Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausiojo Lietuvos policijos kapeliono pareigas.
Liturginiai metai – tai kasmet pasikartojantis Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu pasiruošiamuoju advento laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur esame tik mes, nuogi ir pažeidžiami, kažkur palikę savo tobulybės įvaizdžius.
Liturginis laikas teka ir bręsta per įvairius kasdienius ir nepaprastus gyvenimo įvykius. Eina asketiškos gavėnios dykuma – tai palaiminimo, širdies ir minčių apsivalymo metas, kulminuojantis per šv. Velykas, vedančias Žmogaus Sūnų per mylimo žmogaus išdavystę, per atstūmimą, per juodžiausią neviltį ir mirtį į atgimimą. Taip peržengiame savo galimybių ribas ir sielos gelmėse įžengiame į Dievo karalystę, esančią arčiau mūsų, nei mes esame patys sau.
Tai guodžianti ir raminanti knyga, sielos kalbėjimas sielai.
Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, dailininkė Asta Puikienė. DELFI siūlo paskaityti Leonido Donskio anotaciją ir šios knygos ištrauką.
***
Pats priklausydamas filosofinių, arba metafizinių, tikinčiųjų – o gal latentinių krikščionių arba eklektikų be aiškios denominacijos, jei norite, – kategorijai, visada tikėjau, kad mano kelias į Dievą veda per Dante’s Dieviškąją komediją ir Shakespeare’o tragedijas literatūroje, Bacho Mato pasiją ir Mozarto Mišias muzikoje, Rembrandto Senio raudonais rūbais portretą ir Vermeerio Merginą, skaitančią laišką tapyboje. Tikiu, kad Dievas slypi Dylano Thomo Ir nebus mirties karalijos ir Algimanto Mackaus Triumfališkojoje („Ir mirtis nebus nugalėta“).
Todėl kunigo Algirdo Toliato pamokslai, man regis, yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Kai kurie jo žodžiai man atrodo tokie įtikinami, kad pagaunu save galvojantį, jog turbūt pats mėginčiau savo ar draugo tikėjimą pažadinti panašiu kreipimusi ir jam artima tiesosakos forma.
Štai kad ir toks pasažas iš jo pamokslo: „Jeigu neapnuoginsime savo tobulų netobulumų, niekada nesugebėsime priimti realybės, priimti gyvenimo, akimirkos, o jeigu nesugebėsime priimti akimirkos, šiandienos čia ir dabar, nepajėgsime priimti ir amžinybės. Įsivaizduojame, kad amžinybė – tai kažkoks dogmų rinkinėlis: tereikia atsakyti į klausimus, išlaikyti egzaminą ir... skrendame į dangų. Nieko panašaus! Mus egzaminuoja akimirkos, kasdienybė, šiandiena čia ir dabar: ši akimirka yra mūsų egzaminas, mūsų gyvenimas.“
Arba: „Pilna bažnyčia – dar ne ženklas, kad viskas gerai, kad tvarka. Iš esmės nėra didelio skirtumo, ar bažnyčia yra pilna, ar joje meldžiasi trys žmonės, ar net vienas. Niekada nežinai, ar žmogus atėjo į bažnyčią kaip turistas, ar kaip piligrimas, neparašyta jam ant kaktos, svarbu, koks bus jo santykis. Galima spėti ir labai apsirikti. Šv. Kryžiaus Jonas labai gražiai sako: gyvenimo pabaigoje būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome, o ne pagal tai, kiek padarėme didelių darbų. Tai geriau nespėti, geriau priimti žmones, išgirsti, pasitikėti, palydėti.“
Apie ką byloja šie jo žodžiai? Apie tai, kad prieš mus – mūsų amžininkas, kurio santykyje su mumis iškyla ne tik Bažnyčia su savo tūkstantmete istorija ir didžia dvasine praktika (sykiu ir su tragiškomis savo klaidomis), bet ir krikščioniškojo tikėjimo gebėjimas sujungti „čia ir dabar“ su amžinybe, imanenciją su transcendencija, pavienio individo intymumą ir nuogumą su stiprybe ir bendruomenės bei tikėjimo atramomis. Trapumas, pažeidžiamumas, atvirai pripažintas silpnumas čia žengia koja kojon su gebėjimu aristokratiškai eliminuoti save patį ir savo asmenį iš situacijos atrandant dialogo partnerį, išryškinant ir atveriant žmogų, suteikiant jam balsą prabilti savo kalba ir galimybę autentiškai gyventi savo gyvenimą.
Tik problema yra ta, kad anapus metaforos mes pritrūkstame tikrosios egzistencinės patirties ir moralinės drąsos taip elgtis. Todėl net ir XXI amžiuje neišsivaduojame iš noro gyventi savo technologinėje gentyje, Veidaknygės (t. y. Facebooko) „draugų“ apsuptyje ir įtakos ar galios mechanikos – kitaip tariant, elementarios karjeros ir sėkmės – susietų žmonių aplinkoje. Todėl ir neatrandame nei silpnųjų, nei pažemintųjų, nei kenčiančiųjų. Todėl tokį šoką mums ir kelia žiniasklaidos pranešimai apie jų desperatiškus atsakus į mūsų moralinį aklumą – savižudybes, terorą ir savigriovą.
Todėl kunigas Algirdas Toliatas man, asmeniui, kurio paviršiaus (t. y. ideologinis ir politinis) apibūdinimas skamba kaip „sekuliarus humanistas“ ar „nekonfesinis liberalas“, yra daug artimesnis už absoliučią daugumą liberalų ir agnostikų. Mes visi judame link to paties, mes visi ieškome to paties, tik kartais kalbame skirtingomis kalbomis ir ne iki galo pasitikime žmonijos daugiau ar mažiau patikrintais keliais.
Ką gi, tokios knygos, kaip ši, padeda apmąstyti kalbą ir buvimą, ieškojimą ir atradimą. Iš visos širdies linkiu šiai knygai ir jos autoriui jautrių ir atsiliepiančių skaitytojų.
Leonidas Donskis
***
I advento sekmadienis
Mk 13, 33–37
Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!
Šiandienos evangelija mus ragina budėti, būti pasiruošusius priimti Viešpatį, ateinantį net pačiais netikėčiausiais momentais. Juos simbolizuoja vidurnaktis arba rytinis laikas. Žinot, kaip sunku laukti, budėti tokiomis valandomis, kai esi pavargęs ir ima miegas. Kad sulauktų šių rytinių neįprastų susitikimų su Dievu, žmogus imasi visokių dalykų: geria kavą, stengiasi likti ne šiltoj migdančioj aplinkoj, o pajudėti, išeiti pavaikščioti į gryną orą. Aišku, tai tik fizinės priemonės, bet mes turėtume ieškoti ir dvasinių būdų, kurie padėtų mums neužmigti ir išlikti budriems.
Nereikia sakyti, kad Dievas mus išbando. Dievo tikslas – išprovokuoti mūsų budrumą, kad sugebėtume Jį atpažinti. Jis nuolat ateina į mūsų gyvenimą, ir ateina įvairiausiais būdais. Dažniausiai to nepastebime, nes turime savo lūkesčių, savo įsivaizdavimą. O adventas (arba lotyniškai atėjimas) yra kaip tik „tas laikas“, kai turime paruošti savo širdį tam, kad sugebėtume atpažinti Dievą. Jis tiesiog ateina. Ir mes arba verkiam ir sakom – vai vai, kokia neteisybė, kaip blogai, anksčiau taip nebūdavo. Arba pasitinkam Dievą su savo prakartėle. Dievas vis viena ateina. Jam nereikia valdovų rūmų – Jis ateina į mūsų gyvenimus, į mūsų kasdienybę. Ir mums didžiausias iššūkis – Jį atpažinti.
Kartais skaitant evangeliją gali susidaryti įspūdis, kad Dievas specialiai ateina tada, kai mums nepatogu, kad išbandytų mus ir pasižiūrėtų – aha, miegi, pagavau. Tikrai Dievo tikslas nėra žmogui parodyti, kad jis silpnas. Dievas yra Tėvas, kuris myli mus ir nori parodyti, kokie esame trapūs, bet ne tam, kad sumenkintų, o tam, kad tai primintų. Kad neužsisvajotume, kad su Juo neprasilenktume, kad neverktume per ilgai dėl savo nesėkmių.
Jei širdis atvira, nėra ko slėpti, mes esam nuogi. Aišku, būdami nuogi jaučiamės pažeidžiami. Labai bijome suklupti, bijome suklysti. Suklupęs žmogus, užuot kvietęsis Dievą į pagalbą, per daug susirūpina savimi – kaip aš galėjau, kaip čia man nutiko. Ir tada, užuot šaukęsis pagalbos, aprauda pats save. Jam taip savęs gaila, kad nebelieka laiko pasitikti Dievą, nebelieka laiko ką nors keisti. Tobulumas įsivaizduotas, tai viena iš didžiausių klupimo ir klaidos formų ir pagundų. Mes manome, kad velnias gundo tiktai tokioms akivaizdžioms, gerai žinomoms nuodėmėms kaip melas, neištikimybė ar panašiai.
Tačiau jis dažniau ir labiau gundo tobulumu. Tai jis įpučia mums baimę klysti, suklupti – neduok Dieve, suklysiu, o jeigu kas nesupras, o jei pagalvos, kad aš toks ar anoks? Ir tada bijau klausti, nes bijau, kad klausimas kvailas. Nebeieškau, nebedarau, nesiimu iniciatyvos, nes velnias pasėjo tobulumo sėklą. Ir žmogus užsideda figmedžio lapelį, kurio vardas yra tobulumas, ir prisidengia, slepiasi. Po tobulumu, po tobulumo lapeliu.
Tiktai Dievas ateina apnuoginti mūsų prieš tiesą. Jis ateina, kai klystam, bet mokomės iš klaidų, kai esame silpni, bet budrūs. Nes kaskart susidūrus su problema, kaskart užlipus ant grėblio, pralaimėjus atsiveria nauja galimybė mokytis iš savo klaidų, iš svetimų suklupimų, įgaunama naujos patirties. Būtent tokiose situacijose Jis mūsų laukia, tada esame atviriausi, pajėgiausi Jį atpažinti ir priimti. Todėl turime budėti.
Budėti – tai nelikti suklupus, o kiekvieną kartą keltis, ir keltis stipresniam. Budėti – tai kiekvieną problemą paversti galimybe. Ne Dievas siunčia problemas, bet jis paverčia jas galimybe. Ir jeigu mes budime, tuomet ja pasinaudojame. Prašykime Dievą, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kad net tomis akimirkomis, kai manome, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų, nesutriktume, neprarastume budrumo, neužsisklęstume. Melskime Viešpatį, kad sustiprintų mūsų norą atpažinti Jį, ateinantį į mūsų kasdienybę, į mūsų gyvenimą.