Nereikia daug aiškinti, kad tais mąsliais veidais ir negatyvia retorika bandoma gana sėkmingai susikrauti politinį kapitalą (prisiminkim, pavyzdžiui, Suomijos parlamento rinkimuose laimėjusią „Tikrųjų suomių“ partiją ar Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos nuosprendžius daugiakultūriškumui). Tačiau vargu ar dažnai pastebima, kad problemas kuria ne atvykėliai, imigrantai, o nacionalistinė dešinė, kol kas dar užimanti pagrindinę vietą Europos politikos arenoje.

Netgi kai kurie Europos kairieji politikai ir intelektualai pritaria paplitusiam prietarui, kad daugiakultūriškumas žlugo, ir pritardami daro didelę politinę bei metodologinę klaidą. Pirma, tai atskleidžia, kad normatyvinis diskursas, kuriame formuluojamos paradigminės, esminės problemos, priklauso dešiniesiems. Priimti daugiakultūriškumo (kuris savo esme yra visų pirma kairysis, o ne liberalusis projektas) žlugimo prielaidą tolygu pripažinti ir legitimuoti tą diskursą. Čia išlenda ir metodologinė klaida – tai problemos, kurią suformulavo kažkas kitas, sprendimas, kai pirminė problema turėtų būti kaip, kas ir kokiu tikslu formuluoja tą problemą. O tai jau būtų išsiveržimas iš dešiniojo diskurso ir galimybė atrasti tikrąją „problemos“ genealogiją bei naujai suformuluoti problemą. Kaip ji galėtų atrodyti?

Donatas Paulauskas
Imigrantų kaip problemos suvokimas yra neatskiriamas nuo nacionalistinės-ksenofobinės nuostatos – atviros ar užslėptos. Atvirai ji reiškiama sienų uždarymu, deportacijomis, prieš imigrantus nukreipta retorika. Užslėptai ji egzistuoja klaidingai vadinamuose „integracijos“ procesuose, kurių tikslas – asimiliuoti, panaikinti bet kokį Kito kitoniškumą, sukurti ne daugiakultūrinę, bet monokultūrinę visuomenę.
Imigrantų kaip problemos suvokimas yra neatskiriamas nuo nacionalistinės-ksenofobinės nuostatos – atviros ar užslėptos. Atvirai ji reiškiama sienų uždarymu, deportacijomis, prieš imigrantus nukreipta retorika. Užslėptai ji egzistuoja klaidingai vadinamuose „integracijos“ procesuose, kurių tikslas – asimiliuoti, panaikinti bet kokį Kito kitoniškumą, sukurti ne daugiakultūrinę, bet monokultūrinę visuomenę. Taip yra tik su tais integracijos procesais, kurių pamatinė prielaida – nacionalizmas, kurių pagrinde glūdi įsitikinimas, kad atvykstantieji privalo perimti vyraujančią kultūrą ir į ją visiškai įsilieti. Kitaip sakant, nacionalistinė prielaida visų pirma įtvirtina skirtį tarp vienos kultūros ir kitos kultūros, įpareigodama paklusti vyraujančiai ir taip leisdama suprasti, kad atvykėlis, kol jis turi savo tapatybę ir savo kultūrą, yra nepageidaujama „problema“.

Net plačiausiai suprantama integracija, vykdoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, nedavė ir neduos sėkmingo rezultato, nes ją atitolina nacionalizmas. Jis deklaruoja, kad atvykėliai yra kažkuo prastesni piliečiai, kuriuos vis reikia tobulinti, apdoroti, keisti, išmokyti, bet, kad ir kiek tai besitęstų, kažkas vis tiek liks hierarchiškai skiriančio „mane“ nuo „jo“... Ir tas kažkas iš tikrųjų yra nacionalizmas.

Štai kodėl Vokietija paskelbė daugiakultūriškumo pabaigą. Ne todėl, kad daugiakultūriškumas tikrai būtų nepasiteisinęs – šis projektas net nebuvo pradėtas! Visa tai tebuvo bandymas asimiliuoti, radikaliai apdoroti, „pergaminti“ atvykėlį ir kuo didesnė buvo ta hierarchinė praraja, atsiradusi iš nacionalistinės nuostatos, t.y. kuo didesnis buvo įsitikinimas, kad imigrantai yra problema ar grėsmė „Leitkultur“ atžvilgiu, tuo didesnė pasirodė „integracijos“ nesėkmė.

Ir nors kaskart pabrėžiama, jog daugiakultūriškumo projektas žlugo dėl imigrantų kaltės, t.y. kad jie nenorėjo pritapti, integruotis, tai tėra pasekmė, kurią sukėlė nacionalizmas ir ksenofobija. Atvykėliai tik tolo jiems parodyta kryptimi – tolyn nuo bendro valstybės gyvenimo, į savo bendruomenes, į savo tapatybes. Juk imigrantai sutinkami su ksenofobine retorika kaip hierarchiškai skirtingi, prastesni, nusikaltėliai, įsibrovėliai iš kito pasaulio, nuo kurių saugojamasi statant sienas (Graikijoje), giežtinant sienų kontrolę (Danijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Italijoje) – tokiais juos padaro nacionalistinė-ksenofobinė prielaida ir turbūt nereikia nė sakyti, kad su šia nuostata nei integracija, nei daugiakultūrė visuomenė negali tapti pasisekusiais projektais.

Kairysis filosofas Alain Badiou, komentuodamas imigracijos procesus, skiria du tapatybės plėtojimosi būdus: negatyvų ir kūrybinį. Negatyviu būdu imigranto tapatybė plėtojasi kaip atsakas autoritariškai suprastai integracijai. Tokia tapatybė formuojasi per neigiamą ryšį su Kitu, sustiprindama ir radikalizuodama savo išskirtines charakteristikas, gindamasi nuo bandymo asimiliuoti. Pavyzdžiu galėtų būti susikūrę kultūriniai ir socialiniai imigrantų getai Vokietijoje ir kitose šalyse. Tai tapatybė, kurią sukuria asimiliacijos procesai, sąlygoti nacionalistinės prielaidos. Tad šios tapatybės atsiradimo ir paskui ją sekančių problemų („getoizacijos“) priežastis yra ne patys imigrantai, o nacionalizmas. Negatyvi tapatybė tėra tik gynybinis atsakas nacionalistinėms asimiliacijos ambicijoms. Todėl tikroji problema, kurią reikėtų spręsti, yra nacionalizmas, talpinantis ir ksenofobiją, ir rasizmą – būtent jis sukuria imigracijos problemas.

Donatas Paulauskas
Imigrantai yra ir politinio atsinaujinimo galimybė, žyminti naujo elektorato formavimąsi, pilietinės bazės keitimąsi, galbūt ir pilietinių judėjimų reformą. Imigrantai yra ir ekonomikos augimo galimybė. Tačiau tuo pačiu jie yra ir stipraus darbo judėjimo galimybė, profesinių sąjungų reformos, verslo reformos galimybė.
Tačiau imigrantų tapatybė gali plėtotis kitu – kūrybiniu keliu. Tai nėra nei atkaklus įsikabinimas į savo tapatybės charakteristikas, nei jos atsisakymas. Ši tapatybė kūrybingu būdu pritaiko naujos aplinkos elementus sau, plėtodama, praturtindama save savo pačios ribose. „Tai reiškia imanentinį tapatybės vystymąsi naujoje situacijoje“ – teigia A. Badiou. O tai, žinoma, įmanoma tik tokiu atveju, kai imigrantai sutinkami be nacionalistinių nuostatų, nuo kurių turėtų gintis ir užsidaryti.

Tad pagrindinis klausimas turėtų būti ne „kaip išspręsti imigrantų problemą“, nes imigrantai kaip tokie nėra problema, nors tas problemas, kurių privirė nacionalistinė politika ir kurios klaidingai priskiriamos imigrantams, spręsti būtina. Pagrindinis analitinis dėmesys turi būti sutelktas ne tiek į pasekmes, kiek į priežastis – nacionalistinę politiką. Tad klausimas „kaip pakeisti politikos, socialumo, ekonomikos kryptis, kad imigracija būtų suprantama kaip nauja galimybė, naujas sociokultūrinis tarpsnis“ – čia laikomas svarbiausiu. Tai ypač svarbu tokioms šalims kaip Lietuva (turinčioms maždaug 1 procentą imigrantų), kurios svarbiausi sprendimai laukia ateityje ir kuri dar turi galimybę sėkmingai suformuoti savo teisines, politines ir sociokultūrines prielaidas, nors santykiai su etninėmis mažumomis, vedini tautinių ambicijų, signalizuoja, kad ta galimybe gali būti nepasinaudota.

A. Badiou, apversdamas populiarų šūkį „Imigrantai yra problema“, įtvirtino naują sampratą – „Imigrantai yra galimybė“. Visų pirma, imigrantai reiškia galimybę pamatyti save, savo šalį, savo kultūrą atvykėlių akimis – tai suteikia ankstiną atsinaujinimui, kritiniam žvilgsniui. Imigrantai reiškia ir patirties mainus, naujas socialumo patirtis, išsiplėtusią perspektyvą ir platesnį žvilgsnį, matant įvairias socialumo ir gyvenimo formas.

Imigrantai yra ir politinio atsinaujinimo galimybė, žyminti naujo elektorato formavimąsi, pilietinės bazės keitimąsi, galbūt ir pilietinių judėjimų reformą. Imigrantai yra ir ekonomikos augimo galimybė. Tačiau tuo pačiu jie yra ir stipraus darbo judėjimo galimybė, profesinių sąjungų reformos, verslo reformos galimybė. Tai ir kultūros atsinaujinimo bei jos praturtėjimo galimybė, naujų idėjų, naujų organizacijos ir mąstymo formų atsiradimas...

Tačiau kaip pakeisti nacionalistinę kryptį, kuri sukelia imigracijos problemas, į tą, kuri matytų imigrantus kaip galimybę, kaip atsinaujinimo ir naujo socialumo pažadą? Prie to gali priartinti naujasis socializmas, kylantis iš bendruomenių, judėjimų, bet ne partijų. Tai reiškia, kad toks socializmas, kurį prof. Andrius Bielskis apibūdino  kaip socialinę sąrangą, „kurioje daugialypį socialinį kūną sudarančios socialinės, kultūrinės ir ekonominės praktikos būtų grindžiamos kooperacija, joms būdingais vidiniais tobulumo standartais ir gilaus solidarumo principais“, kiltų iš pilietinės bazės, iš paties giliausio suinteresuotumo savimi, savo aplinka ir šalia esančiais žmonėmis. Būtent solidarumas, kooperacija, socialumas, sudarantys socializmo pagrindą, mus gali priartinti prie požiūrio, kai į šalia esantį atvykėlį ar tiesiog šalia esantį žmogų žiūrėsime ne kaip į problemą, o kaip į galimybę.

Tiesa, liberalizmas taipogi žvelgia į imigrantus kaip į galimybę, į didėjančio pelno galimybę, tačiau jo atstovaujamas požiūris tuo ir apsiriboja – imigrantai suvokiami kaip pigi darbo jėga, instrumentas kapitalui didinti, pamirštant visą tos „darbo jėgos“ socialumą. Tad užduotį formuluočiau taip: išvengti instrumentinio liberalaus požiūrio, atsikratyti problematiško nacionalistinio ir priartėti prie socialistinio požiūrio į imigrantus, atnaujinančio politines, sociokultūrines ir ekonomines kryptis, saugančio nuo liberalistinio išnaudojimo ir nacionalistinės neapykantos, nepamirštant paties svarbiausio elemento – žmogaus ir jo socialumo.