D. Sužiedėlis. Disidento Lietuva – tada ir šiandien

 (105)
Pirmą kartą išgirdau lietuvišką terminą “sąžinės kalinys” Vasario 16-osios gimnazijoje, tuometinėje Vakarų Vokietijoje. Panašiu metu, dar 1984 m., susipažinau su kunigo Alfonso Svarinsko, tuo metu įkalinto Permės srities lageryje, biografija.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jis, kaip ir kiti to meto Lietuvos disidentai, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, kun. Julius Sasnauskas, buvo mums, išeivijos lietuvių jaunimui, vilties ir įkvėpimo šaltiniai, ir jų laisvę vienbalsiai gynėme susitikimuose su Vakaruose esančiais bažnyčios atstovais, Amerikos Kongreso bei kitų laisvų šalių parlamentų nariais, ir mintinguose prie Sovietų ambasadų.

Jaunam žmogui tada viskas buvo aišku: Svarinsko kova buvo mūsų kova. Kova už demokratinę Lietuvą, kurioje būtų užtikrinta tiek sąžinės laisvė, tiek pagarba visiems tokios demokratinės Lietuvos piliečiams.

Tuo metu, kai apie Sąjūdį svajoti nebuvo galima, kuomet kai kurie dabartiniai Lietuvos politikai kovojo dėl savo karjeros komunistinėje sistemoje, Alfonsas Svarinskas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rado savyje jėgų nepasiduoti nevilčiai.

Tuo metu, kai apie Sąjūdį svajoti nebuvo galima, kuomet kai kurie dabartiniai Lietuvos politikai kovojo dėl savo karjeros komunistinėje sistemoje, Alfonsas Svarinskas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rado savyje jėgų nepasiduoti nevilčiai.
D. Sužiedėlis

Bet praėjus dvidešimčiai metų kunigas Svarinskas Lietuvos LGBT bendruomenės narius, taip pat ir mane, išvadino Lietuvos valstybės priešais ir iškrypėliais, nevengdamas mūsų tapatinti su pedofilais. Savo kovą prieš mus ir mums prijaučiančius disidentas tęsė iki gyvenimo pabaigos, ir ne be kitų paramos. Jam antrino kiti — politikai, Bažnyčios atstovai, kiti buvę rezistentai, Seimo narys Petras Gražulis, kurio atvaizdą ant plakatų anais laikais prie Sovietų ambasadų irgi nešė ne vienas išeivijos lietuvis — hetero ir homo.

Deja, televizijos laidoje 2010 m. “Baltic Pride” eitynių išvakarėse disidentas Gražulis nusprendė demonstruoti šautuvą — suprask, tinkamiausias įrankis susidoroti su Lietuvos piliečių rengiamos taikios akcijos dalyviais. O jau 2013 metais Gražulio atvaizdą per kitas LGBT eitynes nešė ne išeivijos lietuvių jaunimas, o neapykantos kurstytojai.

Po garbingos pradžios Svarinsko ir Gražulio žinia Lietuvai virto kitokia: viskas, kas man svetima, turi būti šalinama. Lietuvos namai — tik kai kam svetingi. Kad ir kiek būtų gaila, aiškėja, kad vis dėl to ne už tą pačią Lietuvą kovojome.

Džiugu stebėti, kaip Lietuvos visuomenė tampa atviresnė ir pakantesnė. Jau 2013 m. LGBT eitynės vyko atviroje erdvėje, miesto centre. Nepaisant tariamai novatoriško ir liberalaus Vilniaus mero pastangų, iš rezervato pavyko ištrūkti. Ir malonu matyti, kad jaunesnė Lietuvos piliečių karta į tokius isteriškus išpuolius kaip Svarinsko bei Gražulio žvelgia labiau kaip į gerą medžiagą Facebook’o memams nei kaip rimtą kvietimą kilti į kovą.

Ir vis dėl to kažkaip be galo liūdna. Be galo skaudu, kai tokios asmenybės, kurios Lietuvos istorijoje tikrai turėtų užimti išskirtinai garbingą vietą, palūžta sąmokslų teorijų, dezinformacijos ir paprastos neapykantos veikiami.

Nesinori galvoti, kad jie nesupranta, jog jų viešai kartojama neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo — tiek iš pačios Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo.
D. Sužiedėlis

O gal viskas yra dar paprasčiau: laikas už sovietinių kalėjimų grotų ir KGB rūsiuose padarė neatitaisomą žalą.

Nesinori man, net ir išgirdus iš kunigo lūpų šlykčiausių įžeidimų kitų Lietuvos piliečių adresu, atsisakyti tų gražių prisiminimų, kai jis ir kiti disidentai mums buvo švyturiai, o ne tamsos pranašai. Nesinori galvoti, kad jie nesupranta, jog jų viešai kartojama neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo — tiek iš pačios Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo.

Lieka nuoširdžiai tikėtis kad ten, kur šiandien užuovėją rado kunigo Svarinsko siela, bus jam švelniai ir su meile išaiškinta, kur jis klydo. Gal jį prie amžinybės vartų pasitiks kokia jauna Lietuvos lesbietė, kuri pakvies susėsti po medžiu, ir tyliai, ramiai su juo pasikalbės apie Dievo sukurto pasaulio įvairovę. Apie tai, kiek jauniems Lietuvos savižudžiams būtų padėję gailestingesni ir svetingesni žemiškos Bažnyčios namai. Ir apie tai, kaip gražiai auga vaikai rūpestingų gėjų ir lesbiečių šeimose, kurių ne vieną ir man jau teko laimė pažinti.

Pagarba jums, kunige, už sunkias dienas praleistas sovietiniuose lageriuose, ir amžinąjį jums atilsį. Linkiu ten turiningų pokalbių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (189)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.

V. Laučius. Penkiasdešimt pilkų ES atspalvių (29)

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit” kažkodėl nematyti.

A. Vaišnys. Kodėl taip ilgai užtruko sužinoti apie Operos teatro pūlinius? (115)

Daugelyje sostinių tokio nacionalinio teatro rūmai tampa ir Valstybės iškilmių, ir yra aukščiausia nacionalinių menininkų pripažinimo vieta, kur klasika paverčiama modernių autorių darbais. Berods, nuo 2010 metų Vasario 16-oji yra „iškelta“ iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų. Kaip pamenu, Prezidentės iniciatyva. Bet nė vienas kultūros ministras neatsakė sau į klausimą, kodėl?

N. Vasiliauskaitė. Kaip „kovotojai“ už lyčių lygybę klastoja realybę (128)

Kovo 8-oji mobilizavo gausybę proginių tekstų apie baisiai blogą lyčių lygybės būklę Lietuvoje. O dar – kaip tyčia! – Kęstučio Pūko skandalas, vieningai atskleistas ir sutartinai pasmerktas. Net keista.

B. van der Weg – Bražiūnienė. Kodėl tėvai rašo laiškus prezidentei (41)

Laiškus Prezidentei rašo tėvai, kai, praėję visas instancijas bei teismų pakopas, atsimuša į biurokratizmo sienas, susidūrę su elementariu valdininkų neišprusimu bei kompetencijos stoka ir net diskriminacijos lyties požiūriu apraiškomis, tikisi asmeninio Prezidentės dėmesio savo skausmingoje kovoje už bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais.