiškumą, niekaip neišdrįsdamas pažvelgti giliau, ir ypač į save.
Sėkmių, bendraujant suaugusiems su vaikais ir paaugliais, šiaip jau esama žymiai daugiau negu nesėkmių. Šeimų ir bendruomenių lygyje, ten kur verda tikrasis gyvenimas, paaugliai, tėvai ir mokytojai siekia civilizuotai susitarti. Džiugu, kad dažniausiai visai gerai sekasi. Taip jau yra, kad sėkmės atvejų nesimato, jų nelinkusios rodyti televizijos, tik retai aprašo laikraščiai ir portalai. Bet tiesa yra ir tai, kad paauglių emocinės ir socialinės brandos nesėkmių iki šiol Lietuvoje turime neleistinai daug.
Paaugliams nėra lengva. Atsivėrę jie guodžiasi, kad suaugusiųjų pasaulis nėra jiems draugiškas. Šaiposi iš jų pomėgių ir subkultūrų. Grubiai pažeidžia jų privatumą, landžiodami ten, kur nereikėtų, realioje ir virtualioje erdvėse, užknisa savo nuobodžiais pamokslais, kuriuose aiškina, kad reikia gyventi vienaip, nors patys nuolat elgiasi visiškai kitaip.
Tėvams ir paaugliams bendrauti sveikiau galėtų padėti valstybė su savo vykdoma jaunystės ir jaunimo politika, lanksčiais pagalbos būdais, iš kitų valstybių perimta geriausia praktika šioje srityje. Deja, čia Lietuva neturi kuo pasigirti.
Neteisinu nusikaltimus, kartais net labai žiaurius, įvykdžiusių paauglių. Tiesiog norėtųsi, kad kuo daugiau suaugusiųjų suvoktų, ką tenka patirti paaugliams, kai jie suduria su suaugusiųjų primestomis rašytomis ir nerašytomis žaidimo taisyklėmis. Jautraus suvokimo labai reikia mūsų visuomenei, kuri linkusi piktintis dėl esą per didelių teisių ir laisvių, kurias turi vaikai ir paaugliai. Paskutiniu metu žiniasklaidoje vėl nuvilnijo garsas apie galimus pogromus iš paauglių pusės („jie ateina mūsų mušti“), apie taip, kaip gerai visos problemos buvo išspręstos sovietmečiu (esą nebuvę nei patyčių, nei nusikaltimų, visi, pasirodo, gyvenę draugiškai ir gerbę vienas kitą), ir kaip turime susitelkti, kad Lietuva atsispirtų Vakarų ir Šiaurės kaimynų diversijoms, neva skirtoms mūsų vaikams ir jaunimui visapusiškai tvirkinti.
Moralistams, niekinantiems laisvės ir tikrojo Sąjūdžio dvasią (ar ne tragiškai liūdna paties Sąjūdžio, dabar jau gąsdinančio mus atviros visuomenės tariamais baisumais, metamorfozė?), verta būtų pasižiūrėti filmą „Ar lengva būti jaunam?“, kurį sukūrė Juris Podnieks 1987 metais. Gal susimąstytume visi, kad šiandien, kaip ir tada, reikėtų vėl pradėti kovoti už laisvę, nes ir vėl užlipome dar kartą ant to paties grėblio. Šiandien mūsų paaugliai ir jaunimas dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo nė kiek nemažiau negu 1987 metais. Pasikeitė tik tai, kad tarp gąsdintojų laisvojo pasaulio ir atviros visuomenės baubais šiandien pirmauja tie, kurie tada kovojo už laisvę.
Ir visa tai, kartu paėmus, veikia kaip veiksminga smurto prevencija. Kitame valstybių spektro gale yra Rytų Europos valstybės, tokios kaip Ukraina (5,0), Baltarusija (6,3) ir Rusija, kurios rodiklis yra ypatingai aukštas – net 16. Rodiklio, matuojančio dvasinės aplinkos toksiškumą, skirtumas tarp Europos liberalios demokratijos kraštų ir Rusijos yra apie 30 kartų. Lietuva yra arčiau rytinių kaimynių su vis dar aukštu „visuomenės dvasinės sveikatos toksiškumo“ rodikliu (4,5). Tai 10 kartų prasčiau už Vokietiją, 6 kartus prasčiau už Lenkiją ir 3,5 karto geriau už Rusiją.
Atrodytų, kad neturėtų kilti abejonių dėl to, į kokių kraštų pasirinktas vertybes reikėtų orientuotis, siekiant veiksmingos smurto ir nusikalstamumo prevencijos. Ironiška ir skaudu, kad mūsų politikai savo vertybinėmis orientacijomis vaikystės ir šeimos politikoje vis labiau orientuojasi į minėtų rytinių kaimynų, o ne Vakarų ar Šiaurės Europos pavyzdžius. Rengiama įvesti komendanto valandą paaugliams, svajojama apie baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos mažinimą, pataikaujant homofobams atsisakoma suvokti tragišką Lietuvoje gyvenančių homoseksualių ir transseksualių jaunuolių likimą, vengiama plėtoti konfidencialias paslaugas paaugliams, sustabdyta pačioje užuomazgoje modernių vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtra. Visi, kas turi bent kiek patirties daužyti galvą į valdžios institucijų sieną, žino: kai siūlai plėtoti veiksmingą pagalbą sunkiems paaugliams ir jų artimiesiems, svarbiausia nesiremti Vakarų pasaulio patirtimi, nes iškart tau bus priminta, kad čia, girdi, Lietuva, čia pas mus viskas yra kitaip.
Kas atsitiko? Solidžių dėdžių ir tetų, pavertusių Lietuvą gūdžios provincijos ideologijų įkaite, keliamus panikos priepuolius apie paminamas tautines vertybes, nebesuvaldomus ir vedamus iš kelio mūsų vaikus, viešumoje stebime vis dažniau. Tokias makabriškas manifestacijas matėme ir Garliavoje, kai „vardan Lietuvos“ buvo tyčiojamasi iš brangiausios vertybės – vaiko ir motinos dvasinio ryšio, kol pagaliau valstybės institucijos atsibudo ir atlikusios pareigą nutraukė prieš vaiką ilgai taikytą rafinuotą prievartą. Tokie skaudūs masiniai paklydimai, kokį matėme užsitęsusiame Garliavos spektaklyje, neatsitinka šiaip sau. Taip brangiai sumokame už politikų pataikavimą fundamentalistų grupuotėms, kurios smaginasi išpuoliais prieš tolerancijos ugdymo projektus mokyklose, informaciją apie lytinius santykius paskelbia žalinga paauglių sveikatai, demonų (kurie esą apsėdo jaunimą) išvarinėtojus kviečiasi į Seimą, kad tie apšviestų politikus, kitaip mąstančius paskelbia pedofilais ar jų gynėjais.
Veidmainiavimo viršūne tapo fizinių bausmių vaikams šlovinimas, aišku, patikslinant, kad tokias bausmes taikyti galės ne bet kokie tėvai, o tik tie „padorieji“, kurie niekada neklysta ir jiems Dievo duota žinoti, kiek, kaip ir kada vaikui įkrėsti. Tarsi būtų iki šiol nesuvokta, kad šita „neklystančių padoriųjų“ kasta, perimanti teismų funkcijas, gimdo ir maitina pavojingus Lietuvai judėjimus. Tarsi būtų trokštama, kad dar viena karta Lietuvos vaikų perimtų iš suaugusiųjų nelemtą priklausomybę prievartos ir neapykantos kultūrai.
Jautriausiai į tokią apnuodytą dvasinę atmosferą reaguoja būtent vaikai ir paaugliai. Todėl ir neturėtume stebėtis, kad ne visi Lietuvos paaugliai atsilaiko tokioje nesveikoje dvasinėje aplinkoje prieš toksiškas suaugusiųjų demagogijos dozes.
Tokias itin nepalankias vaikų ir paauglių dvasinei sveikatai Lietuvos raidos tendencijas būtina stabdyti, kol nevėlu. Didžiausias nesusipratimas yra ta tarp politikų paplitusi ir šiaip visuomenėje klaidinga nuostata, kad rinktis tegalima iš dviejų variantų. Kažkodėl galvojama: arba grubus paauglių tramdymas, arba laukti nieko nedarant ir tikėtis kad nieko baisaus neatsitiks. Iš tikrųjų šių abiejų variantų būtina vengti, nes jie veda į aklavietę.
Šiuolaikinis pasaulis, ir ypač Europa, turi gerą patirtį padedant paaugliams, taip pat sunkiems paaugliams, sėkmingai socializuotis. Šie būdai nėra kokie nors stebuklingi receptai, jie reikalauja laiko ir atsakingai dirbančių žmonių. Jie padeda sėkmingai investuoti į vaikų ir paauglių emocinį raštingumą ir psichologinį atsparumą. Jie padeda tėvams išmokti svarbių tėvystės įgūdžių, kurie padeda įveikti ir bejėgiškumą, ir pagundas imtis prievartos prieš vaikus. Jie išmoko visus – vaikus, paauglius ir suaugusius – pagarbos. Lietuva iki šiol nėra patikėjusi šių principų veiksmingumu, ir tai, kad vėl norima visuomenę gydyti tais pačiais būdais, kurie ją anuomet išprievartavo, yra pati didžiausia dabarties Lietuvos bėda.
Gaila, kad politinius sprendimus daro ne paaugliai, o suaugusieji. Apie tai susimąstau, kai bendrauju su paaugliais arba jų grupėmis, tokiomis kaip Lietuvos moksleivių parlamentas. Žaviuosi jaunuolių įžvalgumu ir jų vizija – Lietuvos be meilės prievartos kultūrai vizija. Jei politikai atsižvelgtų bent į dalį moksleivių siūlymų, jau būtų didelė pažanga. Kol kas reikia tikėtis, kad bent jau šiemet, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, bus sustabdyta tendencija rinktis sprendimus, kurie grubiai prieštarauja pasaulyje pripažintiems vaiko teisių principams ir pamatinėms Europos vertybėms. Jei vyresniosios kartos sparnai anuomet buvo pakirpti, tai nereiškia, kad turime dabar juos pakirpti jau laisvėje gyvenantiems vaikams. Kur kas išmintingiau būtų leisti – bent jau netrukdyti - jiems išmokti atsakingai gyventi laisvėje. Apie visa tai turime atvirai kalbėtis, jei mums rūpi ką pergyvena ir kaip reaguoja, stebėdami mūsų, suaugusiųjų, pasaulio vertybes, vaikai ir paaugliai.