D.Pūras. Paaugliai dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo

 (170)
Kai bendrauju su paaugliais – o man kaip vaikų ir paauglių psichiatrui tenka bendrauti su visokiais paaugliais – stebiuosi, iš kur juose tiek atsparumo. Net ir patirdami nuolatinę suaugusiųjų nepagarbą, vis tik dažnai sugeba atsitiesti ir sėkmingai subręsta. Tiesa, pasiseka ne visiems.
D.Pūras. Paaugliai dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo
© Shutterstock nuotr.

Bent keli procentai paauglių palūžta, susikaupus nuoskaudai ir nevilčiai pratrūksta pykčio ir agresijos proveržiais. Tuomet suaugusiųjų pasaulis keršija už nepaklusnumą ir, puolęs į paniką, šaukiasi ypatingų priemonių. Kai paaugliai pakelia ranką prieš save, suaugusiųjų pasaulis vėl demonstruoja savo bejėgiškumą, niekaip neišdrįsdamas pažvelgti giliau, ir ypač į save.

Sėkmių, bendraujant suaugusiems su vaikais ir paaugliais, šiaip jau esama žymiai daugiau negu nesėkmių. Šeimų ir bendruomenių lygyje, ten kur verda tikrasis gyvenimas, paaugliai, tėvai ir mokytojai siekia civilizuotai susitarti. Džiugu, kad dažniausiai visai gerai sekasi. Taip jau yra, kad sėkmės atvejų nesimato, jų nelinkusios rodyti televizijos, tik retai aprašo laikraščiai ir portalai. Bet tiesa yra ir tai, kad paauglių emocinės ir socialinės brandos nesėkmių iki šiol Lietuvoje turime neleistinai daug.

Jei tėvai supranta auklėjimą kaip pamokslavimą „apie pareigas, o ne teises“, ir jei jį papildo kišenių apieškojimu, sms žinučių skaitymu, paauglio apuostymu, tai ilgainiui galima tikėtis sprogimo.
Dainius Pūras

Dažnai suaugusieji tiesiog nėra tinkamai pasirengę bendrauti su paaugliais. Tuomet įtampa auga, suaugusiųjų bejėgiškumas pavirsta nepagarba ir prievarta paauglių atžvilgiu. Paauglių atsakas būna panašus. Paauglių sėkmingai brandai vienodai kenkia ir nepriežiūra (kai tėvai vaikų raidai abejingi, neskiria vaikams dėmesio ir laiko), ir įkyri perdėta globa, lydima moralizavimo ir nepasitikėjimo. Jei tėvai supranta auklėjimą kaip pamokslavimą „apie pareigas, o ne teises“, ir jei jį papildo kišenių apieškojimu, sms žinučių skaitymu, paauglio apuostymu, tai ilgainiui galima tikėtis sprogimo. Visais šiais atvejais, nors ketinimai geri, aukojamos svarbiausios sėkmės prielaidos – tarpusavio pagarba grįsti emociniai santykiai ir pasitikėjimas paaugliu. 

Paaugliams nėra lengva. Atsivėrę jie guodžiasi, kad suaugusiųjų pasaulis nėra jiems draugiškas. Šaiposi iš jų pomėgių ir subkultūrų. Grubiai pažeidžia jų privatumą, landžiodami ten, kur nereikėtų, realioje ir virtualioje erdvėse, užknisa savo nuobodžiais pamokslais, kuriuose aiškina, kad reikia gyventi vienaip, nors patys nuolat elgiasi visiškai kitaip.

Tėvams ir paaugliams bendrauti sveikiau galėtų padėti valstybė su savo vykdoma jaunystės ir jaunimo politika, lanksčiais pagalbos būdais, iš kitų valstybių perimta geriausia praktika šioje srityje. Deja, čia Lietuva neturi kuo pasigirti.

Neteisinu nusikaltimus, kartais net labai žiaurius, įvykdžiusių paauglių. Tiesiog norėtųsi, kad kuo daugiau suaugusiųjų suvoktų, ką tenka patirti paaugliams, kai jie suduria su suaugusiųjų primestomis rašytomis ir nerašytomis žaidimo taisyklėmis. Jautraus suvokimo labai reikia mūsų visuomenei, kuri linkusi piktintis dėl esą per didelių teisių ir laisvių, kurias turi vaikai ir paaugliai. Paskutiniu metu žiniasklaidoje vėl nuvilnijo garsas apie galimus pogromus iš paauglių pusės („jie ateina mūsų mušti“), apie taip, kaip gerai visos problemos buvo išspręstos sovietmečiu (esą nebuvę nei patyčių, nei nusikaltimų, visi, pasirodo, gyvenę draugiškai ir gerbę vienas kitą), ir kaip turime susitelkti, kad Lietuva atsispirtų Vakarų ir Šiaurės kaimynų diversijoms, neva skirtoms mūsų vaikams ir jaunimui visapusiškai tvirkinti.

Moralistams, niekinantiems laisvės ir tikrojo Sąjūdžio dvasią (ar ne tragiškai liūdna paties Sąjūdžio, dabar jau gąsdinančio mus atviros visuomenės tariamais baisumais, metamorfozė?), verta būtų pasižiūrėti filmą „Ar lengva būti jaunam?“, kurį sukūrė Juris Podnieks 1987 metais. Gal susimąstytume visi, kad šiandien, kaip ir tada, reikėtų vėl pradėti kovoti už laisvę, nes ir vėl užlipome dar kartą ant to paties grėblio. Šiandien mūsų paaugliai ir jaunimas dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo nė kiek nemažiau negu 1987 metais. Pasikeitė tik tai, kad tarp gąsdintojų laisvojo pasaulio ir atviros visuomenės baubais šiandien pirmauja tie, kurie tada kovojo už laisvę.

Šiandien mūsų paaugliai ir jaunimas dūsta nuo suaugusiųjų veidmainiavimo nė kiek nemažiau negu 1987 metais. Pasikeitė tik tai, kad tarp gąsdintojų laisvojo pasaulio ir atviros visuomenės baubais šiandien pirmauja tie, kurie tada kovojo už laisvę.
Dainius Pūras

Kaipgi iš tikrųjų atrodo Lietuva, lyginant su kitomis valstybėmis, pagal paauglių ir jaunuolių vykdomus nusikaltimus? Jei pasitelktume mokslo duomenis apie jaunimo prievartos mastą (2010 metų PSO duomenys), tai tie duomenys aiškiai rodo: Lietuva jau 20 metų yra įstrigusi geopolitinėje kryžkelėje ir niekaip neapsisprendžia, kurlink pasukti. Dauguma Europos valstybių, ir jau ne tik „senųjų“ (Danija, Vokietija, Nyderlandai, kt,), bet ir naujųjų ES valstybių (Slovakija, Čekija, Lenkija), turi labai mažą rodiklį – 100 000 gyventojų tenka mažiau kaip 1 žmogžudystės atvejis 10-29 metų amžiaus grupėje. Tai valstybės, kuriose įsitvirtino demokratija, netoleruojama neapykanta „kitokiems“ žmonėms, plėtojamos paaugliams draugiškos sveikatos ir socialinės paslaugos.

Ir visa tai, kartu paėmus, veikia kaip veiksminga smurto prevencija. Kitame valstybių spektro gale yra Rytų Europos valstybės, tokios kaip Ukraina (5,0), Baltarusija (6,3) ir Rusija, kurios rodiklis yra ypatingai aukštas – net 16. Rodiklio, matuojančio dvasinės aplinkos toksiškumą, skirtumas tarp Europos liberalios demokratijos kraštų ir Rusijos yra apie 30 kartų. Lietuva yra arčiau rytinių kaimynių su vis dar aukštu „visuomenės dvasinės sveikatos toksiškumo“ rodikliu (4,5). Tai 10 kartų prasčiau už Vokietiją, 6 kartus prasčiau už Lenkiją ir 3,5 karto geriau už Rusiją.

Atrodytų, kad neturėtų kilti abejonių dėl to, į kokių kraštų pasirinktas vertybes reikėtų orientuotis, siekiant veiksmingos smurto ir nusikalstamumo prevencijos. Ironiška ir skaudu, kad mūsų politikai savo vertybinėmis orientacijomis vaikystės ir šeimos politikoje vis labiau orientuojasi į minėtų rytinių kaimynų, o ne Vakarų ar Šiaurės Europos pavyzdžius. Rengiama įvesti komendanto valandą paaugliams, svajojama apie baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos mažinimą, pataikaujant homofobams atsisakoma suvokti tragišką Lietuvoje gyvenančių homoseksualių ir transseksualių jaunuolių likimą, vengiama plėtoti konfidencialias paslaugas paaugliams, sustabdyta pačioje užuomazgoje modernių vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtra. Visi, kas turi bent kiek patirties daužyti galvą į valdžios institucijų sieną, žino: kai siūlai plėtoti veiksmingą pagalbą sunkiems paaugliams ir jų artimiesiems, svarbiausia nesiremti Vakarų pasaulio patirtimi, nes iškart tau bus priminta, kad čia, girdi, Lietuva, čia pas mus viskas yra kitaip.

Kas atsitiko? Solidžių dėdžių ir tetų, pavertusių Lietuvą gūdžios provincijos ideologijų įkaite, keliamus panikos priepuolius apie paminamas tautines vertybes, nebesuvaldomus ir vedamus iš kelio mūsų vaikus, viešumoje stebime vis dažniau. Tokias makabriškas manifestacijas matėme ir Garliavoje, kai „vardan Lietuvos“ buvo tyčiojamasi iš brangiausios vertybės – vaiko ir motinos dvasinio ryšio, kol pagaliau valstybės institucijos atsibudo ir atlikusios pareigą nutraukė prieš vaiką ilgai taikytą rafinuotą prievartą. Tokie skaudūs masiniai paklydimai, kokį matėme užsitęsusiame Garliavos spektaklyje, neatsitinka šiaip sau. Taip brangiai sumokame už politikų pataikavimą fundamentalistų grupuotėms, kurios smaginasi išpuoliais prieš tolerancijos ugdymo projektus mokyklose, informaciją apie lytinius santykius paskelbia žalinga paauglių sveikatai, demonų (kurie esą apsėdo jaunimą) išvarinėtojus kviečiasi į Seimą, kad tie apšviestų politikus, kitaip mąstančius paskelbia pedofilais ar jų gynėjais.

Visi, kas turi bent kiek patirties daužyti galvą į valdžios institucijų sieną, žino: kai siūlai plėtoti veiksmingą pagalbą sunkiems paaugliams ir jų artimiesiems, svarbiausia nesiremti Vakarų pasaulio patirtimi, nes iškart tau bus priminta, kad čia, girdi, Lietuva, čia pas mus viskas yra kitaip.
Dainius Pūras

Lietuvos vaikai ir paaugliai tokių įtakingų tamsuolių valia yra budriai saugomi, kad nebūtų ugdoma jų tolerancija kitokiems žmonėms. Tik pabandžius vaikams diegti Europos vertybes, tokias, kaip pagarba kitiems žmonėms, prabyla politikų globojami „tautinių vertybių“ puoselėtojai, pasmerkdami bet kokius ketinimus mokyti vaikus pagarbos ir tolerancijos.

Veidmainiavimo viršūne tapo fizinių bausmių vaikams šlovinimas, aišku, patikslinant, kad tokias bausmes taikyti galės ne bet kokie tėvai, o tik tie „padorieji“, kurie niekada neklysta ir jiems Dievo duota žinoti, kiek, kaip ir kada vaikui įkrėsti. Tarsi būtų iki šiol nesuvokta, kad šita „neklystančių padoriųjų“ kasta, perimanti teismų funkcijas, gimdo ir maitina pavojingus Lietuvai judėjimus. Tarsi būtų trokštama, kad dar viena karta Lietuvos vaikų perimtų iš suaugusiųjų nelemtą priklausomybę prievartos ir neapykantos kultūrai.

Jautriausiai į tokią apnuodytą dvasinę atmosferą reaguoja būtent vaikai ir paaugliai. Todėl ir neturėtume stebėtis, kad ne visi Lietuvos paaugliai atsilaiko tokioje nesveikoje dvasinėje aplinkoje prieš toksiškas suaugusiųjų demagogijos dozes.

Tokias itin nepalankias vaikų ir paauglių dvasinei sveikatai Lietuvos raidos tendencijas būtina stabdyti, kol nevėlu. Didžiausias nesusipratimas yra ta tarp politikų paplitusi ir šiaip visuomenėje klaidinga nuostata, kad rinktis tegalima iš dviejų variantų. Kažkodėl galvojama: arba grubus paauglių tramdymas, arba laukti nieko nedarant ir tikėtis kad nieko baisaus neatsitiks. Iš tikrųjų šių abiejų variantų būtina vengti, nes jie veda į aklavietę.

Šiuolaikinis pasaulis, ir ypač Europa, turi gerą patirtį padedant paaugliams, taip pat sunkiems paaugliams, sėkmingai socializuotis. Šie būdai nėra kokie nors stebuklingi receptai, jie reikalauja laiko ir atsakingai dirbančių žmonių. Jie padeda sėkmingai investuoti į vaikų ir paauglių emocinį raštingumą ir psichologinį atsparumą. Jie padeda tėvams išmokti svarbių tėvystės įgūdžių, kurie padeda įveikti ir bejėgiškumą, ir pagundas imtis prievartos prieš vaikus. Jie išmoko visus – vaikus, paauglius ir suaugusius – pagarbos. Lietuva iki šiol nėra patikėjusi šių principų veiksmingumu, ir tai, kad vėl norima visuomenę gydyti tais pačiais būdais, kurie ją anuomet išprievartavo, yra pati didžiausia dabarties Lietuvos bėda.

Gaila, kad politinius sprendimus daro ne paaugliai, o suaugusieji. Apie tai susimąstau, kai bendrauju su paaugliais arba jų grupėmis, tokiomis kaip Lietuvos moksleivių parlamentas. Žaviuosi jaunuolių įžvalgumu ir jų vizija – Lietuvos be meilės prievartos kultūrai vizija. Jei politikai atsižvelgtų bent į dalį moksleivių siūlymų, jau būtų didelė pažanga. Kol kas reikia tikėtis, kad bent jau šiemet, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, bus sustabdyta tendencija rinktis sprendimus, kurie grubiai prieštarauja pasaulyje pripažintiems vaiko teisių principams ir pamatinėms Europos vertybėms. Jei vyresniosios kartos sparnai anuomet buvo pakirpti, tai nereiškia, kad turime dabar juos pakirpti jau laisvėje gyvenantiems vaikams. Kur kas išmintingiau būtų leisti – bent jau netrukdyti - jiems išmokti atsakingai gyventi laisvėje. Apie visa tai turime atvirai kalbėtis, jei mums rūpi ką pergyvena ir kaip reaguoja, stebėdami mūsų, suaugusiųjų, pasaulio vertybes, vaikai ir paaugliai.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Pergyvenę sovietmetį: įpratome, kad be mušimo nieko nebus (4)

„Gyvenimas – tik finansų piramidės ir vekseliai. Kad laisvė – pinigai, o pinigai – tai laisvė. Ir kad mūsų gyvenimas nė sudilusio skatiko nevertas. Tai... tai tikras... suprantate... Net žodžių tam pavadinti nerandu... Gaila man tik mažamečių anūkų... Gaila. Jiems visa tai kasdien kala į galvas. Aš nesutinku. Buvau komunistė ir liksiu“, – rašoma Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.

E. Lucasas: „Amerikos taikos“ amžius baigiasi (106)

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Jo pastangos susitarti su Rusija dėl Sirijos atspindi nepaprastą (ir aiškiai nepagrįstą) pasitikėjimą savo asmeniniais gebėjimais rasti diplomatinį sprendinį, neturint pakankamai raumenų, kad derybinė pozicija atrodytų įtikinama.

D. Sinkevičius. Teisėjų taryba pasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių (238)

Šiandien į priešpaskutinį savo kadencijos posėdį rinkosi visą teismų sistemą prižiūrinti Teisėjų taryba, kuriai teko nelengvas išbandymas – pritarti arba pasipriešinti prezidentei, apginti teismų autoritetą arba dėl girtumo paslydusį kolegą ir taip leisti diskredituoti ypatingo pasitikėjimo visuomenei nekeliantį teisėjo vardą.

L. Pociūnienė. Asmeninė pozicija (220)

Tikriausiai nesiryžčiau jos išdėstyti viešai, jei manęs nuolat įvairiomis aplinkybėmis nebūtų klausiama, už ką ir kodėl ketinu balsuoti. Mūsų lietuviškame kontekste nepriimta, kad apžvalgininkai ar komentatoriai viešai atskleistų savo pasirinkimą ir jo motyvus, nors brandžios demokratijos šalyse tokio atviro kalbėjimo rinkimų ar referendumų išvakarėse nevengiama (žinoma, savo vietoje – nuomonių bei redakcinėse skiltyse).

I. Makaraitytė. Prisigerti – prigimtinė lietuvio teisė (554)

Studentavimo laikais per vasaros atostogas mudvi su drauge laiko veltui nešvaistydavome ir važiuodavome užsidirbti mokslo metams. Į Norvegiją. Į begalinius braškių laukus. Kai braškės baigdavosi, visai šalia šiltnamiuose augo ilgavaisiai agurkai, ir ten darbo keliems studentams visada būdavo.