D.Pūras. „Gender Loops" projektas ir brangi visuomenės sutelkimo kaina

 (2192)
Šio projekto idėją ir vykdymą interpretavusi viešųjų ryšių kompanija verta dėmesio ir atskleidžia sudėtingas Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos problemas. Priminsiu, kad viena organizacija kartu su užsienio partneriais pradėjo vykdyti šį Europos Sąjungos vertybes atitinkantį projektą, o kita organizacija pranešė valdžiai kad šiuo projektu ketinama tvirkinti vaikus.
D.Pūras. „Gender Loops" projektas ir brangi visuomenės sutelkimo kaina
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visuomenei tendencingai pateikiant medžiagą apie projekto esmę, aktyviai dalyvavo jau ir valdžios atstovai. Projekto siekis ugdyti toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms, atitinkantis ES pamatines vertybes, buvo pavadintas homoseksualizmo skatinimu tarp vaikų ir net diversija prieš Lietuvos valstybę bei jos pamatines vertybes, rašo savaitraštis „Veidas“.

Natūralu, kad taip tendencingai pristačius situaciją nedaug kas drįso gilintis ar juo labiau abejoti. Vienu metu atrodė, kad visa Lietuva pagaliau susivienijo: lenktyniaudami, kas parinks sodresnį žodį, "vaikų tvirkinimo" projektu piktinosi politikai, žiniasklaida, netgi mokslininkai. Nuo pykčio ir pagiežos kaito interneto komentarai. Buvo tėvų, kurie išsigando šito neatsakingai sukelto moralinės panikos priepuolio ir norėjo atsiimti vaikus iš ugdymo įstaigų.

Kas gi atsitiko? Kaip ir visame laisvame pasaulyje, kuris pilnas įvairovės, susidūrė dvi stipriai besiskiriančios vertybių sistemos. Būtų galima čia ir padėti tašką, jei ne nerimą keliantys Lietuvos nacionaliniai ypatumai.

Laimėtojų šioje istorijoje nėra. Visi pralaimėjome.
Dainius Pūras

Projekto "Gender Loops" idėja remiasi ES ir Jungtinėse Tautose įtvirtintais lyčių lygybės ir seksualinės orientacijos nediskriminavimo principais. Paprasčiau šnekant, kadangi kai kuriose šalyse dar dažnai diskriminuojami seksualinių mažumų atstovai, Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos skatina, jog įvairios gyventojų grupės, taigi ir vaikai, gautų žinių apie tai, kad tai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti ir kad nevalia iš jų tyčiotis.

Siekiant įveikti gausius prietarus ir stereotipus, Europa siūlo diegti vaikų ugdymo programose atitinkamas metodikas. Ypač Lietuvoje, kur labai daug nepakantos seksualinėms mažumoms, prieš tai, kai suaugusiųjų pasaulis jiems suformuos homofobiškas nuostatas, tegul vaikai gauna tolerancijos pradžiamokslį kaip priešnuodį.

Manau, kad tokia buvo projekto "Gender Loops" idėja. Kitose tokius projektus vykdančiose valstybėse niekam į galvą neateitų tokia mintis, kad nuo tokio tolerancijos ugdymo vaikas gali "užsikrėsti" kitokia lytine orientacija.

Bet šalia šios vertybių sistemos egzistuoja kita. Toje kitoje barikadų pusėje tradiciškai yra Katalikų bažnyčia ir politikai, ginantys konservatyvias vertybes. Ideologinė šių jėgų nuostata – homoseksualizmas yra didelė nuodėmė, o kalbėjimas apie jį vaikams prilygsta nuodėmės propagavimui, taigi dar viena nuodėmė. Iš čia kūrybiškai plėtojama nuomonė, ir čia jau prasideda Lietuvos ypatumai, kad tokių projektų vykdymas būtų pamatinių vertybių naikinimas, vaikų psichikos žalojimas, netgi vaikų tvirkinimas ir homoseksualumo, kaip iškrypimo, propaganda.

Ne paslaptis, kad už homofobiškų ir ksenofobiškų nuostatų, kuriomis Lietuva tvirtai pirmauja Europos Sąjungoje, slypi ne meilė Dievui, o bejėgiškumas ir jo palydovė agresija, išvirstanti į kraupią Lietuvos visuomenės savinaikos epidemiją.
Dainius Pūras

Europos valstybėse, kad ir ne visada draugiškai, šitos dvi labai skirtingos ideologijos išmoko sugyventi. Suvokta, kad abiejų pusių ketinimai yra geri, tik priemonės siekti gerų ketinimų suprantamos labai skirtingai. Piliečiai, o juo labiau politikai, apsisprendžia, kurioje pusėje jie yra, nusistovi tam tikra jėgų pusiausvyra.

Absoliučioje daugumoje Europos valstybių, net ir katalikiškose, pasaulietiniu lygiu stipriau įsitvirtinusi liberalioji pozicija. Neteko girdėti, kad Vokietijoje ar Ispanijoje, kur bedievių tikrai ne daugiau negu Lietuvoje, tokių projektų iniciatoriai būtų kompromituojami. Ten, pavyzdžiui, tokio pobūdžio veiklas – tolerancijos kitokiems žmonėms pradžiamokslį, pradedant nuo vaikų, – neabejotinai gintų ir remtų pirmiausia socialistai ir liberalai bei nemaža dalis mokslininkų. Be abejo, nepritartų jam Katalikų bažnyčia, kai kurios konservatyvios partijos ir dalis katalikiškos pakraipos mokslininkų.

Lietuvos padėtis šiuo požiūriu labai ypatinga. Kovo mėnesį vykusi karinga viešųjų ryšių akcija parodė, kad civilizuota diskusija šia tema Lietuvoje neįmanoma.

Man ši istorija kažkuo priminė neseniai vykusį Rusijos ir Gruzijos karą. Gruzija gal ir ne visai gudriai pasielgė (nors buvo teisi), o Rusija tik to telaukė ir sąmoningai atsakė didžiulio masto agresija, versdama visą kaltę Gruzijai, kuri esą "pirma pradėjo". Štai taip ir čia – kaip atsakas į projektą vyko parodomoji akcija, kaip esą Lietuvos valdžia gelbėja vaikus nuo tvirkintojų ir jų rėmėjų.

Suprantu, kad paprasčiau būtų patylėti, jei nenori būti įrašytas į tautos priešų sąrašus. Tačiau sunku tylėti matant, kaip Lietuvoje skatinamos primityvios nusivylusių žmonių nuostatos ieškoti atpirkimo ožių.

Neramu, kad sukėlus tokią panikos bangą iš politikos žemėlapio Lietuvoje išnyksta ir socialistai, ir liberalai. Katalikų bažnyčia ir konservatoriai neturėtų labai džiaugtis žinodami, kokiais visuomenės jausmais jie žaidžia, eskaluodami panašius moralinės panikos priepuolius. Ne paslaptis, kad už homofobiškų ir ksenofobiškų nuostatų, kuriomis Lietuva tvirtai pirmauja Europos Sąjungoje, slypi ne meilė Dievui, o bejėgiškumas ir jo palydovė agresija, išvirstanti į kraupią Lietuvos visuomenės savinaikos epidemiją.

Neramu, kad sukėlus tokią panikos bangą iš politikos žemėlapio Lietuvoje išnyksta ir socialistai, ir liberalai. Katalikų bažnyčia ir konservatoriai neturėtų labai džiaugtis žinodami, kokiais visuomenės jausmais jie žaidžia, eskaluodami panašius moralinės panikos priepuolius.
Dainius Pūras

Ryšys tarp didžiulio savižudybių, prievartos, girtavimo paplitimo ir neapykantos aplink esantiems kitokiems žmonėms yra akivaizdus – šios dvi tendencijos skatina viena kitą. Ar tai ir yra mūsų pamatinės vertybės?

Užuot provokavusi pasiligojusios mūsų visuomenės tamsiausius instinktus ir pavojingai gilinusi šį ydingą prievartos ir neapykantos ratą, Lietuvos valdžia galėtų pagaliau imtis civilizuotų būdų apsaugoti mūsų vaikus nuo itin prastos dvasinės sveikatos būklės, kurioje jie yra atsidūrę.

Skaudžiausi klausimai yra apie vertybes, kuriomis gyvena mūsų visuomenė. Štai kur didžiausias paradoksas: tarsi ir toliau gyventume totalitarinėje valstybėje, mes ginamės nuo moderniosios Europos vertybių sistemos, nors būtent nuoseklus tolerancijos dvasios skiepijimas padeda Europai turėti daug sveikesnius visuomenės dvasinės sveikatos rodiklius, negu turime mes, užsidarę savo fobijose ir dar jomis sugebėdami didžiuotis.

Galima tik spėlioti, kokie motyvai slypi už šių ciniškų technologijų, kurios buvo aktyviai naudojamos 2009 metų kovo mėnesį, veikiant visuomenės nuomonę ir pavojingai žaidžiant su ugnimi. Aišku tik viena – tokiais išpuoliais lygiuojamės į dabartinės Rusijos pamatines vertybes.

Manau, rimčiausia klaida, kurią padarė Europos Komisijos paremtas projektas "Gender Loops", buvo ta, kad nebuvo kritiškai įvertintas Lietuvos kontekstas. Mūsų vaikų asmenybės raidai kelia grėsmę šis kontekstas, kurį lemia suaugusiųjų pasaulio prietarai, nemeilė sau ir kitiems, veidmainiškumas. Todėl kitą kartą, rengiant tokio pobūdžio projektą, šalia Ispanijos ir Vokietijos vaikų reikėtų įrašyti Lietuvos suaugusiuosius. Visiems nepakenktų tolerancijos pagrindų pradžiamokslis.

Laimėtojų šioje istorijoje nėra. Visi pralaimėjome. Visuomenės susipriešinimas padidėjo, tolerancijos ugdymo iniciatyvos sukompromituotos. Reikia tikėtis, kad šis regresas laikinas. Esame sugrįžę į Europą, ir sveikimas nuo fobijų neišvengiamas. Būtų gerai, jei pasimokytume iš klaidų ir suvoktume, kad tokie moralinės panikos priepuoliai neprideda sveikatos nei mums, nei mūsų vaikams.

„Veidas“
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (483)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (51)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (433)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (351)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.

N. Vasiliauskaitė. #Smagu (131)

Liberalų agonijai vis nesibaigiant, o taip pat – nusivylimams ir nuostaboms, kurių, tiesą sakant, neturėtų kilti pažinusiems ten plazdenusią Verslumo Dvasią (tą pačią, kuri maloninga ir Broniui Bradauskui ar Viktorui Uspaskichui), siūlyčiau pasibaisėti tuo, kas dar baisiau: gerą vardą turinčių ekspertų/intelektualų pastangomis tildyti šį „triukšmą“ kaip griaunantį pasitikėjimą demokratija (taip, būtent ja!), keliantį valstybingumo krizę ir, žinoma, naudingą didžiajam Lietuvos Priešui.