Šiandien, kai konservatizmo idėjos įtvirtinamos įstatymuose, vadinasi, ilgainiui ir sociume, konservatoriškos kritikos objektais tampa beveik viskas, kas nėra konservatyvu. Partnerystė – ne išimtis. Kadangi konservatyvios idėjos, kaip sako patys dešinieji, yra baigtinės, amžinos, pastovios, vienintelis būdas atnaujinti konservatorišką diskursą yra kitų idėjų puolimas, konfrontacijos būklė.
Norėdami pasakyti, kad konservatoriškos idėjos yra aktualios ir savalaikės, jie nesiima jų įrodinėti, grįsti, diskutuoti, jiems užtenka kitos pozicijos egzistavimo, kurią gali „demaskuoti“ kaip nebrandžią ar iškreiptą. O kol tokia „destruktyvi“ pozicija egzistuoja, tol reikalingas neva stablizuojantis, taisyklingas, brandus konservatizmas.
Šiuos visus konservatoriškos kritikos reikalavimus puikiai atitinka Seimo nario Egidijaus Vareikio rašinys „Apie partnerystes, partnerius ir meilės projektus“. Rašinyje E. Vareikis partnerystę laiko trumpalaikiu neįpareigojančiu projektu, ekonomiškai žalinga pramoga, visa tai, žinoma, supriešindamas su santuoka. Be to, rašinyje pateiktas klišinis argumentas apie Romos imperijos griūtį – neatsiejamas konservatyvios kritikos elementas. Tiesą sakant, ši konkreti pozicija verta analizės tik todėl, kad reprezentuoja tipinę konservatorišką nuomonę apie partnerystę.
Problemos prasideda tada, kai socialinius santykius, ryšius ir reiškinius valstybė pradeda reguliuoti ir kontroliuoti. Vedini vienos socialinės idėjos, fetišistinės idėjos, valdžia pradeda kontroliuoti ir netgi sankciuonuoti jos neatitinkančias sistemas. Taip atsitiko ir šiuo atveju, kai santuoka ir partnerystė įsivaizduojama skirtingose barikadų pusėse ir kai nepaliaujamai stengiamasi „išsaugoti“ vieną ir sankciuonuoti kitą.
Sankcijos, skiriamos partnerystei, labai aiškios – šiandien vis dar neturime Partnerystės įstatymo, kuris nebuvo priimtas dėl „grėsmės santuokai“, turime Šeimos politikos koncepciją, kurioje dar vienas antausis partnerystei – šeima laikoma tiktai sutuoktinių pora su vaikais. Vadinasi, partnerių šeima negali gauti tos paramos, kuri suteikiama santuokinei šeimai ir t.t. Taikomos tokios sankcijos, kuriomis norima įvairiausiomis paslėptos prievartos priemonėmis „ištaisyti“ socialinę sferą, o tuos, kurie nepaklūsta – bausti marginalizuojančiais įstatymais.
Tačiau kodėl santuoka ir partnerystė atsirado skirtingose barikadų pusėse? Kodėl viena yra geresnė, o kita – blogesnė? Socialinių reiškinių kontekste ar apskritai sociologijos tradicijoje hierarchiniai vertinimai „blogas-geras“ neegzistuoja. Pati iš savęs partnerystė nėra nei gera, nei bloga, nes viskas priklauso ne nuo struktūros, o nuo žmonių, gyvenančių toje struktūroje. Tačiau Lietuvos politikams taip neatrodo. Jie linkę pasinaudoti viena socialine idėja, kurią imperatyviai siekia pritaikyti visiems. Tad socialinė idėja ar reiškinys, kuriuo manipuliuojama politiniame lauke, tampa įrankiu įtvirtinti savo (neretai represinę) politiką.
Tačiau tas supriešinimas mažų mažiausiai atrodo keistas. Partnerystė ir santuoka viena kitai neprieštarauja ir tai liudija Europos valstybių pavyzdžiai, kur šie du institutai sėkmingai egzistuoja drauge. Negirdėjau ir to, kad santuoką kur nors būtų siekiama pakeisti partneryste. Šios dvi formos egzistavo ir egzistuos šalia viena kitos. Tiktai atsidūrusios politikų valioje šios idėjos gali būti panaudotos represyviai tam, kad įtvirtintų ar privilegijuotų vieną šių formų ideologiniais tikslais.
Taip pat keistai atrodo ir santuokos iškėlimas virš kitų partnerystės formų. Tipinis konservatorius sakytų, kad santuoka – ilgalaikis projektas, o partnerystė – trumpalaikis, neįpareigojantis. Tačiau tokie abstrahavimai niekuo nepagrįsti. Galima ilgai klausinėti, kas daro santuoką ilgalaikę? Gal biurokratiniai barjerai, sudėtingas skyrybų procesas, įsipareigojimas? O gal santuoka kaip tik trumpalaikis projektas? Galėtume pasiremti Statistikos departamentu ir iškloti lenteles, kuriose gana aiškiai pavaizduota, kad pusė susituokusiųjų vėliau išsiskiria. O kodėl partnerystė – trumpalaikė? Dėl „mažesnių“ įsipareigojimų?
Tačiau šie klausimai beprasmiai, kaip ir beprasmis aiškinimas, kad santuoka yra geriau už partnerystę, kaip ir jų abiejų lyginimas. Beprasmiai todėl, kad bet kokia išvada bus netiksli ar klaidinga, kadangi partnerystė ar santuoka, pasikartosiu, pati iš savęs negali būti nei gera, nei bloga, tai socialinė tikrovė, nepriklausanti nuo mūsų vertinimų. Mūsų išvados, kas yra geriau, bus tik projekcijos, stereotipai, nes vertiname tai, kas iš esmės nėra vertintina ir ko neįmanoma visiškai įvertinti.
Ar įmanoma, pavyzdžiui, įvertinti santuoką kaip tokią? Geras tai ar blogas socialinis reiškinys? Santuokoje moteris patiria daugiausiai smurto, o pusė susituokusiųjų – išsiskiria. Tačiau ar tai reiškia, kad santuoka yra blogas reiškinys? Ar galima vienareikšmiškai tai vertinti? Mano atsakymas – negalime, tačiau kodėl pasinaudojant tokiu principu vertinama partnerystė? Dažniausiai taip ir atsitinka – „įvertinus“ abu objektus, padarius išvadas, priimami „motyvuoti“ sprendimai, kuriais viena ar kita šeiminio gyvenimo forma neva teisėtai nustumiama į šalį, argumentuojant, jog tai – nenaudinga, žalinga, grėsminga forma.
Sakykime, net jei kažkas nustatytų dėsningumą, kad partnerystė dažniausiai yra trumpalaikė, ar tuo pasinaudodami galime riboti žmonių asmeninį gyvenimą, sudaryti įstatymines kliūtis, barjerus, marginalizuoti tokį pasirinkimą? Ar galėtume tuo grįsti partnerystėje gyvenančių žmonių atstūmimą ir diskriminaciją bei šeimų rūšiavimą į „geras“ ir „blogas“? Keista, kai žmogaus teisė į asmeninį gyvenimą ir privatumą, kurį gina Europos žmogaus teisių konvencija bei LR Konstitucija, matuojama pragmatiškumo ir ekonomiškumo kriterijais.
Reiktų pastebėti, kad Partnerystės įstatymo nebuvimas yra kliūtis ne tik socialinei sferai, bet ir teisinei sistemai. Visai neseniai Sveikatos apsaugos ministerija paruošė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, kuris iš esmės būtų geras, tačiau be Partnerystės įstatymo kai kurios jo nuostatos negalėtų būti įgyvendintos. Pavyzdžiui, projektas numato, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugas galėtų gauti sutuoktiniai arba partnerystę įregistravę vyras ir moteris. Kadangi Lietuva neturi partnerystę reglamentuojančio dokumento, šios paslaugos partneriams nebūtų pasiekiamos. Štai tokių teisinių kliūčių, kurių ateityje tik daugės, gali sukelti Partnerystės įstatymo nebuvimas.
Galiausiai reiktų pasakyti, kad partnerystės pripažinimas nereiškia nepagarbos ir grėsmės santuokai, jos abi yra vienodai svarbios ir reikšmingos, nes egzistuoja dabar, šiandien, viena šalia kitos. Nė vienai neturėtų būti suteiktos privilegijos, (nes nė viena iš jų nėra kažkuo geresnė ar blogesnė) taip išvengiant marginalizacijos ir atstūmimo. Taip pat partneriams neturėtų būti sudaromos teisinės ar kitokios kliūtys įregistruoti partnerystę, gauti valstybės paramą, kitas paslaugas. Partnerystė – tai šeimos forma, kuri turi būti gerbiama kaip žmonių, piliečių, pasirinkimas kurti tokį asmeninį gyvenimą, kokį jie mano esant geriausią.
Autorius yra žmogaus teisių aktyvistas.