D. Sužiedėlis. Disidento Lietuva – tada ir šiandien

 (105)
Pirmą kartą išgirdau lietuvišką terminą “sąžinės kalinys” Vasario 16-osios gimnazijoje, tuometinėje Vakarų Vokietijoje. Panašiu metu, dar 1984 m., susipažinau su kunigo Alfonso Svarinsko, tuo metu įkalinto Permės srities lageryje, biografija.
D. Sužiedėlis. Disidento Lietuva – tada ir šiandien
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jis, kaip ir kiti to meto Lietuvos disidentai, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, kun. Julius Sasnauskas, buvo mums, išeivijos lietuvių jaunimui, vilties ir įkvėpimo šaltiniai, ir jų laisvę vienbalsiai gynėme susitikimuose su Vakaruose esančiais bažnyčios atstovais, Amerikos Kongreso bei kitų laisvų šalių parlamentų nariais, ir mintinguose prie Sovietų ambasadų.

Jaunam žmogui tada viskas buvo aišku: Svarinsko kova buvo mūsų kova. Kova už demokratinę Lietuvą, kurioje būtų užtikrinta tiek sąžinės laisvė, tiek pagarba visiems tokios demokratinės Lietuvos piliečiams.

Tuo metu, kai apie Sąjūdį svajoti nebuvo galima, kuomet kai kurie dabartiniai Lietuvos politikai kovojo dėl savo karjeros komunistinėje sistemoje, Alfonsas Svarinskas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rado savyje jėgų nepasiduoti nevilčiai.

Tuo metu, kai apie Sąjūdį svajoti nebuvo galima, kuomet kai kurie dabartiniai Lietuvos politikai kovojo dėl savo karjeros komunistinėje sistemoje, Alfonsas Svarinskas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rado savyje jėgų nepasiduoti nevilčiai.
D. Sužiedėlis

Bet praėjus dvidešimčiai metų kunigas Svarinskas Lietuvos LGBT bendruomenės narius, taip pat ir mane, išvadino Lietuvos valstybės priešais ir iškrypėliais, nevengdamas mūsų tapatinti su pedofilais. Savo kovą prieš mus ir mums prijaučiančius disidentas tęsė iki gyvenimo pabaigos, ir ne be kitų paramos. Jam antrino kiti — politikai, Bažnyčios atstovai, kiti buvę rezistentai, Seimo narys Petras Gražulis, kurio atvaizdą ant plakatų anais laikais prie Sovietų ambasadų irgi nešė ne vienas išeivijos lietuvis — hetero ir homo.

Deja, televizijos laidoje 2010 m. “Baltic Pride” eitynių išvakarėse disidentas Gražulis nusprendė demonstruoti šautuvą — suprask, tinkamiausias įrankis susidoroti su Lietuvos piliečių rengiamos taikios akcijos dalyviais. O jau 2013 metais Gražulio atvaizdą per kitas LGBT eitynes nešė ne išeivijos lietuvių jaunimas, o neapykantos kurstytojai.

Po garbingos pradžios Svarinsko ir Gražulio žinia Lietuvai virto kitokia: viskas, kas man svetima, turi būti šalinama. Lietuvos namai — tik kai kam svetingi. Kad ir kiek būtų gaila, aiškėja, kad vis dėl to ne už tą pačią Lietuvą kovojome.

Džiugu stebėti, kaip Lietuvos visuomenė tampa atviresnė ir pakantesnė. Jau 2013 m. LGBT eitynės vyko atviroje erdvėje, miesto centre. Nepaisant tariamai novatoriško ir liberalaus Vilniaus mero pastangų, iš rezervato pavyko ištrūkti. Ir malonu matyti, kad jaunesnė Lietuvos piliečių karta į tokius isteriškus išpuolius kaip Svarinsko bei Gražulio žvelgia labiau kaip į gerą medžiagą Facebook’o memams nei kaip rimtą kvietimą kilti į kovą.

Ir vis dėl to kažkaip be galo liūdna. Be galo skaudu, kai tokios asmenybės, kurios Lietuvos istorijoje tikrai turėtų užimti išskirtinai garbingą vietą, palūžta sąmokslų teorijų, dezinformacijos ir paprastos neapykantos veikiami.

Nesinori galvoti, kad jie nesupranta, jog jų viešai kartojama neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo — tiek iš pačios Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo.
D. Sužiedėlis

O gal viskas yra dar paprasčiau: laikas už sovietinių kalėjimų grotų ir KGB rūsiuose padarė neatitaisomą žalą.

Nesinori man, net ir išgirdus iš kunigo lūpų šlykčiausių įžeidimų kitų Lietuvos piliečių adresu, atsisakyti tų gražių prisiminimų, kai jis ir kiti disidentai mums buvo švyturiai, o ne tamsos pranašai. Nesinori galvoti, kad jie nesupranta, jog jų viešai kartojama neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo — tiek iš pačios Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo.

Lieka nuoširdžiai tikėtis kad ten, kur šiandien užuovėją rado kunigo Svarinsko siela, bus jam švelniai ir su meile išaiškinta, kur jis klydo. Gal jį prie amžinybės vartų pasitiks kokia jauna Lietuvos lesbietė, kuri pakvies susėsti po medžiu, ir tyliai, ramiai su juo pasikalbės apie Dievo sukurto pasaulio įvairovę. Apie tai, kiek jauniems Lietuvos savižudžiams būtų padėję gailestingesni ir svetingesni žemiškos Bažnyčios namai. Ir apie tai, kaip gražiai auga vaikai rūpestingų gėjų ir lesbiečių šeimose, kurių ne vieną ir man jau teko laimė pažinti.

Pagarba jums, kunige, už sunkias dienas praleistas sovietiniuose lageriuose, ir amžinąjį jums atilsį. Linkiu ten turiningų pokalbių.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Statkuvienė. Kai bujoja runkelinis chamizmas ir dvokiantys tualetai (28)

Ar įmanoma šiandien pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį bent kelias minutes ir neįkvėpti tarpuvartėse dvokiančių šiukšlių konteinerių kvapo, o besigrožint barokiniais ar gotikiniais architektūros šedevrais nepamatyti šlykščiausių sienų teplionių? Ar yra bent viena saugoma teritorija, kurioje nebūtų savavališkai pristatyta naujųjų dvarų, o valstybinės žemės plotai neapraizgyti tvoromis?

M. Ališauskienė. Arši kova ties moters kūno kontrole (237)

Pastarąsias kelias savaites Lietuvos viešojoje erdvėje buvo gausu diskusijų apie Lytiškumo ugdymo programos svarstymą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje. Girdėjosi kritikų balsai, kad programa tapo „Katalikų bažnyčios įkaite“, kuri siekia įgyvendinti „religinę utopiją“ ir ignoruoja mokslo pasiekimus.

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (688)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (80)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (449)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.