Nors šio rašinio pretekstas yra kovo 11 d., nesinorėtų jo laikyti proginiu. Toji visuomenės reiškinių analizavimo tradicija iš esmės žymi mūsų mąstymo ypatybes – mąstymas kasdieniame gyvenime yra veikiau išimtis iš taisyklės. Kasdienybėje, kuri yra itin automatizuota, techniška, buitiška, nelieka vietos net jos pačios apmąstymui. Visus apmąstymus („tą laiko gaišimą“) nukeliame į progas: „Kovo 8-oji? Pakalbėkim apie feminizmą! (bet būtų gerai, kad rytoj ir užmirštume)“ ir t. t.

Taip prarandame suvokimą apie visuomenės procesus, apie save pačius, nes niekada nemąstome nuosekliai, analitiškai, o tik fragmentiškai ir tik pasitaikius retai galimybei. Neonacius ar nacionalistus kritikuojame tiktai tada, kai jie įžengia į gatves ir stebimės iš kur jų vis daugėja. Stebimės, kodėl moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis toks didelis, o smurtas šeimoje virto tvirčiausia visuomenės norma – juk įstatymuose įtvirtinta lygybė. Vis stebimės ir stebimės, nes nemąstome ir nenorime stebėti procesų, kurie sąlygoja šiuos šokiruojančius rezultatus, sukeltus ir mūsų intelektualinės apatijos.

Galime bandyti analizuoti, iš kur ši apatija kilo – gal jos prasidėjimą žymi 1990 m. kovo 11 d.? Gal kaip tik tuo ar panašiu laikotarpiu, kai nepasitenkinimas ir nuolatinis bruzdėjimas išvirto į nepriklausomybės atgavimą? Juk išsivadavimas kaip toks simbolizavimo euforiją, tačiau ta euforija, galime spėti, ir sukėlė intelektualinę apatiją – iš nuolatinio bruzdėjimo Sovietų Sąjungoje (t.y. intelektualinio ir politinio veiksmo), prasiveržusio ir užtvirtinusio nepriklausomybę, visuomenė norėjo pagaliau nugrimsti į tai, ko (ne)valingai siekė – „normalaus“, paprasto gyvenimo, kurio niekas netrikdytų, net jei po to, kai lyg ir viskas pasiekta, kai lyg ir nereikia niekuo rūpintis, daug kas aplinkui pasidarė nestabilu ir nepatikima.

Galbūt toji „normalaus“ gyvenimo troškimo ir jo galimybės euforija nugramzdino visuomenę į abejingumą tiek politiniu, tiek socialiniu atžvilgiu. Tačiau galime tik spėlioti, nes šie procesai nebuvo reflektuojami, jų kritinis apmąstymas vis dar draudžiamas pasitelkiant programinę istoriją, kuri nepripažįsta kritinio požiūrio į save pačią.

Aišku tik tai, kad tarp visų kitų neigiamų procesų ši intelektualinė apatija leido susiformuoti ir iškilti nacionalistų ir neonacių judėjimui, kurio simbolinis atributas tapo kovo 11 d. eitynės Gedimino prospektu Vilniuje. Kažin ar kitu atveju – pilietiškos, mąstančios visuomenės atveju – tokios eitynės būtų įmanomos, jos greičiau, net ir esant savivaldybės leidimui, būtų užblokuotos masės piliečių, o nuo pat pirmo bandymo žygiuoti nuo jų viešai atsiribotų ir pasmerktų aukščiausios valdžios institucijos, nevyriausybinės organizacijos, net švietimo įstaigos.

Būtent tokios priemonės – atsiribojimas ir pasmerkimas, o ne diskusija ar poleminė kritika – šiandien turėtų būti svarbiausios. Visų pirma todėl, kad radikalus nacionalizmas ir neonacizmas negali ir neturi būti dialogo partneriai, nes, pirma, šios idėjos neatlaiko (todėl nėra vertos) jokios kritikos, antra, diskutavimas su šių idėjų nešėjais reiškia jų pozicijos, kaip lygiavertės pozicijos, įteisinimą, racionalizavimą. Štai čia mes turime liautis buvę tais misionieriais, kurie stengiasi perkalbėti ar įtikinti savo oponentą, nes tokių idėjų skleidėjai nėra jokie oponentai, jie neatlaiko elementarių intelektualinių taisyklių, kurios būtinos bet kokiai potencialiai opozicijai ar dialogui.

Būtina analizuoti, kaip ir kodėl atsirado šie militaristiniai judėjimai, būtina sužinoti, atpažinti jų genealogiją, būtina ieškoti būdų, kaip sustabdyti jų plitimą ir didėjimą. Tačiau nedovanotina klaida laikyčiau jų įtraukimą į lygiavertį diskursą, diskusiją net ir kilniais tikslais. Šūkiai „Lietuva – lietuviams“ ar „Už gimtąją Lietuvą, rasę, tautą“ ir kt. neturi jokio patriotinio turinio, telpančio civilizuoto politinio spektro ribose. Galima sakyti, kad šios ir kitais metais vykusios eitynės apskritai neturi ir jokio teigiamo politinio, socialinio turinio – vien tik neapykanta, neigiamos emocijos, militaristiniai simboliai.

Ar visa tai laikytina civilizuoto politinio spektro dalimi, opozicija dialoge, kuri būtų verta poleminės kritikos? Iracionalios, trykštančios neapykanta idėjos apskritai nėra kritikuotinos, su jomis nesiderama, nesikalbama, nediskutuojama – jos pasmerkiamos, nuo jų atsiribojama, jų atsisakoma net nesvarstant. Galima ir būtina kritikuoti procesus, kurie sąlygojo šių judėjimų atsiradimą, bet neapykantos idėjoms visa visuomenė turi pasakyti griežtą „ne“ be jokių hipotetinių svarstymų „o gal...“.

Visuomenė privalo prisikelti iš intelektualinės apatijos ir ieškoti tautinės ir rasinės neapykantos priežasčių net ir mūsų kasdienybės procesuose. Proginio atsiribojimo ir pasmerkimo nepakaks – nuo pat šiandien turi būti ieškomas kritinis taškas į save pačius ir savo istoriją. Galbūt tik tokia praktika gali išgelbėti mūsų visuomenę nuo „fašizacijos“, juolab, kad šių metų kovo 11 d. eitynės mirgėjo militaristiniais simboliais, kurie ten turėjo savą vaidmenį: kaukolės ir kumščiai transparantuose, agresyvi išvaizda, gestai, kareiviška apranga ir pan.

Suprantama, kad tai nėra nekalti simboliai. Tai yra dabartinės intelektualinės apatijos rezultatas, pėdsakai, kuriais einama dvidešimt metų ir kurie gali mus nuvesti į politinę ir socialinę katastrofą. Todėl intelektualinis ir socialinis veiksmas turi prasidėti dabar pat ir tęstis nuolatos, o radikalaus nacionalizmo ir neonacizmo, keliančio rasės ir tautos (kilmės, o ne pilietybės prasme) idėjas turime pasmerkti ir atsiriboti nuo jų (tam užtenka elementariausio istorinio motyvo) nelaukdami jokių progų ar dar vienos kovo 11 d. su dar ryškesniais neapykantos simboliais.

Šiuo atveju kiekvienos valdžios įstaigos, švietimo įstaigos (juk žygiavo daug jaunuolių), pilietinės ir ypač patriotinės organizacijos atsiribojimas nuo eitynių ir jų pasmerkimas yra sveikintinas ir svarbus žingsnis tolyn nuo visuomenės militarizacijos ir „fašizacijos“.

Autorius yra žmogaus teisių aktyvistas.