D. Šakalienė. Apie teisę gyventi ir prievolę mirti

Kiekvienas iš mūsų išeisime Anapus. Nežinome, kaip ir kada. Daugelis mūsų tiesiog susidėvėsime ir taikiai baigsime savo egzistenciją. Kai kurie – išeisime per anksti. Kartais artimieji sudaužyta skausmo širdimi retoriškai klaus – kodėl? Už ką? Kartais šis klausimas nebūna retorinis. Žinome ir kodėl, ir netgi kas.

Rodos, apie Rusijos opozicijos politiką Borisą Nemcovą niekada tiek nebuvo kalbama jam gyvam esant. Man baisu, kad apie Nadeždą Savčenko taip pat nebūtų kalbama suvokiant, kokia auka atiduoti savo teisę gyventi už savo ir kitų laisvę. Nežinau, kodėl mums reikia karo grėsmės, kad prisimintume, kaip nepaprastai nuostabu yra gyventi, ir koks trapus mūsų gyvenimas. Tačiau taip pat, kad jį kartais reikia ginti. 

Šiandien mes gyvename laisvoje valstybėje, kuri nežudo ir nekalina žmonių už jų meilę laisvei. Valstybėje, virš kurios tirštėja grėsmės, ne – mirties šešėlis. Ir mūsų nenoras ar baimė jį matyti jo nenutrins, neišsklaidys. Keturiais šūviais Maskvos centre nušautas Borisas Nemcovas, Charkove Maidano metinių minėjime susprogdintas berniukas, ant mirties ribos Rusijos kalėjime balansuojanti pagrobta Ukrainos pilotė, ciniškai Estijoje užpultas ir pagrobtas estų saugumo karininkas – kovojo, kovoja už demokratiją, už laisvę, už kiekvieną žmogaus teisių deklaracijoje įvardintą teisę. 

Lyg ir suprantama, kad ukrainiečiai sukilo prieš korupciją, nesiskaitymą su jų laisvėmis ir teisėmis, prieš melą ir nesąžiningumą. Lyg ir suprantama, kad Rusijos Federacijoje Putino režimas grąžino ir įtvirtino visiško nužmogėjimo kultūrą, kai visi žmonės laikomi tiesiog bukomis ausimis įžūlaus melo kibirams pilti – svarbiausia, kad tai būtų daroma drąsiai, atvirai ir nuosekliai, o pagrindinė problemų sprendimo taisyklė „Nėra žmogaus – nėra problemos“.

Bet ar suprantama, koks agresyvus yra šios ideologijos virusas, kokiu greičiu ir jėga jis plinta, demagogiškai panaudodamas visus mūsų jautrius taškus ir demoniškai manipuliuodamas mūsų protais. Kaip sukuria atgrasymo nuo laisvės ir demokratijos nuodus ir juos leidžia mums į protus visais kanalais, kaip mėgina išrauti pilietiškumą, sąžiningumą, atvirumą, įtikinti, kad savas kailis – svarbiausia, kad geriausia sistema – korupcinė, nes gali nusipirkti tiesą, sveikatą ir laisvę.

Vis dėlto visi turime prievolę mirti. Ir kartais turime galimybę pasirinkti, už ką ir kada. Niekas nenori mirti. Nori gyventi, mylėti, džiaugtis. Bet jei tam iškyla pavojus, man rodos, nuo tam tikros ribos pasirinkimo vis tiek nėra.

Dovilė Šakalienė

Šios ideologijos sėkmė garantuota, jei recipientai priima žaidimo taisykles – velniop solidarumą, velniop laisvę ir velniop Tėvynę. Jei recipientai nutaria užsidėti akidangčius ir daryti kaip patogiau, naudingiau, užlenkti pirštelius į save. 

Tačiau aš vis tiek noriu tikėti, kad teisus Mykolas Katkus, pastebėjęs, kad per pastaruosius metus ėmėme labiau tikėti ir pasitikėti vienas kitu ir savo valstybe, ir kad dauguma mūsų vis dėlto suvoks, kad yra Lietuvos ir laisvės patriotai. Čia kalbu ne apie ne radikalius „tradicijų gynėjus“ su jų proginiais pakarksėjimais ir skustagalvius, pasipuošusius „kerzais“, bet sąžiningus, drąsius ir geranoriškus žmones, studentus ir šeimas turinčius, vyrus ir moteris, chirurgus, stalius ir konservatorijos dėstytojus. Visus tuos, kuriems karo ir mirties šešėlis priminė, kaip nepaprastai norisi gyventi – kuo ilgiau, saugiai ir laimingai – ir kaip mes nė vienas tos garantijos neturime, ir kaip baisu bus mirti.

Mes galime apimti emocijų pasakyti, kad „padaryčiau viską, kad išsukčiau savo vyrą nuo armijos“ ar netgi pafantazuoti, kad „šis gąsdinimas karu reikalingas tam, kad kažkas prasuktų kažkokį labai didelį reikalą“, galime visai nusikalbėti apie sūnus, pagimdytus tam, kad mirtų už Tėvynę. Bet tikiu, kad didžioji dauguma mūsų geba mąstyti ir galiausiai apgalvotai padaryti savo pasirinkimą. Galbūt kažkam atrodys kaip pasirinkimas ginti ar bėgti, bet galbūt vis dėlto nėra sunku suprasti, kad jei visi bėgs – tai galiausiai bėgantieji nebeturės kur bėgti, jei niekas agresijos nestabdys ir jų negins.
Turbūt tada suvoksime, kad vis dėlto visi turime prievolę mirti. Ir kartais turime galimybę pasirinkti, už ką ir kada. Niekas nenori mirti. Nori gyventi, mylėti, džiaugtis. Bet jei tam iškyla pavojus, man rodos, nuo tam tikros ribos pasirinkimo vis tiek nėra. Kaip kad užpuolus plėšikui su peiliu Tavo mamą juk nesvarstytum – ginti ar neginti. Tad gal geriau nebūti genamai aviai, o išdidžiai pakėlus galvą eiti pačiam. Kol gali rinktis, net jei labai baisu. 

Net labiausiai Rusijos propaganda apsinuodiję (atrodo, 8 procentai mūsų), vis dė;to – tikiuosi – neišdrįs sakyti, kad Borisas Nemcovas norėjo mirti. Žinoma, kad jis bijojo mirties, bijojo būsiąs Putino režimo pakalikų nužudytas – tačiau nepabėgo. Pasirinko kovoti. Pasirinko rizikuoti savo teise gyventi, žinodamas, kad tai gali jam kainuoti mirtį – žinodamas už ką – už laisvą, demokratinę Rusiją. 

Nadežda Savčenko taip pat nenori mirti, tačiau ji renkasi kovoti už teisę gyventi laisvėje, nepersekiojama už nebūtus nusikaltimus. Žinoma, Maidano minėjime žuvusio berniuko Charkove niekas nepaklausė, atimdami jam gyvybę, ar jis rinktųsi ją atiduoti. 

Bet mes galime rinktis. Iš anksto nuspręsti sau ir žinoti. Ir jei to niekada neprireiks – galėsime tik dar aštriau pajusti kiekvienos buvimo šioje žemėje akimirkos pilnatvę, dar geriau įsiminti kiekvieną mylimo žmogaus veido lopinėlį, pajusti kokia palaima, kad galime girdėti savo mažutėlių juoko skambesį. Ir žinoti, kad tai gintume – jei tik prireiks.