Smurtas. Nusikaltimai. Nusikaltėliai. Su tuo mums tenka susidurti kasdien. Nebūtinai tiesiogiai. Regis, nebėra visuomenės informavimo priemonės, kuri neturėtų „kriminalų“ ar „nusikaltimų“ skilties. Mokslininkai „sulaužė nemažai iečių“ ginčydamiesi dėl panašių „naujienų“ (simboliškas žodis tragedijai pavadinti) teigiamo ar neigiamo poveikio.
Vieni teigia, jog, žinodami nusikaltėlių veikimo būdą, mes atitinkamai galime planuoti savo veiklą ir išvengti nemalonumų. Kitaip tariant, žinojimas sustiprina prevencijos galią. Kiti teigia, jog tokios naujienos sykiu tampa savotiška mokykla potencialiems nusikalėliams. Dar blogiau yra tai, jog, kasdien girdėdami apie smurtą, mes pamažu prie jo priprantam ir tampam mažiau jautrūs. Šis savotiškas sustabarėjimas veda didesnės neapykantos nusikaltėliams link, o pastarieji, jausdami pagiežą, tampa dar žiauresni.

Labai dažnai, vos tik išgirdę apie kažkokį nusikaltimą, mes iškart skubame pasmerkti nusikalėtį. Dažnu atveju jau pats mėginimas suprasti nusikaltėlį prilyginamas jo pateisinimui. Šis mėginimas tik dar labiau įaudrina aplinkinių jausmus, kurie būna nukreipti jau ne vien į nusikaltėlį, bet ir į mėginantį suprasti. Manyčiau, kad būtent nemėginimas suprasti ir yra pagrindinė problema. Beje, kalbėdamas apie supratimą, turiu omenyje ne nusikaltėlio motyvą, o priežastis, dėl kurių tas motyvas atsirado. Tik suvokę kontekstą, gimdantį nusikaltimus, pajėgsime juos sumažinti, o gal net ir panaikinti.

Nesileiskime į kriminologijos istoriją, kad ir kaip viliojančiai tai skambėtų. Apsiribokime nūdienos situacija. Kai kurie teoretikai jau spėjo XX a. pakrikštyti smurto amžiumi. Smurto banga, regis, „sėkmingai“ persirito ir į XXI a. Ir, išties, tiek nusikaltimų žmonija dar nebuvo mačiusi. Tačiau kaip dažnai mes susimąstome, jog būtent mes patys tai ir sukūrėme?!

Kaina, kurią mokame už gerą gyvenimą

Visai neseniai teko perskaityti gana šokiruojančią (iš pirmo žvilgsnio) žinomo JAV kriminologo, buvusio prezidentinės komisijos patarėjo nusikalstamumo klausimais Elliotto Currie tezę:

Dabartinis nusikalstamo smurto lygis toks yra todėl, kad tam tikru būdu sutvarkėme savo socialinį ir ekonominį gyvenimą. Amerikos dabartinio gyvenimo žiaurumas ir smurtas rodo, kaip brangiai visuomenei kainuoja išlaikyti šią santvarką. Bet kartu tai reiškia ir tai, kad jai pakeisti taip pat reikės išlaidų. Taigi jei vis dar pakenčiame gyvenimo sąlygas, kurių dėka tapome agresyviausia iš visų pramoninių visuomenių, tai ne todėl, kad problema atrodo neįprastai mistinė ir mes neįsivaizduojame jos sprendimo varianto, bet todėl, kad nusprendėme, jog nauda, gauta iš šių sąlygų pakeitimo, nėra verta pastangų.

Apie JAV kontekstą čia kalbama visai neatsitiktinai. Priminsiu, jog nusikalstamumas šioje šalyje yra didžiausias pasaulyje (skaičiuojant nusikaltimų skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų). Visgi dėmesį reikėtų kreipti į ką kita. O būtent – svarbu suvokti, jog gyvenimo būdas, kuriuo vieni piliečiai mėgaujasi, kitiems yra nepakeliama našta, prasiveržianti smurto išpuoliais. Tačiau, kadangi besimėgaujančių yra daugiau, nuskriaustųjų gyvenimas prilyginamas normai, o nusikaltėliai paliekami likimo valiai.

Taigi kovojant su „karo keliuose“ problema, visų pirma derėtų galvoti ne apie bausmių didinimą, o žvelgti plačiau ir kalbėti apie kontekstą, dėl kurio žmonės yra linkę sėsti už vairo neblaivūs. Sugebėjus sutramdyti šį norą, problema netektų reikšmės.(...) Mėginimas didinti bausmes šios problemos sukėlėjams prilygsta gaisro gesinimui kavos puodeliu: energijos išeikvosime daug, o rezultatas bus minimalus.
Dainius Genys:

Kitaip sakant, čia veikia principas – kieno pinigai, tas ir muziką užsako. Autorius atskleidžia gan aiškią tiesą – nusikaltimų skaičių galima sumažinti, tereikia radikalesnių politinių sprendimų. Paradoksas yra tas, jog JAV nusikaltimų pramonė – didžiulis verslas, kurio pelnas skaičiuojamas milijardais dolerių. Šio verslo atstovai turi didžiulę galią ir stabdo tokias reformas įvairiomis priemonėmis. Jie sąmoningai nepanaikina nusikalstamą veiklą lemiančių priežasčių, kadangi kiekvienas nusikaltėlis jiems neša pelną.

Nors yra bendruomenių be nusikaltimų (šiame straipsnyje aptariame kibucus bei huteritus), tačiau mums vargu ar pavyktų juos visiškai panaikinti. Kita vertus, nusikaltimų skaičių sumažinti tikrai galima, tačiau tam reikia imtis ryžtingų, kardinalių ir gal net radikalių veiksmų.

Jamesas Gilliganas, žymus JAV psichiatras, daugelį metų dirbęs Harvardo medicinos mokykloje, kelių šalių įstatymų leidėjų bei policijos departamentų konsultantas ir patarėjas, nurodo savotišką smurto kilmės priežastį. Remdamasis daugybės darbo su pavojingais nusikaltėliais metų praktika, jis teigia, jog smurto kilmės priežastis yra gėdos jausmas. Anot J. Gilligano, paklausę nusikaltėlių, kodėl jie užpuolė savo auką ar net ją nužudė, daugeliu atvejų mes išgirstume: jis nerodė tinkamos pagarbos! Psichiatras daro prielaidą, jog smurto motyvas ir priežastis buvo noras atsikratyti, išvengti skaudaus, o kartais nepakenčiamo ir neįveikiamo gėdos bei pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu – išdidumo jausmu. Ar tikrai ši hipotezė yra raktas nusikaltimams paaiškinti?

Karas keliuose - vyriška problema?

Aiškumo dėlei imkime konkretų pavyzdį iš vietinio konteksto. Tebūnie tai „karas keliuose“. Dar prieš pradedant, reikia pastebėti, jog ši problema pirmiausia yra lyčių problema, o gal reiktų sakyti – lyties problema. Kada girdėjote apie neblaivių moterų nuotykius keliuose? Nepamenate? Gal todėl, kad negirdėjote? Tad galime teigti, jog „karo keliuose“ problema yra vyrų problema. Nors Gilligan teigia, jog gėdos jausmas vienodai gniuždo tiek moteris, tiek vyrus, tačiau taip pat pripažįsta, jog vyrams jį pakelti sunkiau nei moterims.

Lyčių teoretikai jau kuris laikas kalba apie „vyriškąją krizę“ (tiesa, kiti pastebi, jog tai – ne krizė, o tiesiog vyriškojo vaidmens transformacija, savotiškas pereinamasis etapas). Dėl besikeičiančių lyčių vaidmenų vyrams keliami vis nauji reikalavimai (pavyzdžiui, didėjanti konkurencija darbe, nauji seksualinio elgesio ir vyriško kūno standartai), kuriuos jiems vis sunkiau atitikti, dėl ko vyrai praranda pasitikėjimą savo jėgomis.

Tokiame kontekste vyrai, mėgindami įrodyti savo vyriškumą (vadinamąjį macho), renkasi pačius įvairiausius ir dažnai visai netikusius būdus. Vienas iš jų – vairuoti išgėrus. Galima manyti, jog taip asmuo siekia įrodyti, kad yra tikras vyras – nebijo gresiančios bausmės ar galimų pasekmių. Jis linkęs rizikuoti – juk nežinia, ar policija sustabdys, ar ne. Galiausiai, jis tikisi, jog, būdamas šaunus vyras, jis sugebės „susitarti su pareigūnu“ ir taip nuslopins galimą konfliktą.

Būtent šios savybės – drąsa, rizika, pinigų turėjimas, konflikto sutramdymas – ir yra vienos iš svarbiausių vyriškumo indikatorių (papildomai būtų galima išskirti seksualumą ir gebėjimą patenkinti moterį, tačiau tai su mūsų tema nesusiję, todėl palikime tai ateities diskusijoms). Kitaip tariant, kai kurie vyrai, jausdami baimę dėl kurios nors iš minėtų savybių tvirtumo, renkasi sėstis už vairo neblaivūs, kad galėtų įrodyti savo „kietumą“. Jie įsivaizduoja, jog vairavimas išgėrus yra savotiškas pripažinimo ženklas.

Taigi kovojant su šia problema, visų pirma derėtų galvoti ne apie bausmių didinimą, o žvelgti plačiau ir kalbėti apie kontekstą, dėl kurio žmonės yra linkę sėsti už vairo neblaivūs. Sugebėjus sutramdyti šį norą, problema netektų reikšmės. Todėl „karą keliuose“ aš suvokiu kaip socialinę problemą, o ne vien kaip masišką kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šis pavyzdys dar kartą patvirtino nusikalstamumo supratimo svarbą, apie kurią užsiminiau straipsnio pradžioje. Štai dėl ko manau, jog mėginimas didinti bausmes šios problemos sukėlėjams prilygsta gaisro gesinimui kavos puodeliu: energijos išeikvosime daug, o rezultatas bus minimalus.

Per smurtą pripažinimo link

Nesupraskite klaidingai – už padarytą nusikaltimą asmuo turi būti nubaustas. Tačiau jo pasmerkimas (ir dėl to jaučiamas pažeminimas bei gėda) gali tapti akstinu tolesniems nusikaltimams.
Dainius Genys:

J. Gilligano sukurta gėdos teorija galima mėginti aiškinti ir kitus nusikaltimus, pavyzdžiui, vis labiau plintantį vaikų tarpusavio smurtą mokyklose. Regis, naujausia „mada“ yra ne tik smurtauti, bet ir filmuoti ar kitaip fiksuoti daromą nusikaltimą, vėliau jį išplatinant internete. Pedagogai suka galvas, nerasdami atsakymo, kaip pažaboti šią nemalonią tendenciją. Tačiau vėlgi problemos esmė ta pati – šie jaunimo veiksmai tėra didesnių problemų pasekmė. Netrukus jas aptarsime, bet prieš tai žvilgtelėkime į JAV, kur problemos yra daug didesnės.

Apie Amerikos moksleivių tarpusavio žudynes turbūt girdėjo visas pasaulis. Ypatingai sukrečia tai, jog pastaruoju metu jų vis daugėja. J. Gilliganas, aptardamas šiuos plačiai nuskambėjusius įvykius, vėlgi rėmėsi savo gėdos teorija. Žudynės Amerikos mokyklose sukėlė šoką: daugelis negalėjo atsistebėti, jog smurto ėmėsi baltaodžiai paaugliai iš pasiturinčių šeimų (iki tol stereotipiškai smurtas buvo siejamas su afroamerikiečiais ar lotynų amerikiečiais, bet ne su viduriniosios klasės baltaodžiais).

Beje, visi agresijos iniciatoriai buvo vyriškosios lyties. Priežasčių toli ieškoti nereikia – smurtautojai jautėsi neapsakomai pažeminti. Jie nuolat jautė įtampą, kasdien buvo įžeidinėjami, niekinami, visų atstumti. Bėda ta, jog ir mokytojai bei tėvai į tai nekreipdavo dėmesio, laikydami visa tai paaugliškais tarpusavio nesutarimais(1) . Nerasdami užuovėjos nuo šio kasdien patiriamo pažeminimo, jaunuoliai pasirinko baisų kelią, siekdami įrodyti savo vertę. Štai ką pasižymėjo teismo psichologas po pokalbio su vienu iš šaudžiusiųjų mokykloje:

Jis buvo pažemintas <...>, ypač kai kiti moksleiviai pradėjo erzinti jį bei vadinti gėjumi, „homiku“ vos ne kasdien... <...> jis jautė, jog bendraamžiai pradėjo kelti grėsmę jo vyriškumui <...> Pagaliau jam šovė į galvą, jog smurto išpuolis pakeis bendraamžių požiūrį ir sulauks jų pripažinimo bei palankumo, kurių jis taip troško... Idėja nušauti kelis moksleivius bei užgrobti mokyklą pasirodė patraukli. Jis įsivaizdavo, jog taip privers kitus moksleivius jausti pagarbą ir baimę, o gal net žavėtis juo. Niekas daugiau jo neskriaustų ir nežemintų...

Iš citatos matome, koks svarbus yra lytiškumo kriterijus. Aplinkinių kitokio asmens nepriėmimas (net nesigilinant, koks jis iš tikrųjų) sukėlė pastarajam nepakeliamą gėdos jausmą (dėl jaučiamo pažeminimo), kuris prasiveržė smurto banga. Paklaustas, ar nepagalvojo apie pasekmes, paauglys atsakė, jog daug neprarastų, nes niekas jo nemylėjo ir niekam jis nerūpėjo. Ironiška – patekęs į pataisos koloniją jaunuolis iš tiesų aplinkiniams kėlė baimę ir niekas daugiau jo nežemino.

Grįžkime prie vietinių realijų. Akivaizdu, jog žiaurumas ir mūsų paauglių yra siejamas su tam tikru vyriškumu bei „kietumu“. Atseit, jei tu sugebi kažką pažeminti, tai jau esi tikras vyras, o jei dar sugebi tai išplatinti, tai tampi vos ne idėjiniu lyderiu. Tokia logika išties apgailėtina, tačiau tenka pripažinti, jog ji gaji. Kitaip sakant, nusikalsti linkstama siekiant pripažinimo. Čia susiduriame su kultūrine problema: mūsų vertybių sistema, bendravimo įpročiai bei požiūris pernelyg sureikšmina pripažinimo jausmą ir priverčia visuomenės narius patirti gėdą ir pažeminimą.

Dėl to ir gimsta minėtos elgesio anomalijos. Kaip to išvengti?! Galime to paklausti Delfų orakulą arba prašyti kažkurios ministerijos atlikti galimybių studiją (joms tokie tyrimai labai patinka), tik neaišku, ar tai išspręstų problemą. Jei rimtai ieškome sprendimo būdų, turime galvoti ne tik apie palankios atmosferos sukūrimą ir lygiavertiškumo užtikrinimą, kad mokykloje visi turėtų vienodas saviraiškos galimybes bei nebūtų žeminami aplinkinių, bet ir apie vertybių (pagarbą kitam, sąžinės graužimą dėl kitam padarytos žalos) iškėlimą, kurios padėtų pageidautinai atmosferai rastis.

Baigdamas noriu dar kartą pastebėti pagarbos kitam svarbą. Prieš smerkdami nusikaltėlius ir mėgindami juos sugrūsti į kalėjimus (beje, būtent kalėjimai yra didžiausias smurto ir nusikaltimų židinys), prisiminkime, jog kalbame apie savo visuomenės narius. Nesupraskite klaidingai – už padarytą nusikaltimą asmuo turi būti nubaustas. Tačiau jo pasmerkimas (ir dėl to jaučiamas pažeminimas bei gėda) gali tapti akstinu tolesniems nusikaltimams. Tuo tarpu deramas dėmesys visuomenės nariams (tarp jų ir nusikaltėliams) gali padėti užkirsti kelią tolesniems nusikaltimams. Juk tai kainuoja nedaug, tad kodėl nepamėginus?

(1) Pedagogai turėtų pažiūrėti režisieriaus Ilmar Raag filmą „Klasė“ (Klass), kuriame pasakojama apie analogiškus įvykius Estijoje. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į pedagogų padarytas klaidas: jie nekreipė dėmesio į iškilusius konfliktus ar nesugebėjo jų nuslopinti ir taip užkirsti kelio tragedijai. Papildomos priemonės siekiant išvengti tokio masto tragedijos būtų sveikintinos.

Kibucai

Tai – bendruomenių gyvenviečių, ūkių ir kitų bendrai valdomų ekonominių vienetų, vadinamų kibucais, sistema, kuri veikia Izraelyje. Šis socialinis, ekonominis eksperimentas labai panašus į huteritus (išskyrus tai, kad pagrindinė ideologija yra visiškai pasaulietinė ir ateistinė).

Šiose neklasinėse bendruomenėse, kurių gyventojų skaičius artėja prie 200 000, visos gėrybės valdomos bendrai, gyventojai aprūpinami maistu, būstu ir kitais reikalingais daiktais, o taip pat jiems užtikrinamas išsilavinimas bei medicinos paslaugos. Tokia struktūra pasirinkta, tikintis sustiprinti bendruomenės prigimtį bei užtikrinti visuotinę lygybę. Įdomiausia, jog kibucai sugebėjo pasiekti aukštą ekonominės lygybės laipsnį.

Dera pastebėti, jog kibucų bendruomenė sugeba gyventi be smurto. Tas pats Jamesas Gilliganas ironizuoja, jog policijos ir panašių tarnybų nebuvimą kibucų bendruomenėje galima suvokti ir kaip nusikaltimų nebuvimo pasekmę ir kaip priežastį

Huteritai

Turbūt tik nedaugelis yra girdėjęs apie huteritų bendruomenę, o išgirsti apie juos tikrai įdomu, ypač aptariant bendruomenių, išvengiančių nusikalstamumo, pavyzdžius. Huteritai – tai religinė subkultūra, savo pavyzdžiu sukūrusi „religinį komunizmą“. Huteritų, savo pavadinimą kildinančių iš XVI a. pradžioje Tirolyje, Austrijoje, katalikų už tariamą ereziją nuteisto ir ant laužo sudeginto jų lyderio Jakobo Huterio pavardės, didelė bendruomenės dalis nuo XIX a. gyvena Kanadoje. Jų skaičius šalyje dabar siekia apie 50 000. Huteritai gyvena didelėmis kolonijomis nuošaliose kaimo vietovėse, verčiasi žemės ūkiu, praktikuoja nuosavybės bendrumą, visiškai nedalyvauja politiniame gyvenime. Tai – neklasinė bendruomenė, neturinti nei privačios nuosavybės, nei ekonominės, nei socialinės nelygybės.

Kriminologų dėmesį ši bendruomenė patraukė dar 1955 m., kada, nagrinėjant jų istoriją nuo pat atvykimo pradžios, buvo nepastebėta nė vieno nužudymo, kūno sužalojimo ar išžaginimo atvejo. Po dvidešimties metų atnaujintas tyrimas dar kartą patvirtino, jog per šimtą metų nuo to laiko, kai huteritai atvyko į šalį, užfiksuota tik viena savižudybė. Tiek Jamesas Gilliganas, tiek kiti kriminologai tokį žemą fizinės prievartos lygį sieja su didele bendruomenės narių pagarba vienas kitam.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas?

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (79)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (149)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

Kauniečiai butų pirkėjai pakeitė kryptį (10)

Nekilnojamojo turto ekspertai stebi kintančius kauniečių poreikius renkantis gyvenamąjį būstą....

Aprangos kodas: žmonės, kuriems galioja „švaraus stalo“ etiketas biure (1)

Penktadienį DELFI Stilius lankėsi vienoje didžiausių draudimo bendrovių „Gjensidige“ . Tik...

Ką veikti už paplūdimio ribų?

Atvykus į pagrindinius mūsų šalies kurortinius mietus, Palangą bei Šventąją, ko gero,...

Lietuje pabudusi „Karklė“ tęsia linksmybes vienam rytas baigėsi komisariate (29)

Šeštadienio rytą festivalininkai „ Karklėje “ prabudo nuo lietaus lašų barbenimo į...

Menininkas M. Zaveckas vedė savo išrinktąją: pasidalijo romantiška pasipiršimo istorija (2)

Saulėtą šeštadienio popietę Vingio parko botanikos sode menininkas Marius Zaveckas ir Alina...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (126)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – kaklo penkto...

D. Adomaitis apsisprendė: rungtynėse su Latvija žaidėjų netausos favoritai – lietuviai (1)

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis šeštadienio vakaro kontrolinėms...