D.Paulauskas. Universitetai studentus vilioja ne kokybe, bet fasadu

 (78)
Kaip ir pernai, prieš stojimus į aukštąsias mokyklas, universitetai, jau perpratę trimetės aukštojo mokslo reformos esmę, pradėjo savo reklaminę kampaniją, bandydami susižvejoti šviežią laimikį – ką tik mokyklas baigusius abiturientus.
Donatas Paulauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Universitetai pamažu jau pradeda suprasti reformos žaidimo taisykles – kaip išlikti, kaip pritraukti abiturientus ir, kartu su jais, finansus į aukštąją mokyklą, aiškiai suvokdami, jog bene didžiausią vaidmenį čia vaidina ne koks nors „kokybės didinimas“, o geri viešieji ryšiai.

Vienas iš pagrindinių aukštojo mokslo reformos tikslų yra konkurencingumas. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) teigia, kad konkurencingumą sudaro aukšta studijų kokybė, t.y. profesionalūs dėstytojai, aprūpinta mokymo bazė, garantuota socialinė parama studentams ir tvarkingi bendrabučiai. Iš to seka, kad konkurencinga aukštoji mokykla yra ta, kuri geba varžytis su kitomis mokyklomis, gerindama savo studijų kokybę minėtais atžvilgiais. Tad, pvz., konkurencingas universitetas turėtų būti tas, kuris lyderiauja (vartojant Gintaro Steponavičiaus žodyną) kokybės atžvilgiu. Šioje vietoje neoliberalų iliuzijoms lemta sudužti.

Akivaizdu, kad konkurencija tarp aukštųjų mokyklų nėra grindžiama kokybe ar jos didinimu. Aukštosios mokyklos lyderystę ir konkurencingumą lemia ne kokybė, o įplaukiantys studentų krepšeliai. ŠMM čia pat atitaria: „Kiek studijų krepšelių ateis į universitetus ir kolegijas, spręs šiandieniniai abiturientai. Jie rinksis geriausias aukštąsias mokyklas. Norėdamos pritraukti daugiau valstybės lėšų ir studentų, mokyklos visomis išgalėmis stengsis gerinti studijų kokybę“.

Abiturientai iš esmės vis dar neturi viešai prieinamos, nešališkos informacijos, duomenų ir kriterijų, kurie padėtų rinktis aukštąją mokyklą pagal savo prioritetus. Jie neturi sąlygų pamatuoti aukštojo mokslo kokybę, todėl mokyklą ar studijų programą renkasi visai ne pagal tai.
Donatas Paulauskas

Tad aišku, kad išliks tik tos aukštosios mokyklos, kurios pritrauks daugiau studentų. Tačiau kas leidžia daryti prielaidą, kad abiturientai „rinksis geriausias aukštąsias mokyklas“? Kažkoks seniai diskredituotas aukštųjų mokyklų reitingas? Abiturientai iš esmės vis dar neturi viešai prieinamos, nešališkos informacijos, duomenų ir kriterijų, kurie padėtų rinktis aukštąją mokyklą pagal savo prioritetus. Jie neturi sąlygų pamatuoti aukštojo mokslo kokybę, todėl mokyklą ar studijų programą renkasi visai ne pagal tai.

Tą puikiai suvokia aukštosios mokyklos, ypatingai universitetai, suprantantys, kad studijų kokybės didinimas ir studentų skaičius mažai koreliuoja. Jie puikiai suvokia, kad nuosekliai ir intensyviai studijų ir mokslo kokybę didinantis universitetas gali labai greitai netekti potencialių studentų, nes juos lengviausiai „nudžiautų“ apsukresnė įstaiga, negaištanti laiko kažkokioms ten kokybėms, o pasitelkianti masyvią viešųjų ryšių kampaniją. Štai apie ką kalba!

Čia konkuruoja ir laimi ne kažkokia nuobodybių (atseit mokslo) kalvė, bet spalvingą reklamą, patraukiantį logotipą, modernų fasadą turintis universitetas. Būtent tą aukštosios mokyklos „visomis išgalėmis“ stengiasi daryti – susikurti gerą reklamą ir viešųjų ryšių tinklą, nes tik pagal tai abiturientams telieka rinktis savo alma mater.

Žinant eilinio būsimo studento motyvacijos stoką ir esminių prioritetų neturėjimą, nesunku suprasti, kad tokios aukštųjų mokyklų strategijos išties veikia. Tvirtai neapsisprendusiems abiturientams, dvejojantiems tarp kelių universitetų, studijų programų pasirinkimo, nežinantiems kasdienių studijų proceso realijų skirtinguose universitetuose – oficialus aukštosios mokyklos įvaizdis, finansuojamas kokybės sąskaita, tampa kelrode žvaigžde.

Jei taip nebūtų, jei šios universitetų strategijos nebūtų pasiteisinusios ir jei ši logika ir ši realybė nebūtų dominuojanti, vargu ar matytume tomis „visomis išgalėmis“ pasitelktas viešųjų ryšių strategijas.

Konkuruoja ir laimi ne kažkokia nuobodybių (atseit mokslo) kalvė, bet spalvingą reklamą, patraukiantį logotipą, modernų fasadą turintis universitetas. Būtent tą aukštosios mokyklos „visomis išgalėmis“ stengiasi daryti – susikurti gerą reklamą ir viešųjų ryšių tinklą, nes tik pagal tai abiturientams telieka rinktis savo alma mater.
Donatas Paulauskas

Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universitetas yra vienas iš aktyviausiai besinaudojančių šiomis strategijomis. Prieš metus universitetas iškeitė savo herbą, naudotą kaip logotipą, į spalvingą, akį traukiantį prekinį ženklą, kuris praėjusioje studijų mugėje pavirto į gigantišką stendą. Universitetas nevengia ir užsakomųjų save liaupsinančių straipsnių interneto portaluose, reklaminių video filmų ir intensyvaus dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lauko reklamos naudojamos jau antrus metus. Pernai ISM net ir nesistengė dangstytis jokia „kokybe“ ar kitais nuobodžiais reikalais ir reklaminiuose plakatuose skelbė tokią informaciją: „Ekonomika yra ledas“, „Finansai yra žvėris“, „Vadyba yra gėris“. Argi tai ne visos šios ciniškos aukštojo mokslo reformos kvintesencija? Užuojauta tiems neapsisprendusiems abiturientams, pakliuvusiems į sunkiai išsprendžiamą dilemą: „ledas, žvėris ar gėris?“. Šiemet ISM reklamos kiek pakito – juose tokie užrašai: „Verslas paklūsta tiems, kurie žengia drąsiau“, „Darbdaviai vertina tuos, kurie mato daugiau“, „Sėkmė renkasi tuos, kurie girdi daugiau“. O po kiekviena reklama keturiskart mažesnėmis raidėmis pateikiama statistika apie absolventų įsidarbinimą, šiaip jau neindikuojanti studijų kokybės.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas taip pat, kaip ir MRU, iškeitė savo herbą į stilizuotą prekinį ženklą. Vytauto Didžiojo universitetas, neatsilikdamas nuo kitų, taipogi nepatingėjo stilizuoti savo logotipą (net ir A. Warholo popart‘o stiliumi!) bei pasinaudoti lauko reklamos strategijomis. Kolegijos taip pat nemiega – reklamuojasi televizijoje, reklaminiuose stenduose.

Štai tokiais būdais aukštosios mokyklos vilioja abiturientus (tiksliau, „krepšelius“). O iš to išeina tik tai, kad abiturientai, susivilioję spalvingomis reklamomis, skambiais programų ir dalykų pavadinimais, lieka apgauti, nes spalvinga reklama nereiškia aukštos studijų kokybės, tuo tarpu konkurencinė sistema, turinti tobulinti mokslo ir studijų kokybę, tobulina tik aukštųjų mokyklų fasadą, nes tik taip jos gali išlikti, tik taip gali pritraukti studentus ir finansus.

Pabaigai turbūt labiausiai sistemos kvailumui parodyti tinkami G. Steponavičiaus žodžiai abiturientams: „Šiuo atveju jūs esate sprendimo ašis, per krepšelį jūs esate karaliai ir balsuodami už vienas ar kitas studijų programas galite nubausti tuos, kurie kokybės prasme yra lūzeriai. Todėl manau, kad tai pažangi sistema.“ Išties pažangi sistema, kai „karalius“ apgaudinėja lūzeriai, šantažuojami tokio vieno imperatoriaus...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (814)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (107)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (139)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?

T. Kačerauskas. Žaliojo tilto skulptūros – politinis ledonešis laimi (414)

Klausimas, ar sovietinis paveldas turi būti saugomas, nevienareikšmis. Pirma, sovietinis paveldas neatsiejamas nuo „sovietinio kolonializmo“ trauminės patirties, kurią siekiama pašalinti ar bent užmaršinti. Antra, sovietinis paveldas liudija meno raidą, kuriai gresia netekti artefaktų. Trečia, jis rodo ir tam tikrą vengtiną istorijos eigą, kuri gali pasikartoti nesant jos simboliams.

Jaunasis reformatorius, kurį iškėlė Maidanas: gyvo žmogaus po numirėliu nepakiši (87)

Aukščiausio rango pareigūnas, kovojęs prieš korupciją Ukrainoje, jaunasis reformatorius, nusikalstamų schemų narpliotojas, žmogus, kurio ukrainiečiai prašo neišvykti iš šalies. Tai – Davidas Sakvarelidzė, karjerą pradėjęs Gruzijoje ir ją tęsęs įspūdinguose postuose Ukrainoje.